„Lancia“ – tituluočiausias automobilių gamintojas, kuris yra kada nors dalyvavęs Pasaulio ralio čempionate. Pamirškite neseniai iš Pasaulio ralio čempionato pasitraukusią „Volkswagen“, „Citroën“ ar net „Peugeot“. Visi jie ir kiti nublanksta prieš „Lancia“.
Įprastai, praeityje užfiksuoti rekordai anksčiau ar vėliau yra pagerinami. Ypač automobilių sporte, kur inžinerinis sumanumas ir technologijos žengia koja kojon. Vis dėlto, nei vienam automobilių gamintojui iki šiol nepavyko pagerinti „Lancia“ rekordo – 10-ies konstruktorių taurių, kurias šis italų gamintojas iškovojo su keliais skirtingais modeliais: „Lancia Stratos“, „Lancia Delta HF Integrale“ ir be abejonės – „Lancia 037“. Pasaulio ralio čempionato bjauriuoju ančiuku.
Išsišokėlis
„Lancia“ vardas, bent jau prieš keletą dešimtmečių, nuolatos buvo asocijuojamas su raliu. „Lancia“ dalyvavimas ralyje buvo tiesiog natūrali ir suprantama veikla, kuri, be abejonės, davė nemažai naudos. Tiek inžinerine, tiek marketingo prasme.
Pagrindiniai „Lancia“ konkurentai, ypatingai tie konservatyvieji analogai iš Vokietijos, galėjo tik pasvajoti apie galimybę iškovoti konstruktorių taurę. Visi žinojo, jog norint nugalėti Pasaulio ralio čempionate, iš pradžių turi nugalėti „Lancia“, o tai padaryti – nėra lengva.
Tarptautinei automobilių sporto federacijai atvėrus vartus naujai ralio bolidų klasei, jos priešakyje atsidūrė „Audi“. Su įspūdingąja „Audi Quattro“ ir keturių varančiųjų ratų pavara, kuri pribloškė kiekvieną ralio entuziastą ir tuo pačiu paklojo pamatą naujai ralio bolidų formulei. „Peugeot 205 T16“, „Ford RS200“ ar „MG Metro 6R4“ – jie ir likusieji pasekė „Audi“ pavyzdžiu. Tik ne „Lancia“.
„Lancia“ inžinierių užsispyrimas plaukti prieš srovę gali atrodyti kvailai, bet būtent „Lancia 037“ buvo pirmasis automobilis, galėjęs trenkti antausį sunkiai įveikiamai „Audi Quattro“, kuri turėjo pranašumą ant slidžios kelio dangos, bet 1983-ųjų Pasaulio ralio čempionatas parodė, jog „037“ gali su „Quattro“ kovoti kaip lygus su lygiu.
1983-ųjų sezone „Lancia“ konstruktorių taurę iškovojo anksčiau laiko ir į savo kraitį įsidėjo 5 pergales. Tokį patį pergalių kiekį įsidėjo ir „Audi“, bet galutiniai rezultatai būtų buvę kitokie, jeigu „Lancia“ būtų nusprendusi dalyvauti paskutiniuose dvejuose Pasaulio ralio čempionato etapuose, kur savo pranašumą parodė „Toyota Celica TCT“ ir „Audi Quattro“. Galbūt tai būtų leidę Walteriui Röhrliui arba Markku Alenui tapti Pasaulio ralio čempionais, bet ne. „Lancia“ pasiekė savo tikslą ir jiems to užteko.
Visapusiškai naujas
Kuomet tarptautinė automobilių sporto federacija oficialiai pristatė naują ralio bolidų reglamentą, „Lancia“ nesėdėjo sudėjusi rankų. Jungtinė „Abarth“, „Dallara“ ir „Lancia“ inžinierių komanda pradėjo darbuotis prie visapusiškai naujo bolido – „037“.
