Po vienerių metų, vyras vėl kibo į darbus ir dar kartą nusprendė šiek tiek patobulinti pirmąją modelio versiją. Antroji „Moonglow“ versija turėjo naujo dizaino radiatoriaus groteles, šiek tiek sužemintą bamperį ir naują išmetimo sistemą. Duane'as taip pat perdažė mašinos kėbulą ir priglaudė Bel Air kėbulą prie žemės.
Tais pačiais 1957 metais, Duane'as ir jo kolega Darolas Jorgensonas nusprendė, jog laikas dar vienam automobilio patobulinimo etapui. Automobilis vėl buvo išrinktas ir vėl iš naujo perdažytas.
Kartu su nauja kėbulo spalva, vyrai variklio skyrių padengė chromu, patobulino važiuoklę ir sumontavo truputėlį kitokio dizaino galinius sparnus. Tačiau, tai dar ne viskas...
1959 metų pradžioje prasidėjo darbai prasidėjo iš naujo ketvirtą kartą. Tiesa, patobulinimai buvo subtilūs. Vizualiai mašina pasikeitė nedaug - vyras pakeitė tik galinį bamperį, tuo variklio skyriuje buvo sumontuotas naujas karbiuratorius, dviguba išmetimo sistema ir Sharp kolektorius.
Nežinia dėl kokių priežasčių, automobilio savininkas savo išpuoselėtą projektą atidavė savo broliui Steve'ui, kuris 1962 metais mašiną atidavė į metalo laužą. Taip pat dėl nežinomų priežasčių. Šis brangaakmenis metalo lauže stovėjo ne vienerius, ne penkis ir ne dešimt metų, o keturiasdešimt metų!
Dabartinis savininkas ieškodamas atsarginių detalių savo projektui, 2002 metų pradžioje netikėtai užtiko gausiai apleistą ir kažkur jau matytą mašiną. Tik po keletos minučių vaikščiojimo aplinkui jis suprato, kad pamatė analogų neturintį Duane Steck'o automobilį, kuris kadaise lepino amerikietiškų automobilių gerbėjų bendruomenę.
Turbūt visiems ir taip aišku, kad pamatęs šią mašiną jis nieko nelaukė, sumokėjo kelis šimtus dolerių ir parsivežė jį į savo garažą, kuriame užtruko dvylika metų ir milijonus valandų restauruodamas šią nuostabią mašiną.
Pasak automobilį restauravusio žmogaus, automobilio prikelimas jam kainavo maždaug 300.000 dolerių.
