Rimtesnis fotografas paklaus, o tai kaip čia be akreditacijos dabar taip? Atsakymas toks kaip ir labai paprastas – akreditacijas išduoda FIA. Bandymams galioja ta pati tvarka, kaip ir į lenktynėms. Ir FIA taip paprastai turistų fotografuoti neįsileidžia. Žodžiu, iki akreditacijos dar reikia padirbėt.
Šitai fotografinei kelionei atnaujinau ir savo fototechnikos parką. Na, atsinaujinau, gal toks ir stiprus žodis, greičiau tinka – pasipildžiau: Canon 70D, Tamron 70-200 SP VC F2.8 G1 ir Tamron 1,4x telekonverteriu. Į kuprinę dar įsimečiau Canon 24-105 mm F4 L dėl visa pikto. Bet jo taip ir neprireikė. O nuotraukoms pasiėmiau porą 64GB Sandisk Extreme Pro 170MB/s ir dar porą 32GB atsargai. Vietos užteko. Parsivežiau apie 5000 kadrų. Vykusių kadrų – mažiau.
Kodėl vietoj 6D ėmiau 70D? Nes 1,6 crop faktorius iš 70-200 mm objektyvo ant pilno kadro duoda 112-320 mm F2.8 monstriuką. Telekonverteris prideda dar 1,4x priartinimą ir objektyvas jau turi ir visus 448 mm. Be to 70D turi šiokią tokią apsaugą nuo aplinkos poveikio, kai dėl 6D gamintojas nesiryžta garantuoti nieko. Ant popieriaus viskas labai gražiai atrodo. Realybėj tas telekonverteris atima vieną stopą, ir su F2.8 diafragmą duoda minkštumą per visą kadrą. Ties F4 reikalai jau kiek geresni, tad efektyviai iš F2.8 gaunu F5.6 stiklą. Not great, not terrible.
Lūkesčiai. Planavau būti pirmas dvi dienas nuo skambučio iki skambučio ir pasipildyti portfeliuką šių metų F1 bolidų nuotraukomis, nekartoti praeitų metų klaidų ir pabandyt kažką naujo. Iš praeitų metų žinojau kur ir kada eiti, ką fotografuoti ir pan. Na, toks grubus planelis kaip ir buvo sudėliotas. Bet planelis planeliu, o gavosi kaip gavosi.
Pasiekimai. Parsivežiau krūvą nuotraukų. Labiausiai už akių užkliuvusias paredagavau su iPad dar būdamas Barselonoj ir įmečiau į Instagram. Pagrindinį nuotraukų tvarkymą pasilikau jau grįžęs po testų. Grįžau, susikėliau nuotraukas ir jas pradėjus tvarkyti nuotaika pradėjo bjurti.
Amžina, kokių 30 metų, tiesa yra, kad nereikia pasitikėti tuo, ką rodo fotoaparato ekranas. Tai kas ten atrodo gražiai, gali ir nebūti tiesa. Ir nebuvo. Sėdint namų šilumoj ir išsizoominus iki 100% matosi kur truputį sudrebėta, kur truputį fokusas ne vietoj, kur reikėjo šiek tiek ilgiau pabūti, kad pagauti būtent TĄ kadrą, kur užsisėdėta, kur nustatymai netinkamai parinkti. Instagram, Facebook tinka, bet plakatui jau nelabai.
F1 yra galingas žvėris, kurį suvaldyti tiek vairuojant, tiek fotografuojant reikia ypatingų sugebėjimų. Na, fotografuojant, gal nereikia būti antžmogiu bet praktikos ir žinių taip pat reikia nemažai. Ir užsispyrimo bei pasitikėjimo.
Smagiausia viso šito reikalo dalis, kad kai esu trasoje, susikoncentruoju tik į fotografavimą ir pamirštu viską aplinkui. Viena akimi seku veiksmą trasoje, smilius nekantriai guli ant užrakto paleidimo mygtuko, nykštys pasirengęs fokusuoti, o visas likęs kūno orkestras padeda fiksuoti akimirkas. Vat dėl to, iš esmės, ir fotografuoju. Vyšnia ant torto, kai dar ir pavyksta iki galo įgyvendinti tai ką buvau suplanavęs.
Už kadro dar liko nukulniuoti keli kilometrai, keli kilogramai mantos ant kupros, patrintos kojos, pirštai ir pavargęs kūnas. Bet šitie dalykai greitai pasimiršta. Duslus aidinčių motorų gaudesys, kurį išgirstu išlipęs prie Viena restorano Montmelo, reiškia, kad prasidėjo ne tik mano, bet ir visų per žiemą triūsusių komandų nuotykis. Ir būtent to aš čia atvažiavau užfiksuoti.