Inžinieriai kurdami „Group B“ ralio bolidą, taip pat turėjo atsižvelgti ir į dar vieną reikalavimą. Jie privalėjo pagaminti bent 200 bendro naudojimo keliams skirtų versijų, kurios turėtų nemažai bendrų sąsajų su tais, kurie 200 km/val. greičiu skrieja žvyru padengtu greičio ruožu. Tai, iš dalies, turėjo tapti papildoma apsaugos priemone, kuri sustabdytų pernelyg stipriai įsijautusius inžinierius.
Kuomet „037“ projekto dalyviai svarstė galimą ralio bolido formulę, svarbiausius sprendimus priiminėjęs Sergio Limone atmetė dvi labai naudingas idėjas: turbininį variklį ir keturių varančiųjų ratų pavarą. Sergio Limone manė, jog inžinieriams nepavyks laiku sukurti dviejų itin svarbių agregatų, kurie galėtų atlaikyti didžiulį lenktynių tempą, tad vietoj dviejų, naujoviškų idėjų, kurios galbūt būtų pasiteisinusios, Sergio Limone pasirinko saugesnį kelią.
Štai kodėl „Lancia“ turėjo benzininį variklį, kurio konfigūracija menė „Fiat 131 Abarth“ laikus. Tai buvo 4 cilindrų, 2 litrų darbinio tūrio motoras. „Lancia“ inžinieriai siekdami pašalinti turbinos vėlavimą ir padidinti išvystomą galią platesniame sūkių diapazone, šiam varikliui „prikabino“ kompresorių, kuris pirminėse versijose išvystė 265 arklio galias. Vėliau variklio pajėgumas pasiekė 280 ir galiausiai – „Evo 2“ versijoje – 325 AG.
Debiutinėse lenktynėse – problemos
Po daugiau nei dvejus metus trukusių kūrimo darbų, 1982-ųjų metų pavasarį, „Lancia“ nusprendė savo naujausią kūrinį išbandyti „Costa Smeralda“ ralyje. Deja, bet pirmąją „treniruotę“ palydėjo abiejų „Lancia“ pilotų avarijos.
Sekantis bandymas, 1982 metų gegužę, „Tour de Corse“ ralyje. Šį kartą itališkasis bolidas pademonstravo labiau džiuginantį rezultatą. Attilio Bettega vairuojamas bolidas patyrė avariją, o Markku Alenas finišavo 9-oje vietoje.
Sekantys pasirodymai italų komandai priminė amerikoniškus kalnelius. Vieną, kitą, ryškesnį pasirodymą vietinės svarbos ralyje užgoždavo automobilio patikimumo problemos gerokai didesnę svarbą turinčiose lenktynėse.
Pasibaigus sunkiems ir varginantiems 1982 metams, atėjo metas oficialiam startui Pasaulio ralio čempionate ir stoti į kovą su „Audi Quattro“. Šį kartą, 1983-ųjų Monte Karlo ralyje, Walterio Röhrlio vairuojama „Lancia“ ralį baigė pirmoje pozicijoje, o pranašumą ant slidžios kelio dangos turėję „Audi Quattro“ pilotai liko stovėti netekę žado.
Sekančiuose etapuose „Lancia“ progresą reikėtų vertinti dvejopai. Pavyzdžiui, Švedijos ralyje „Lancia“ net nedalyvavo, nes žinojo, jog jų laukia absoliutus pažeminimas. Tuo tarpu „Tour de Corse, „Acropolis Rally“ ir „Rally Sanremo“ raliuose jie kaip reikiant pranoko savo varžovus ir paneigė mitą apie gležnus, sunkių sąlygų nepakeliančius itališkus automobilius.
„Lancia“ komandai iškovojus 5 užtikrintas pergales, italų gamintoja užsitikrino Pasaulio ralio čempionato konstruktoriaus taurę ir nusprendę į likusius du čempionato etapus nevykti. Tokiu būdu 1983-ųjų Pasaulio ralio čempionu tapo „Audi“ vairuotojas Hannu Mikkola, 23-imis taškais aplenkęs Walterį Röhrlį.
