„Rover“ per visą savo istoriją patyrė visko. Griūnančią Didžiosios Britanijos automobilių pramonę, naujų inovatyvių technologijų kūrimo etapus, ir galiausiai – graudžią savo dienų pabaigą.
Kompanija buvo įkurta D.Britanijoje, Koventrio mieste, gūdžiais 1878 metais. Įdomu tai, jog „Rover“ pavadinimas kilęs iš lenkiško žodžio rowar ir baltarusiško žodžio rovar, kurie abu reiškia dviratis. Ne, „Rover“ neužsiiminėjo dviračių gamyba, tačiau pirmasis motociklas pro fabriko vartus išriedėjo 1899 metais. Tuomet, daugeliu komponentų buvo pasidalyta su „Peugeot“, kurie tuo metu taip pat gamino motociklus. Šis bendradarbiavimas įgalino anglus jau 1902 metais pradėti pilno mąsto serijinę motociklų gamybą, kurie susilaukė didelio pasisekimo. Ši sėkme taip pat užtikrino kontraktus iš Didžiosios Britanijos ir Carinės Rusijos kariuomenių dėl transporto priemonių tiekimo, dalyvaujant Pirmajame pasauliniame kare.
Nors, kai kuriose kalbose „Rover“ ir reiškė dviratę transporto priemonę, anglai visada buvo susidomėję automobiliais. Tai įrodo jau 1888 metais pagamintas pirmasis kompanijos prototipas bei iki Pirmojo pasaulinio karo užsitęsusi mašinų ir sunkvežimių gamybą pagal patentą. Po Europą nusiaubusio karo, „Rover“ sekėsi neblogai, tačiau viso Tarpukario metu, kompaniją buvo ištikusios kelios krizės, daugiausiai dėl blogai priimtų sprendimų. Atslinkus Antrajam pasauliniam karui, padėtį vėl pagerino sutartys su kariuomene, o jam pasibaigus šeštasis ir septintasis dešimtmečiai yra laikomi pačiais geriausiais „Rover“ laikais.
Puiki finansinė padėtis leido kompanijai plėstis ir atlikinėti naujų ir dar nematytų technologijų bandymus. Šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, „Rover“ buvo vieni iš automobilių su dujų turbinomis kūrimo pionierių. Nors daugelis šioje srityje nuopelnus priskiria „Chrysler“, kurie pagamino „Turbine Car“, tačiau britai savo slaptose dirbtuvėse tuo pačiu metu tobulino „JET1“ prototipą, o šis yra daug kietesnis už amerikiečių kūrinį. Galiausiai, „Rover“ šią technologiją perkėlė į lenktynių trasas ir 1963 metų Lemano 24 valandų varžybose startavo dujų turbina aprūpintas prototipas. Tuomet, taisyklėse dar nebuvo įvardinta prototipų klasė, tačiau neįprastam bolidui pavyko įveikti 310 ratų – lygiai tiek pat, kiek septintoje vietoje likusiam „Shelby Cobra“.
Kasdieniniam naudojimui automobilis su dujų turbina nebūtų labai praktiškas dėl skleidžiamo triukšmo ir didelių kuro sąnaudų, tačiau „Rover“ šio variklio technologiją pritaikė kuriant turbokompresorius savo dyzeliniams varikliams. Būtent septintojo dešimtmečio britiški dyzeliniai agregatai buvo laikomi vienais moderniausių rinkoje. Kiek kitokia istorija yra su benzininiais varikliais, ypač su aštuonių cilindrų variantais. „Rover“ benzininių variklių technologiją nupirko iš „General Motors“. Šie agregatai buvo neekonomiški, nepatvarūs ir pasenusio dizaino.
