Devintas dešimtmetis automobilių sportui ir ypač „Formulės 1“ čempionatui buvo nuostabus. Nors kasdien atsirasdavo vis daugiau įvairiausio tipo faktorių, kurie yra pavojingi gyvybei žiūrovams, pilotams ar komandos banko sąskaitai.
Vis dėlto adrenalinu apipintas devintas dešimtmetis skandalingajam Bernie Ecclestone atnešė įdomią mintį. Sukurpti specialų „ProCar“ čempionatą, kuriame įprastai atrodantys automobiliai būtų varomi „Formulės 1“ varikliais. Pagrindinė šio čempionato mintis buvo ta, jog įvairūs automobilių gamintojai galėtų pademonstruoti „Formulės 1“ technologijas, kurias galėtų apvynioti pakankamai nuobodžių serijinių automobilių kėbulais.
Pagrindinės naujo čempionato taisyklės buvo tokios : Automobilis turėjo sverti ne mažiau negu 750 kilogramų, variklio darbinis tūris turėjo būti 3.5 litro, o cilindrų skaičius turėjo neperlipti dvylikos. Paprasta, aišku ir nesudėtinga.
Kas daugiau, jeigu ne „Alfa Romeo“ pirmoji pareiškė norą dalyvauti naujame čempionate ir parodyti savo inžinierių pranašumą. Tačiau tam buvo kelios priežastys. Viena iš jų yra naujo „Formulės 1“ variklio demonstravimas, kurį markės inžinieriai kūrė net penkis metus.
Inžinieriams pabaigus darbus ties naujuoju varikliu, dešimties cilindrų ir 3.5 litro darbinio tūrio motoras išvystė net 610 arklio galių. Tai buvo ženklus galios padidėjimas, ypač jeigu palygintume su kitų kompanijų aštuonių cilindrų motorais.
„Alfa Romeo“ turėjo į čempionatą sugrįžti su „Ligier“ komanda 1987 metų sezone, tačiau dėl įvairių nesklandumų tarpusavyje, kompanija buvo palikta ant ledo su visiškai nauju varikliu, kurio niekam nereikėjo. Todėl nenuostabu, jog „Fiat“ priklausanti kompanija pamatė puikią galimybę pareklamuoti naująjį produktą ir iš dalies išvengti nemalonių šnekų su „Ferrari“ vadovybe.
Italai pradėjo darbuotis ties „164“ sedano kėbulu. Kadangi „Alfa Romeo“ daugelį metų neturėjo praktikos „Formulės 1“ čempionate, inžinieriai į pagalbą pasikvietė „Brabham“ specialistus, kurie padėjo sukurti „Formulės 1“ tipo važiuoklę. Pirmieji prototipai buvo sukonstruoti per maždaug pusę metų. Taip 1988 metų rudenį pro gamyklos vartus išriedėjo du „164 ProCar“ egzemplioriai.
Per pirmuosius „164 ProCar“ bandymus, automobilis parodė stulbinamus rezultatus. Balocco trasoje vykusių bandymų metu, automobilis sugebėjo pasiekti 339 km/val. greitį, o ketvirtį mylios įveikdavo per 9.7 sekundės.
Tačiau vos tik prasidėjus „Alfa Romeo 164 ProCar“ reklaminei kampanijai, Bernio Ecclestone svajonė sukurti naują „ProCar“ čempionatą nugrimzdo užmarštin. Paskelbus „ProCar“ registraciją, ne viena kompanija neatsiuntė dalyvio paraiškos, o „Alfa Romeo“ be „Fiat“ koncerno užnugario nesugebėtų ištempti ne vienerių lenktynių.
Vis dėlto nėra to blogo kas neišeitų į gerą, nes „164 ProCar“ dėka, „Alfa Romeo“ sugebėjo su trenksmu grįžti į automobilių sportą su „155“ modeliu ir skinti pergales „DTM“, „BTCC“ čempionatuose.