Pripažino konkurentų pranašumą
Pasibaigus itin sėkmingam 1983-ųjų sezonui, italų komanda į 1984-uosius įžengė truputėlį nukraujavusi. Čempionu nenorėjęs tapti Walteris Röhrlis nusprendė pereiti į „Audi“ ekipą ir tokiu būdu iškart tapo pačiu stipriausiu „Lancia“ galvos skausmu.
1984 metais „Lancia“ naudojosi trijų skirtingų vairuotojų paslaugomis: Markku Alenu, Miki Biasionu ir Attilio Bettega. Retkarčiais „Lancia“ į pagalbą pasikviesdavo ir Henrį Toivoneną.
Kiekvienas iš jų 1984-ųjų sezone vairavo atnaujintą, truputėlį patobulintą „Evolution 2“ versiją, kuri turėjo didesnio tūrio, galingesnį variklį, bet to neužteko, jog „Lancia 037“ galėtų įveikti sparčiai tobulėjančius varžovus.
1984-aisiais Pasaulio ralio čempionate sau lygių neturėjo Stigas Blomqvistas ir Hannu Mikkola su „Audi Quattro“. „Lancia“, vairuojama Markko Aleno, nugalėjo tik viename – „Tour de Corse“ ralyje.
1985-ųjų sezonas buvo dar liūdnesnis. Tik šį kartą „Lancia“ turėjo pripažinti ne „Audi“, bet fantastiškai važiavusių „Peugeot“ ekipažų viršenybę. Tad kol pagrindinė komanda bandė nedemonstruoti didžiulio nusivylimo, dirbtuvėse likę inžinieriai plušo prie stulbinančiai greitos „Delta S4“, kurios mažytis variklis bandymų poligone galėdavo išvystyti net 1000 arklio galių.
„Lancia“ – tituluočiausias automobilių gamintojas, kuris yra kada nors dalyvavęs Pasaulio ralio čempionate. Pamirškite neseniai iš Pasaulio ralio čempionato pasitraukusią „Volkswagen“, „Citroën“ ar net „Peugeot“. Visi jie ir kiti nublanksta prieš „Lancia“.
Įprastai, praeityje užfiksuoti rekordai anksčiau ar vėliau yra pagerinami. Ypač automobilių sporte, kur inžinerinis sumanumas ir technologijos žengia koja kojon. Vis dėlto, nei vienam automobilių gamintojui iki šiol nepavyko pagerinti „Lancia“ rekordo – 10-ies konstruktorių taurių, kurias šis italų gamintojas iškovojo su keliais skirtingais modeliais: „Lancia Stratos“, „Lancia Delta HF Integrale“ ir be abejonės – „Lancia 037“. Pasaulio ralio čempionato bjauriuoju ančiuku.
Išsišokėlis
„Lancia“ vardas, bent jau prieš keletą dešimtmečių, nuolatos buvo asocijuojamas su raliu. „Lancia“ dalyvavimas ralyje buvo tiesiog natūrali ir suprantama veikla, kuri, be abejonės, davė nemažai naudos. Tiek inžinerine, tiek marketingo prasme.
Pagrindiniai „Lancia“ konkurentai, ypatingai tie konservatyvieji analogai iš Vokietijos, galėjo tik pasvajoti apie galimybę iškovoti konstruktorių taurę. Visi žinojo, jog norint nugalėti Pasaulio ralio čempionate, iš pradžių turi nugalėti „Lancia“, o tai padaryti – nėra lengva.
