Lietuvoje, superautomobilių kąstos atstovų tikrai netrūksta. Kiekvienais metais mūsų šalies automobilių parką papildo „Aston Martin“, „Ferrari“, „Lamborghini“ ir kitų, gerai žinomų gamintojų kūriniai, tačiau vienas iš jų yra absoliučiai kitoks.
„Ultima GTR“ – vardas, kuris daugeliui vairuotojų Lietuvoje bus girdimas pirmą kartą, tačiau Jungtinėje Karalystėje sukurtas automobilis tarp benzino ir alyvos kokteilius kilnojančių automanų, „Ultima GTR“ yra it keturis ratus turintis elektrošokas, sukuriantis visiškai kitokią superautomobilio vairavimo patirtį.
Būtent tokį automobilį savo garaže glaudžia automobilių entuziastas – Jonas. Eilę skirtingų, dėmesį traukiančių automobilių turėjęs benzingalvis sutiko plačiau papasakoti kas tai per modelis ir su kokiais iššūkiais jis susidūrė siekiant priversti britišką superautomobilį veikti taip, kaip numatė gamintojas.
Kaip pas tave įsižiebė aistra automobiliams?
Jonas – Viskas prasidėjo dar nuo ankstyvos vaikystės, kuomet tėtis važiavo mėgėjų lygos ralyje. Tada jis pradėjo prekiauti automobiliais iš Vokietijos ir man vis parveždavo žurnalų. Tuo metu kažko tokio Lietuvoje nebuvo, o ten viskas spalvota, paveiksliukai, nuotraukos. Kaip šiomis dienomis vaikai skaito komiksus, tai man tuo metu buvo žurnalai apie automobilius. Visa tai suformavo aistrą automobiliams. Pamenu trečioje klasėje reikėjo parašyti kuo norėtum būti užaugęs, aš parašiau, kad norėčiau būti automobilių gamintojas. Nuo pat mažens turėjau potraukį automobiliams, modeliukams, lenktynėms, Lego ir tai tęsiasi po šiai dienai ir manau, kad taip bus iki pat pabaigos.
Kada supratai, kad nori būti automobilių konstruktorius?
Jonas – Kadangi anksti pradėjau mokytis mokykloje, 12 klasėje buvau tik 17-os metų ir dar neturėjau B kategorijos vairuotojo pažymėjimo. Tėvai neleido laikytis B1 kategorijos, bet aplinkoje jau nemažai kas pakonstruodavo automobilius, tai aš vis pas vienus, tai pas kitus važiuodavau pažiūrėti kas kuo užsiima. Taip gavosi, kad susipažinau su Kęstučiu Petroniu. Pas jį būdavo labai įdomūs projektai, bet aš tuo momentu, iš vis, nieko nesupratau apie automobilius, tiesiog buvau draugas, kuris visada palaiko kompaniją ir kuriam tai buvo be galo įdomu.
Kokie automobiliai tave žavi labiausiai?
Jonas – Mane labiausiai žavi maži, lengvi, kabrioletai, nes pačiam yra tekę turėti „Mazda Speed MX-5“, kurioje atsukome 230 arklių. Sakyčiau kaip iš tonos – fantastika. Po to sekė „Honda S2000“, kurią ilgiausiai ir turėjau bei buvo pats smagiausias automobilis. Labai smagu ją, vis dar, matyti Lietuvoje, keliaujančia po įvairius renginius.
Kaip pas tave atsirado „Ultima“?
Jonas – Istorija buvo tokia, kad su draugu keliavome po Austriją ir vieną lietingą dieną pamatėme automobilių saloną, kuriame, pro langą, pirmą kartą ir pamačiau stovinčią juodos spalvos „Ultimą“.
Tądien pamenu baisiai pylė lietus, bet kai esi benzingalvis, tai gali ir ugnikalnis veržtis, vis tiek žiūrėsi kur ir koks automobilis stovi. Pamačius ją, aš iškart supratau, kad ji yra maža, lengva ir turi daug galios. Ten stovint, aš priėmiau sprendimą, kad aš noriu ją turėti.
Taip susiklostė, kad po poros metų draugai pamatė aukcione „Ultimą“ ir iš kart atsiuntė jos nuorodą man. Greitai primečiau ar čia įmanoma ją nusipirkti, o tuo metu aš dar turėjau savo „Lotus“, kurio visai neplanavau pardavinėti. Tai pagalvojau, jeigu „Lotus“ parsiduoda, kaip ir išeina nusipirkti. Ir kai tu emociškai savo automobilį parduodi, tai faktiškai tu jį jau pardavei.