Devintas dešimtmetis automobilių sportui ir ypač „Formulės 1“ čempionatui buvo nuostabus. Nors kasdien atsirasdavo vis daugiau įvairiausio tipo faktorių, kurie yra pavojingi gyvybei žiūrovams, pilotams ar komandos banko sąskaitai.
Vis dėlto adrenalinu apipintas devintas dešimtmetis skandalingajam Bernie Ecclestone atnešė įdomią mintį. Sukurpti specialų „ProCar“ čempionatą, kuriame įprastai atrodantys automobiliai būtų varomi „Formulės 1“ varikliais. Pagrindinė šio čempionato mintis buvo ta, jog įvairūs automobilių gamintojai galėtų pademonstruoti „Formulės 1“ technologijas, kurias galėtų apvynioti pakankamai nuobodžių serijinių automobilių kėbulais.
Pagrindinės naujo čempionato taisyklės buvo tokios : Automobilis turėjo sverti ne mažiau negu 750 kilogramų, variklio darbinis tūris turėjo būti 3.5 litro, o cilindrų skaičius turėjo neperlipti dvylikos. Paprasta, aišku ir nesudėtinga.
Kas daugiau, jeigu ne „Alfa Romeo“ pirmoji pareiškė norą dalyvauti naujame čempionate ir parodyti savo inžinierių pranašumą. Tačiau tam buvo kelios priežastys. Viena iš jų yra naujo „Formulės 1“ variklio demonstravimas, kurį markės inžinieriai kūrė net penkis metus.
Inžinieriams pabaigus darbus ties naujuoju varikliu, dešimties cilindrų ir 3.5 litro darbinio tūrio motoras išvystė net 610 arklio galių. Tai buvo ženklus galios padidėjimas, ypač jeigu palygintume su kitų kompanijų aštuonių cilindrų motorais.
„Alfa Romeo“ turėjo į čempionatą sugrįžti su „Ligier“ komanda 1987 metų sezone, tačiau dėl įvairių nesklandumų tarpusavyje, kompanija buvo palikta ant ledo su visiškai nauju varikliu, kurio niekam nereikėjo. Todėl nenuostabu, jog „Fiat“ priklausanti kompanija pamatė puikią galimybę pareklamuoti naująjį produktą ir iš dalies išvengti nemalonių šnekų su „Ferrari“ vadovybe.
Italai pradėjo darbuotis ties „164“ sedano kėbulu. Kadangi „Alfa Romeo“ daugelį metų neturėjo praktikos „Formulės 1“ čempionate, inžinieriai į pagalbą pasikvietė „Brabham“ specialistus, kurie padėjo sukurti „Formulės 1“ tipo važiuoklę. Pirmieji prototipai buvo sukonstruoti per maždaug pusę metų. Taip 1988 metų rudenį pro gamyklos vartus išriedėjo du „164 ProCar“ egzemplioriai.
Per pirmuosius „164 ProCar“ bandymus, automobilis parodė stulbinamus rezultatus. Balocco trasoje vykusių bandymų metu, automobilis sugebėjo pasiekti 339 km/val. greitį, o ketvirtį mylios įveikdavo per 9.7 sekundės.
Tačiau vos tik prasidėjus „Alfa Romeo 164 ProCar“ reklaminei kampanijai, Bernio Ecclestone svajonė sukurti naują „ProCar“ čempionatą nugrimzdo užmarštin. Paskelbus „ProCar“ registraciją, ne viena kompanija neatsiuntė dalyvio paraiškos, o „Alfa Romeo“ be „Fiat“ koncerno užnugario nesugebėtų ištempti ne vienerių lenktynių.
Vis dėlto nėra to blogo kas neišeitų į gerą, nes „164 ProCar“ dėka, „Alfa Romeo“ sugebėjo su trenksmu grįžti į automobilių sportą su „155“ modeliu ir skinti pergales „DTM“, „BTCC“ čempionatuose.