Tarptautinei automobilių sporto federacijai atvėrus vartus naujai ralio bolidų klasei, jos priešakyje atsidūrė „Audi“. Su įspūdingąja „Audi Quattro“ ir keturių varančiųjų ratų pavara, kuri pribloškė kiekvieną ralio entuziastą ir tuo pačiu paklojo pamatą naujai ralio bolidų formulei. „Peugeot 205 T16“, „Ford RS200“ ar „MG Metro 6R4“ – jie ir likusieji pasekė „Audi“ pavyzdžiu. Tik ne „Lancia“.
„Lancia“ inžinierių užsispyrimas plaukti prieš srovę gali atrodyti kvailai, bet būtent „Lancia 037“ buvo pirmasis automobilis, galėjęs trenkti antausį sunkiai įveikiamai „Audi Quattro“, kuri turėjo pranašumą ant slidžios kelio dangos, bet 1983-ųjų Pasaulio ralio čempionatas parodė, jog „037“ gali su „Quattro“ kovoti kaip lygus su lygiu.
1983-ųjų sezone „Lancia“ konstruktorių taurę iškovojo anksčiau laiko ir į savo kraitį įsidėjo 5 pergales. Tokį patį pergalių kiekį įsidėjo ir „Audi“, bet galutiniai rezultatai būtų buvę kitokie, jeigu „Lancia“ būtų nusprendusi dalyvauti paskutiniuose dvejuose Pasaulio ralio čempionato etapuose, kur savo pranašumą parodė „Toyota Celica TCT“ ir „Audi Quattro“. Galbūt tai būtų leidę Walteriui Röhrliui arba Markku Alenui tapti Pasaulio ralio čempionais, bet ne. „Lancia“ pasiekė savo tikslą ir jiems to užteko.
Visapusiškai naujas
Kuomet tarptautinė automobilių sporto federacija oficialiai pristatė naują ralio bolidų reglamentą, „Lancia“ nesėdėjo sudėjusi rankų. Jungtinė „Abarth“, „Dallara“ ir „Lancia“ inžinierių komanda pradėjo darbuotis prie visapusiškai naujo bolido – „037“.
Inžinieriai kurdami „Group B“ ralio bolidą, taip pat turėjo atsižvelgti ir į dar vieną reikalavimą. Jie privalėjo pagaminti bent 200 bendro naudojimo keliams skirtų versijų, kurios turėtų nemažai bendrų sąsajų su tais, kurie 200 km/val. greičiu skrieja žvyru padengtu greičio ruožu. Tai, iš dalies, turėjo tapti papildoma apsaugos priemone, kuri sustabdytų pernelyg stipriai įsijautusius inžinierius.
Kuomet „037“ projekto dalyviai svarstė galimą ralio bolido formulę, svarbiausius sprendimus priiminėjęs Sergio Limone atmetė dvi labai naudingas idėjas: turbininį variklį ir keturių varančiųjų ratų pavarą. Sergio Limone manė, jog inžinieriams nepavyks laiku sukurti dviejų itin svarbių agregatų, kurie galėtų atlaikyti didžiulį lenktynių tempą, tad vietoj dviejų, naujoviškų idėjų, kurios galbūt būtų pasiteisinusios, Sergio Limone pasirinko saugesnį kelią.
Štai kodėl „Lancia“ turėjo benzininį variklį, kurio konfigūracija menė „Fiat 131 Abarth“ laikus. Tai buvo 4 cilindrų, 2 litrų darbinio tūrio motoras. „Lancia“ inžinieriai siekdami pašalinti turbinos vėlavimą ir padidinti išvystomą galią platesniame sūkių diapazone, šiam varikliui „prikabino“ kompresorių, kuris pirminėse versijose išvystė 265 arklio galias. Vėliau variklio pajėgumas pasiekė 280 ir galiausiai – „Evo 2“ versijoje – 325 AG.
Debiutinėse lenktynėse – problemos
Po daugiau nei dvejus metus trukusių kūrimo darbų, 1982-ųjų metų pavasarį, „Lancia“ nusprendė savo naujausią kūrinį išbandyti „Costa Smeralda“ ralyje. Deja, bet pirmąją „treniruotę“ palydėjo abiejų „Lancia“ pilotų avarijos.