Taip ir gavosi, kad „Lotus“ pardavimas truko apie mėnesį laiko, nuo skelbimo įkėlimo. Jį nusipirko žmogus kuriam tas automobilis buvo gražus, o jis pats į jį net netilpo. Tikrai nesitikėjau, kad automobilis bus taip greitai parduotas.
Sukaupęs kapitalą sėdau su draugais prie kompiuterio ir bandėme aukcione laimėti „Ultimą“. Pavykus laimėti laukėme atvykstant automobilio iš Amerikos, o jai atvykus – sekė krūva nusivylimų.
Kokie buvo nusivylimai?
Jonas – Pamatėme, kad stabdžių diskai buvo sudėti ne taip, kaip turėtų būti. Stabdžių kaladėlės buvo sudėtos ne ta puse, laidai sujungti iš kelių skirtingų galų, dėl to būdavo taip, kad važiuojant momentais visas prietaisų skydelis užsižiebdavo ir tada vėl užgesdavo. Visi laidai tarpusavyje trumpinosi ir kažkuriuo metu automobilis turėjo užsidegti. Tipinis amerikiečių konstravimo būdas padarant, kad automobilis tiesiog važiuotų. Nebuvo jokios kokybės.
Taip pat buvo įdėtas iki šių dienų vertinamas „MoTeC“ kompiuteris, tačiau įrašyta paprasčiausia programa. Palyginimui, čia tas pats kas nusipirkti profesionalią foto kamerą ir visą laiką fotografuoti auto rėžimu. Buvo įdėtas naujas, ką tik iš dėžės išimtas variklis, bet jis nebuvo ruoštas atlaikyti tokios didelės galios. Nebuvo keistos jokios tarpinės, jokie velenukai ar stūmokliai. Pavarų dėžė, nors ir buvo nauja, jau leido tepalą. Kuro slėgis krisdavo. Pamatėme, kad kuro siurblys jau buvo prie mirties. Baisu, bet džiugu, kad šiuo metu jau visi tokie dalykai yra sutvarkyti ir jau yra saugu su ja važiuoti.
Kas tave labiausiai žavi šiame automobilyje?
Jonas – Mane labiausiai žavi forma, unikalumas bei garsas. nes čia išmetimo kolektorius yra padarytas taip, kad visi 8 cilindrai sueina į vieną vamzdį. Standartinis LS V8 motoras turi du vamzdžius ir du kolektorius, o čia visi 8 taktai sueina į vieną ir jis skamba kaip baisiai daug sūkių turintis motoras. Taip pat patinka jos aerodinamika, kuri ypač gerai pasireiškia tarp 200 - 250 km/val. Automobilis pasidaro toks stabilus, kad net gali paleisti vairą.
Aš pats netikėjau, kad taip gali būti. Tačiau vairuoti tokį automobilį yra darbas, todėl šiuo metu yra pasiektas toks lygis, kad į ją man yra smagiau žiūrėti nei su ja važiuoti. Ji man yra tarsi meno kūrinys. Kaip kiti nusiperka ir pasikabina paveikslus ar skulptūras, man šis automobilis yra puošmena.
Kaip esi tobulinęs šį modelį?
Jonas – Automobilio išorei daug nedariau, nes ji pas mane atkeliavo jau pakankamai išgražinta. Ji jau turėjo sudėtus karboninius (anglies pluošto) slenksčius, priekinio buferio pažeminimą, canardus (priekinio buferio spoilerius) bei galinį spoilerį. Aš tik uždėjau naujojo „Ultima RS“ modelio groteles ant sparnų, pakeičiau senoviškai atrodžiusius „Ultima GTR“ galinius žibintus į LED žibintus.
Taip pat perdažiau originalius ratlankius balta spalva, nes anksčiau mano turėta „Honda S2000“ taip pat buvo geltona su baltais ratlankiais. Variklio skyriuje perdariau kuro bei tepalo sistemą, tačiau daugiausiai dėmesio skyriau interjerui. Įdėjau karboninę panelę, sportinį „Sparco“ vairą, „Honda S2000“ Start/Stop mygtuką, pakeičiau pavarų svirtį bei įdėjau LCD prietaisų skydelį. Labai mėgstu minimalizmą, tad stengiausi, kad tai ir atsispindėtų šiame modelyje.
Į ką keistum šį automobilį?