Tačiau ne prastos kokybės varikliai pradėjo skandinti „Rover“ laivą. Kaip ir daugeliui kompanijų bankrutuoti padėjo klaidingi vadovų sprendimai. 1967 metais „Leyland Motor Corporation“ įsigijo „Rover“, taip pradėdami užkariauti visą D. Britanijos automobilizmo pramonę. Kiek vėliau prie šio augančio koncerno prisijungė „British Motor Holding“ ir taip visas darinys tapo daug kam gerai žinomu „British Leyland“, kuris valdė 40 procentų visos Anglijos automobilių pramonės. Kadangi nemaža akcijų dalis priklausė šalies vyriausybei, 1975 metais buvo išpirktas kontrolinis akcijų paketas, o tai leido koncerną nacionalizuoti. Tai dar nereiškia, jog verslas ir gamyba seksis puikiai.
Pirmieji „British Leyland“ koncerno automobiliai „Morris Marina“ ir „Austin Allegro“ yra laikomi vienais prasčiausių visų laikų angliškų mašinų. Taip pat fabrikuose pastoviai vykdavo darbininkų streikai, o tai negerino surinkimo kokybės ir nesumažino gamybos kaštų. Taip po koncerno vardu leidžiami modeliai tapo laikomi vienais prasčiausių visoje šalyje. Dėl tokios susidariusios nuomonės kalta ir pati vyriausybė, kuri kontroliuodama koncerną, nesiėmė reikalingų, būtinų, norint gaminti technologiškai pažangius automobilius. Padėčiai tik blogėjant ir didžiuliam koncernui po truputėli grimztant žemyn, D. Britanijos valdžia paliko skęstanti laivą ir 1988 metais leido „British Aerospace“ privatizuoti „British Leyland“.
Bėgant metams situacija nesikeitė, kol koncernas buvo išdalintas lyg pyragas – „Jaguar“ ir „Land Rover“ atiteko „Ford“, o likusios dalys, 1994 metais perleistos „BMW“. Vokiečiai dėjo dideles pastangas, siekiant atgaivinti koncerną, tačiau jis jau buvo ekonomiškai sužlugdytas, todėl bavarai pardavė viską kas nereikalinga, pasilikdami tik „Mini“.
„Rover“ per visą savo istoriją patyrė visko. Griūnančią Didžiosios Britanijos automobilių pramonę, naujų inovatyvių technologijų kūrimo etapus, ir galiausiai – graudžią savo dienų pabaigą.
Kompanija buvo įkurta D.Britanijoje, Koventrio mieste, gūdžiais 1878 metais. Įdomu tai, jog „Rover“ pavadinimas kilęs iš lenkiško žodžio rowar ir baltarusiško žodžio rovar, kurie abu reiškia dviratis. Ne, „Rover“ neužsiiminėjo dviračių gamyba, tačiau pirmasis motociklas pro fabriko vartus išriedėjo 1899 metais. Tuomet, daugeliu komponentų buvo pasidalyta su „Peugeot“, kurie tuo metu taip pat gamino motociklus. Šis bendradarbiavimas įgalino anglus jau 1902 metais pradėti pilno mąsto serijinę motociklų gamybą, kurie susilaukė didelio pasisekimo. Ši sėkme taip pat užtikrino kontraktus iš Didžiosios Britanijos ir Carinės Rusijos kariuomenių dėl transporto priemonių tiekimo, dalyvaujant Pirmajame pasauliniame kare.
Nors, kai kuriose kalbose „Rover“ ir reiškė dviratę transporto priemonę, anglai visada buvo susidomėję automobiliais. Tai įrodo jau 1888 metais pagamintas pirmasis kompanijos prototipas bei iki Pirmojo pasaulinio karo užsitęsusi mašinų ir sunkvežimių gamybą pagal patentą. Po Europą nusiaubusio karo, „Rover“ sekėsi neblogai, tačiau viso Tarpukario metu, kompaniją buvo ištikusios kelios krizės, daugiausiai dėl blogai priimtų sprendimų. Atslinkus Antrajam pasauliniam karui, padėtį vėl pagerino sutartys su kariuomene, o jam pasibaigus šeštasis ir septintasis dešimtmečiai yra laikomi pačiais geriausiais „Rover“ laikais.