Sekantis bandymas, 1982 metų gegužę, „Tour de Corse“ ralyje. Šį kartą itališkasis bolidas pademonstravo labiau džiuginantį rezultatą. Attilio Bettega vairuojamas bolidas patyrė avariją, o Markku Alenas finišavo 9-oje vietoje.
Sekantys pasirodymai italų komandai priminė amerikoniškus kalnelius. Vieną, kitą, ryškesnį pasirodymą vietinės svarbos ralyje užgoždavo automobilio patikimumo problemos gerokai didesnę svarbą turinčiose lenktynėse.
Pasibaigus sunkiems ir varginantiems 1982 metams, atėjo metas oficialiam startui Pasaulio ralio čempionate ir stoti į kovą su „Audi Quattro“. Šį kartą, 1983-ųjų Monte Karlo ralyje, Walterio Röhrlio vairuojama „Lancia“ ralį baigė pirmoje pozicijoje, o pranašumą ant slidžios kelio dangos turėję „Audi Quattro“ pilotai liko stovėti netekę žado.
Sekančiuose etapuose „Lancia“ progresą reikėtų vertinti dvejopai. Pavyzdžiui, Švedijos ralyje „Lancia“ net nedalyvavo, nes žinojo, jog jų laukia absoliutus pažeminimas. Tuo tarpu „Tour de Corse, „Acropolis Rally“ ir „Rally Sanremo“ raliuose jie kaip reikiant pranoko savo varžovus ir paneigė mitą apie gležnus, sunkių sąlygų nepakeliančius itališkus automobilius.
„Lancia“ komandai iškovojus 5 užtikrintas pergales, italų gamintoja užsitikrino Pasaulio ralio čempionato konstruktoriaus taurę ir nusprendę į likusius du čempionato etapus nevykti. Tokiu būdu 1983-ųjų Pasaulio ralio čempionu tapo „Audi“ vairuotojas Hannu Mikkola, 23-imis taškais aplenkęs Walterį Röhrlį.
Pripažino konkurentų pranašumą
Pasibaigus itin sėkmingam 1983-ųjų sezonui, italų komanda į 1984-uosius įžengė truputėlį nukraujavusi. Čempionu nenorėjęs tapti Walteris Röhrlis nusprendė pereiti į „Audi“ ekipą ir tokiu būdu iškart tapo pačiu stipriausiu „Lancia“ galvos skausmu.
1984 metais „Lancia“ naudojosi trijų skirtingų vairuotojų paslaugomis: Markku Alenu, Miki Biasionu ir Attilio Bettega. Retkarčiais „Lancia“ į pagalbą pasikviesdavo ir Henrį Toivoneną.
Kiekvienas iš jų 1984-ųjų sezone vairavo atnaujintą, truputėlį patobulintą „Evolution 2“ versiją, kuri turėjo didesnio tūrio, galingesnį variklį, bet to neužteko, jog „Lancia 037“ galėtų įveikti sparčiai tobulėjančius varžovus.
1984-aisiais Pasaulio ralio čempionate sau lygių neturėjo Stigas Blomqvistas ir Hannu Mikkola su „Audi Quattro“. „Lancia“, vairuojama Markko Aleno, nugalėjo tik viename – „Tour de Corse“ ralyje.
1985-ųjų sezonas buvo dar liūdnesnis. Tik šį kartą „Lancia“ turėjo pripažinti ne „Audi“, bet fantastiškai važiavusių „Peugeot“ ekipažų viršenybę. Tad kol pagrindinė komanda bandė nedemonstruoti didžiulio nusivylimo, dirbtuvėse likę inžinieriai plušo prie stulbinančiai greitos „Delta S4“, kurios mažytis variklis bandymų poligone galėdavo išvystyti net 1000 arklio galių.