Jonas – Turint šį automobilį supratau, kad ir kaip yra smagu, bet tokiam lengvam komponentiniam automobiliui visai nereikia V8 variklio. Šiame motore yra apie 800 Nm ir juos sėkmingai paleisti į kelią yra labai sunku. Gale yra uždėtos 335 pločio padangos, kurios trečiu bėgiu yra lengvai nuveliamos, o tokio dydžio padangas nėra lengva rasti, tad tenka siųstis iš Amerikos, nes Europoje nelabai tokių yra. Man joje taip pat pritrūko atvirumo jausmo, nes norisi matyti aplinką, norisi girdėti kiekvieną automobilio garsą. Supratau, kad automobilis turi būti būtinai be stogo. Taip pat manau, kad turėtų būti dar lengvesnis, tad sudėjus visus kriterijus, šiam momentui realiausias variantas į ką keisčiau – Ariel Atom“.
Koks ryškiausias tavo prisiminimas su šiuo automobiliu?
Jonas – Važiavome su kolega, pamenu dar buvo pati „Ultimos“ pradžia. Tuo metu ji dar turėjo mechaninius ciferblatus, kurie rodė greitį myliomis. Mes taip ramiai besišnekučiuodami važiavome, aš trečiu bėgiu paspaudžiau, tada ketvirtu šiek tiek paspaudžiau, ir atleidau. Mes toliau šnekamės. Matau jis taip pasilenkia, žiūri į tą ciferblatą, sako „170 km/val. važiavom…”
Po taip matau jam dar labiau akys persikreipė, sako „pala čia, MYLIOM!“. Susiskaičiavom, pasirodo, kad važiavom apie 280 km/val. Abu galvas pakrapštėm, o baimės nebuvo jokios, nes net keleiviui nebuvo baisu.
Iš tikrųjų, ryškiausi ir smagiausi prisiminimai būna, kai tik nusiperki ar pirmą kartą išvažiuoji į gatvę su naujai surinktu automobiliu. Jauti baimę, nenormalią, nes pavyzdžiui „Lotus“ buvo perrinktas iki vieno varžto, nieko gamyklinio jame neliko ir kai turi pirmą kartą išvažiuoti pratestuoti, atrodo, kad važiuodamas visas išsiardysi. Pavyzdžiui, kai tu vairuoji kažkieno kito surinktą mašiną, tai jautiesi ramiai, bet kai pats rinkai, važiuojant pačioje pradžioje yra šiokia tokia baimė. Tačiau tas pojūtis yra labai smagus kol tu susipažįsti ir įvaldai automobilį.
Kokį patarimą duotum žmonėms, kurie norėtų savo rankomis susirinkti tokį automobilį?
Jonas – Varyti ALL-IN. Sykį surizikuoji, įsiveli ir galiausiai, vis tiek, kažkaip užbaigi projektą. Per visą savo automobilių rinkimo dešimtmetį, aš save pastatydavau į tokią nepatogią situaciją, kad visi durniumi išvadina ir panašiai. Supranti, kad tu negali šiandien darbuotis ir negalėsi rytoj, bet kai sykį jau ten esi ir žinai, kad užpakalis dega, tada tu kažkokiu būdu, vis tiek, užbaigi pradėtą darbą. Ir dėka tokių dalykų gali daugiau pasiekti.
Labai daug kas nori, kad šiandien „alio“, o rytoj jau veža visas kaltines detales. Su tokiais konstruktoriais deja taip neišeina. Čia reikalinga geležinė kantrybė, bet jeigu žmogus tikrai nori, aš manau, kad viskas įmanoma, nes tikrai tai nėra taip brangu kaip atrodo. Pavyzdžiui. aš norėjau „Lotus GT3“ replikos, bet aš to tuo metu negalėjau tokio įpirkti, todėl pirkau pigiausią, sudaužytą „Lotus“ iš Anglijos ir tada prasidėjo visa istorija.
Vienus metus – variklis. Kitus metus – dar kažkas. Aš abejoju, kad dažnas žmogus turėtų tiek kantrybės, jog 6 metus rinkti automobilį. Šiuo metu, net ir darbinėje aplinkoje, susiduriame su tokiais variantais, kurie yra išbaigti 70-80%, nes pasiekti tą ribą, kad automobilis važiuotų yra ganėtinai paprasta. Sunkiausia yra sutvarkyti tuos likusius 20%, nes jie atima daugiausiai laiko bei pinigų. Dėl šios priežasties yra pilna nepabaigtų projektų, nes žmonėms paprasčiausiai pritrūksta kantrybės.
Visada būna toks momentas, panašiai kaip ir santykiuose, tai gerai, tai blogai. Aišku, būtų didelė komanda, didelė piniginė, tada būtų labai lengva. Visiems tik mojuoji pinigais ir visi dirba. Trumpai tariant, linkiu nebijoti rizikuoti, nes turint kantrybės ir laiko viskas yra išsprendžiama.
Plačiau – žemiau esančiame vaizdo reportaže.