Puiki finansinė padėtis leido kompanijai plėstis ir atlikinėti naujų ir dar nematytų technologijų bandymus. Šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, „Rover“ buvo vieni iš automobilių su dujų turbinomis kūrimo pionierių. Nors daugelis šioje srityje nuopelnus priskiria „Chrysler“, kurie pagamino „Turbine Car“, tačiau britai savo slaptose dirbtuvėse tuo pačiu metu tobulino „JET1“ prototipą, o šis yra daug kietesnis už amerikiečių kūrinį. Galiausiai, „Rover“ šią technologiją perkėlė į lenktynių trasas ir 1963 metų Lemano 24 valandų varžybose startavo dujų turbina aprūpintas prototipas. Tuomet, taisyklėse dar nebuvo įvardinta prototipų klasė, tačiau neįprastam bolidui pavyko įveikti 310 ratų – lygiai tiek pat, kiek septintoje vietoje likusiam „Shelby Cobra“.
Kasdieniniam naudojimui automobilis su dujų turbina nebūtų labai praktiškas dėl skleidžiamo triukšmo ir didelių kuro sąnaudų, tačiau „Rover“ šio variklio technologiją pritaikė kuriant turbokompresorius savo dyzeliniams varikliams. Būtent septintojo dešimtmečio britiški dyzeliniai agregatai buvo laikomi vienais moderniausių rinkoje. Kiek kitokia istorija yra su benzininiais varikliais, ypač su aštuonių cilindrų variantais. „Rover“ benzininių variklių technologiją nupirko iš „General Motors“. Šie agregatai buvo neekonomiški, nepatvarūs ir pasenusio dizaino.
Tačiau ne prastos kokybės varikliai pradėjo skandinti „Rover“ laivą. Kaip ir daugeliui kompanijų bankrutuoti padėjo klaidingi vadovų sprendimai. 1967 metais „Leyland Motor Corporation“ įsigijo „Rover“, taip pradėdami užkariauti visą D. Britanijos automobilizmo pramonę. Kiek vėliau prie šio augančio koncerno prisijungė „British Motor Holding“ ir taip visas darinys tapo daug kam gerai žinomu „British Leyland“, kuris valdė 40 procentų visos Anglijos automobilių pramonės. Kadangi nemaža akcijų dalis priklausė šalies vyriausybei, 1975 metais buvo išpirktas kontrolinis akcijų paketas, o tai leido koncerną nacionalizuoti. Tai dar nereiškia, jog verslas ir gamyba seksis puikiai.
Pirmieji „British Leyland“ koncerno automobiliai „Morris Marina“ ir „Austin Allegro“ yra laikomi vienais prasčiausių visų laikų angliškų mašinų. Taip pat fabrikuose pastoviai vykdavo darbininkų streikai, o tai negerino surinkimo kokybės ir nesumažino gamybos kaštų. Taip po koncerno vardu leidžiami modeliai tapo laikomi vienais prasčiausių visoje šalyje. Dėl tokios susidariusios nuomonės kalta ir pati vyriausybė, kuri kontroliuodama koncerną, nesiėmė reikalingų, būtinų, norint gaminti technologiškai pažangius automobilius. Padėčiai tik blogėjant ir didžiuliam koncernui po truputėli grimztant žemyn, D. Britanijos valdžia paliko skęstanti laivą ir 1988 metais leido „British Aerospace“ privatizuoti „British Leyland“.
Bėgant metams situacija nesikeitė, kol koncernas buvo išdalintas lyg pyragas – „Jaguar“ ir „Land Rover“ atiteko „Ford“, o likusios dalys, 1994 metais perleistos „BMW“. Vokiečiai dėjo dideles pastangas, siekiant atgaivinti koncerną, tačiau jis jau buvo ekonomiškai sužlugdytas, todėl bavarai pardavė viską kas nereikalinga, pasilikdami tik „Mini“.
