Referendumo rezultatai parodė, kad beveik du trečdaliai balsavusiųjų palaikė iniciatyvą. Tačiau šio referendumo paradoksas slypi tame, kad balsuoti atėjo vos 4 proc. visų registruotų rinkėjų. Tai reiškia, kad į referendumą atėjo vos 56 000 rinkėjų, iš kurių 66 proc. balsavo už sprendimą gatves paversti žaliosiomis zonomis.
Dar didesnę nuostabą kelia faktas, jog gyventojai balsavo nė nežinodami, kurios konkrečios gatvės bus uždarytos. Miesto savivaldybė numato, kad kiekviename iš 20 Paryžiaus rajonų užsidarys apie 25 gatvės, tačiau šie sprendimai bus dar derinami su bendruomenėmis. Kitaip tariant, socialistų partijos narė ir miesto merė Anne Hidalgo dabar turi visišką laisvę įgyvendinti šį projektą taip, kaip jai atrodo tinkama.
Kritika ir politinės ambicijos
Opozicijos atstovai referendumą vadina tiesiog viešųjų ryšių kampanija, kuri, jų teigimu, buvo sumaniai suorganizuota siekiant sukurti įspūdį apie aktyvų miesto pertvarkymą. Tai jau trečias panašus referendumas, inicijuotas Paryžiaus merės.
Ankstesni balsavimai privedė prie elektrinių paspirtukų draudimo 2023 m. ir tris kartus padidintų parkavimo mokesčių dideliems automobiliams bei visureigiams.
A. Hidalgo taip pat ribojo eismą kai kuriose miesto zonose. Pavyzdžiui, viename iš pagrindinių miesto apvažiavimų leidžiamas tik lengvųjų automobilių eismas. Jame taip pat buvo sumažintas maksimalus leistinas greitis, todėl dabar automobiliai ne važiuoja, o velkasi vėžlio greičiu. Šie sprendimai sukėlė nemažai prieštaravimų, tačiau panašu, kad merė ryžtingai siekia žalesnio miesto vizijos.
Vis dėlto, nepaisant aktyvių pokyčių, pati A. Hidalgo jau paskelbė, kad 2026 m. neplanuoja siekti perrinkimo į merės postą. Opozicija šį sprendimą interpretuoja kaip bandymą palikti pėdsaką miesto istorijoje ir įtvirtinti savo viziją, net jei tam pritaria vos maža dalis paryžiečių.
Paryžiaus pavyzdys parodė, kaip politiškai neaktyvi visuomenė gali tapti įkaitais tų, kurie yra pasirengę daryti ryžtingus, bet ne visada racionalius pokyčius. Tai pamoka visiems, kurie linkę manyti, kad „vienas balsas nieko nepakeis“ arba „man tai nerūpi“. Kai viešojoje erdvėje lieka tik radikalios idėjos, jos neišvengiamai virsta politine realybe.
