Žinomų specialistų pagalba
Automobilių sportui skirtų mašinų konstravimas nėra pirštų spragtelėjimą primenantis procesas. Tą puikiai žinojo „Nissan“, tą kuo puikiausiai žinojo ir „Tom Walkinshaw Racing“. Greičiausiai todėl naujutėlis „Nissan“ atletas nebuvo absoliučiai naujas. Na, bent jau konstrukcine prasme, jis buvo beveik identiškas pergalingam „Jaguar XJR-12“, tačiau dėl specifinių reikalavimų tuometiniams automobiliams, „Tom Walkinshaw Racing“ inžinieriai atliko užtektinai pakeitimų, jog griežtiems tarptautinės automobilių sporto federacijos teisėjams nekiltų absoliučiai jokių abejonių dėl „Nissan R390 GT1“ legalumo.
Ilgiausia ir daugiausiai įtampos sukėlusi diskusija vyko dėl variklio, kurį galėtų naudoti naujasis „Nissan“ ginklas. Japonų gamintojos atstovai primygtinai reikalavo naudoti „Nissan Skyline GT-R LM“ variklį, bet ji nepatiko Tony Southgate'ui. Žmogui, kuris tuomet buvo atsakingas už variklio skyrių ir turėjo tarti lemiamą žodį.
Po ilgų ir, žinoma, varginančių diskusijų, Tony Southgate'as pasiūlė alternatyvą – laiko patikrintą, patikimą ir pajėgų „VRH35Z“ variklį, kuris buvo naudojamas kitame sportiniame bolide – „Nissan R89C“.
Tai buvo 3,5 litro darbinio tūrio, 8 cilindrų konfigūracija pasižymėjęs motoras, kuris po subtilių pokyčių sugebėjo išvystyti 650 arklio galių ir 637 Nm sukimo momentą, o šį galiūną vairuotojui padėjo suvaldyti 6 laipsnių sekvencinė pavarų dėže bei pažangi stabilumo kontrolė, į kurią buvo įdiegta „Launch Control“ sistema. Pastaroji, kaip ir daugelyje modernių automobilių, padėdavo užtikrindavo, jog „Nissan R390 GT1“ akceleracija būtų staigi ir 100 procentų efektyvi, net ir esant prasčiausioms oro sąlygoms.
Pirmoji diena – pirmieji džiaugsmo ženklai
1997-ųjų vasara. Pagaliau išaušo visus metus lauktas lenktynių savaitgalis, kuris leistų gamintojui įrodyti, jog milijoninės investicijos nebuvo paleistos į orą.
„Nissan“ puikiai žinojo, jog aukštus lūkesčius reikėjo pasilaikyti sau, ypač žinant, jog tai buvo pirmas kartas, kai „Nissan R390 GT1“ bus spaudžiamas iki absoliučios ribos.
Dėl šios priežasties „Nissan“ į 24 valandų maratoną išleido tris „R390 GT1“ bolidus, o į vieną iš šių ekipažų pasodino Martiną Brundle'ą – buvusį Formulės 1 lenktynininką, kuris turėjo užtektinai patirties ilgųjų nuotolių lenktynėse.
Tarp kitų sportinių bolidų „Nissan“ atrodė ganėtinai kukliai, tačiau dabar tik pabandykite įsivaizduoti konkurentų reakciją, kai iš niekur išdygęs „Nissan“ treniruočių metų fiksavo vieną po kito geriausius trasos įveikimo laikus.
Ne ką prasčiau Martino Brundle'o vairuojamas „Nissan“ pasirodė ir kvalifikacijoje, kur britas padėjo užfiksuoti 4-ą geriausią rezultatą. Įspūdingas pasiekimas automobiliui, kuris likus kelioms savaitėms iki Le Mano lenktynių dar nedemonstravo gyvybės ženklų.
Lenktynės, deja, nebuvo tokios sėkmingos. Maratonui įpusėjus, dvejiems „Nissan R390 GT1“ automobiliams reikėjo pasitraukti iš lenktynių dėl skirtingų mechaninės dalies gedimų. Tuo tarpu vienintelis trasoje likęs „Nissan R390 GT1“, šiaip ne taip, sugebėjo prisikasti iki finišo ir lenktynes užbaigė 12-oje vietoje.
Potencialo naujame bolide įžvelgusi „Nissan“ sekančiais metais sugrįžo su keturiais sportiniais bolidais. Šį kartą automobiliai į Prancūziją atvyko truputėlį pasikeitę; pasižymintys nauja galine dalimi bei papildomais aerodinaminiais elementais, kurių dėka „Nissan“ tapo neįtikėtinai greitas ilgose tiesiosiose.
Šie subtilūs pokyčiai, vėl, kaip reikiant išgąsdino konkurentus. Lenktynių kvalifikacijoje „Nissan“ sugebėjo užimti dominuojančias pozicijas, tačiau 24 valandas trukusio maratono metu padarytos klaidos gamintojui kainavo pergalę.
Išskirtinai japonų tautybės ekipažas 24 valandų maratone išplėšė trečią vietą ir nusileido tik sunkiai įveikiamiems „Porsche 911 GT1“. Nors japonų ekipažas nuo lyderių atsiliko keturiais ratais ir niekada nepademonstravo sparčiausio tempo įveikiant trasą, „Nissan“ vairavę pilotai sugebėjo išlaikyti reguliarių ir optimalų tempą.
Kiti „Nissan“ komandos bolidai taip pat pasirodė ne ką prasčiau. Likusieji „Nissan R390 GT1“ ekipažai lenktynes baigė penktoje, šeštoje ir dešimtoje vietose.
8 + 2
Iš viso per dvejus metus trukusią lenktynių programą buvo pagamintos aštuonios sportinio bolido važiuoklės. O kaip gi civilinė versija? „Nissan“ sukūrė ir bendro naudojimo keliams skirtą versiją, tačiau pagamintų egzempliorių kiekis yra išskirtinai, o tiksliau – visi du.
Vienas iš jų – raudonos spalvos prototipas. Pavyzdinis modelis, kuris inžinieriams ir „Nissan“ lyderiams leido automobilį apžiūrėti iš arti ir, prireikus, besti pirštu į nepatinkančią vietą.
Antrasis egzempliorius – gerokai įdomesnis. Jis buvo sukurtas atsižvelgiant į modifikuotą sportinio bolido versiją. Dėl pakeistos galinės dalies, automobilis išstypo iki 4,7 metro ilgio.
Šiandien pastaroji versija saugoma ir laikoma uždaryta po devyniais užraktais. Jis saugykloje tūno šalia 1998 m. trasoje pasirodžiusio raumeningesnio brolio, kuris, beje, kadaise buvo užkeltas ant prekystalio, tačiau dėl per mažo susidomėjimo sugrįžo į ne visuomet gerai apšviestą automobilių saugyklą.