Praėjusį savaitgalį Latvijoje vyko Talsi ralis, kuris dar yra vadinamas Čempionų raliu. Šiame ralyje D.Butvilas buvo greičiausias lietuvis ir tuo pačiu buvo greičiausias R4 klasėje.
Belaukiant Vilniaus ralio starto, D.Butvilas dalinasi įspūdžiais iš Čempionų ralio.
Pirmoji ralio diena, šeštadienis, prasidėjo šviečiant saulei, o automobiliai kėlė įspūdingus dulkių debesis. Jeigu ne stiprus vėjas – važiuoti būtų kur kas sudėtingiau. Smagu, kad ralio stebėti susirinko tūkstančiai žiūrovų – važiuojant į ruožą matavau: šalia kelio sustatytų ralio fanų automobilių eilė driekėsi daugiau nei kelis kilometrus! Nežinau, kaip su kitų sportų stebėjimu, bet ralio megėjai tikrai ir patys gerai papluša, kol nusigauna iki trasos. Lietuviams sakau tris kart „valio“ už tai, kad jie ir nacionalinės vėliavos nepamiršta atsivežti. Važiuojant į veidus žiūrėt tikrai nėr kada, bet virš trasos plėvesuojančią vėliavą visuomet pastebiu!
Pirmi aštuoni automobiliai buvo išsidėstę dešimties sekundžių intervale, atsipūsti nebuvo kada. Tiesa, Talsi ralis be greitai besimainančio oro tiesiog neįsivaizduojamas. Taigi užėjusi baisi liūtis gerokai pamaišė kortas lenktynininkams. Pylė kaip iš kibiro, o važiuojant greitai – valytuvai ne ką tepadeda. Rokas Kvaraciejus skundėsi visiškai apgaravusiu priekiniu stiklu. Tokiomis sąlygomis važiuoti niekam nelinkėčiau – pats esu su tuo susidūręs...
Antroji ralio diena vėl prasidėjo puikiu oru, o mašinose temperatūra ėmė sparčiai kilti. Dėja, ne tik salone, bet ir po variklio dangčiu. Antroje lenktynių pusėje mūsų Mitsubishi aušinimo skysčio temperatūra vietomis pakildavo net iki 105 laipsnių. Tuomet įsijungia apsauginė kompiuterio programa ir prarandamas galingumas. Tekdavo pakentėti ir sukandus dantis laukti greitesnės trasos vietos, kuomet pučiantis stiprus vėjas kiek pagelbėdavo sumažinti temperatūrą.
Didžiausias išbandymas ekipažui ir technikai mūsų laukė paskutiniame, ilgiausiame greičio ruože. Dėl čempionų taurės kovojome su estu R. Aus, kurį pasivyti buvo tikrai realu. Tuose dvidešimt setyniuose kilometruose buvo visko, vietomis žvyriniame kelyje lėkėm beveik 200 km/h greičiu, kiekvieną minutę artėdami savo tikslo link. Žiauriai apsidžiaugiau, finiše sužinojęs, jog tame ruože buvome greičiausi. Tai reikšminga asmeninė pergalė, kartu atnešusi ir puikų rezultatą: iškovojome presitižinę „Čempionų Taurę“, dėl kurios kaunasi praėjusių metų nacionalinių čempionatų nugalėtojai. Taip pat, užsitikrinome pirmąją vietą R4 grupėje!
Džiaugiuosi ir visų kitų lietuvių pasiekimais! Visas lenktynes panašiu tempu važiavęs V. Švedas neleido atsipalaiduoti ir priminė jaukią lietuvišką „namų aplinką“ – mes taip šalia važiuojame jau kelis metus.
Į ralį važiavome taip pat su tikslu pasitreniruoti ir tinkamai „užsitaisyti“ Vilniaus raliui, kuris startuoja jau šį šeštadienį. Ten startuosime pirmu numeriu. Lengva tikrai nebus, bet labai norėčiau tokiu ir finišuoti! Pasimatysime trasose!
Praėjusį savaitgalį Latvijoje vyko Talsi ralis, kuris dar yra vadinamas Čempionų raliu. Šiame ralyje D.Butvilas buvo greičiausias lietuvis ir tuo pačiu buvo greičiausias R4 klasėje.
Belaukiant Vilniaus ralio starto, D.Butvilas dalinasi įspūdžiais iš Čempionų ralio.
Pirmoji ralio diena, šeštadienis, prasidėjo šviečiant saulei, o automobiliai kėlė įspūdingus dulkių debesis. Jeigu ne stiprus vėjas – važiuoti būtų kur kas sudėtingiau. Smagu, kad ralio stebėti susirinko tūkstančiai žiūrovų – važiuojant į ruožą matavau: šalia kelio sustatytų ralio fanų automobilių eilė driekėsi daugiau nei kelis kilometrus! Nežinau, kaip su kitų sportų stebėjimu, bet ralio megėjai tikrai ir patys gerai papluša, kol nusigauna iki trasos. Lietuviams sakau tris kart „valio“ už tai, kad jie ir nacionalinės vėliavos nepamiršta atsivežti. Važiuojant į veidus žiūrėt tikrai nėr kada, bet virš trasos plėvesuojančią vėliavą visuomet pastebiu!
Pirmi aštuoni automobiliai buvo išsidėstę dešimties sekundžių intervale, atsipūsti nebuvo kada. Tiesa, Talsi ralis be greitai besimainančio oro tiesiog neįsivaizduojamas. Taigi užėjusi baisi liūtis gerokai pamaišė kortas lenktynininkams. Pylė kaip iš kibiro, o važiuojant greitai – valytuvai ne ką tepadeda. Rokas Kvaraciejus skundėsi visiškai apgaravusiu priekiniu stiklu. Tokiomis sąlygomis važiuoti niekam nelinkėčiau – pats esu su tuo susidūręs...
Antroji ralio diena vėl prasidėjo puikiu oru, o mašinose temperatūra ėmė sparčiai kilti. Dėja, ne tik salone, bet ir po variklio dangčiu. Antroje lenktynių pusėje mūsų Mitsubishi aušinimo skysčio temperatūra vietomis pakildavo net iki 105 laipsnių. Tuomet įsijungia apsauginė kompiuterio programa ir prarandamas galingumas. Tekdavo pakentėti ir sukandus dantis laukti greitesnės trasos vietos, kuomet pučiantis stiprus vėjas kiek pagelbėdavo sumažinti temperatūrą.
Didžiausias išbandymas ekipažui ir technikai mūsų laukė paskutiniame, ilgiausiame greičio ruože. Dėl čempionų taurės kovojome su estu R. Aus, kurį pasivyti buvo tikrai realu. Tuose dvidešimt setyniuose kilometruose buvo visko, vietomis žvyriniame kelyje lėkėm beveik 200 km/h greičiu, kiekvieną minutę artėdami savo tikslo link. Žiauriai apsidžiaugiau, finiše sužinojęs, jog tame ruože buvome greičiausi. Tai reikšminga asmeninė pergalė, kartu atnešusi ir puikų rezultatą: iškovojome presitižinę „Čempionų Taurę“, dėl kurios kaunasi praėjusių metų nacionalinių čempionatų nugalėtojai. Taip pat, užsitikrinome pirmąją vietą R4 grupėje!
Džiaugiuosi ir visų kitų lietuvių pasiekimais! Visas lenktynes panašiu tempu važiavęs V. Švedas neleido atsipalaiduoti ir priminė jaukią lietuvišką „namų aplinką“ – mes taip šalia važiuojame jau kelis metus.
Į ralį važiavome taip pat su tikslu pasitreniruoti ir tinkamai „užsitaisyti“ Vilniaus raliui, kuris startuoja jau šį šeštadienį. Ten startuosime pirmu numeriu. Lengva tikrai nebus, bet labai norėčiau tokiu ir finišuoti! Pasimatysime trasose!
