Ugnė prieš nelaimę buvo visiškai sveikas žmogus, galintis daryti viską. Ji prisimena, kad tą lemtingą dieną, eidama į mokyklą, jautėsi įprastai – nieko neskaudėjo ir neturėjo jokios nuojautos. Tačiau grįžus namo viskas apsivertė aukštyn kojomis.
Gyvenimas apsisuko per 3 minutes
„Staiga, 2017 metais, man tuo metu buvo 17 metų, aš prie kompiuterio dariau namų darbus ir pradėjo stipriai skaudėti galvą, pečių zoną. Aš labai išsigandau, nubėgau į kitą kambarį, kuriame buvo tėtis, ir sakau jam: „Mirštu“, nes skausmas buvo labai, labai didelis“, – skaudžius prisiminimus pasakoja pašnekovė.
Kaip pati sako, skausmas buvo toks stiprus, kad, atrodė, net „akys išsipūtė“. Nubėgusi pas tėtį, ji griuvo į jo lovą ir pajuto, kaip keistas jausmas, tarsi elektros šokas, pradėjo kilti nuo kojų pirštų į viršų. Po šio įvykio Ugnei paralyžiavo galūnes, o nejautra išplito iki pat pečių.
„Gal 2-3 minučių etape viską atėmė. Negalėjau nieko valdyti, buvau dideliame skausme. Tėtis iškvietė greitąją, ji mane išvežė į Mažeikių ligoninę, bet joje nesulaukiau gero aptarnavimo. Mane buvo apkaltinę, kad aš apsivartojau narkotikais, nors niekada narkotikų gyvenime nevartojau“, – teigia Ugnė.
Vėliau mergina buvo išvežta į Šiaulių ligoninę, kurioje taip pat, kaip ji pati prisimena, neturėjo pačios geriausios patirties. Ugnės teigimu, ligoninėje nebuvo atlikti reikiami tyrimai, kurių ypatingai reikėjo tuo metu, o ligoninėje ji praleido maždaug 3-4 paras be reikalingos pagalbos.
„Man kakle buvo kraujuojanti aneurizma ir smegenys buvo spaudžiamos, tai yra labai didelė pažaida. Vėliau tėtis nebeišlaikęs pasakė, kad kuo greičiau mane vežtų kitur ir kažką darytų, nes viskas ėjo į blogąją pusę“, – sako ji.
Vis tik, vėliau Ugnė buvo pervežta į Kauno klinikas, o ten buvo labai greitai atliktas tyrimas, kuris parodė kraujavimą stuburo smegenyse ir didelę edemą. Klinikose Ugnei buvo atliktos kelios operacijos.
Ugnė Lavickaitė: „Praktiškai, galėjau judinti tik galvą“
Po operacijų Ugnei teko ilgas atsigavimo kelias. Kaip ji pati pasakoja, reabilitacija buvo sudėtinga – reikėjo ilgai gulėti reanimacijoje, o vėliau ligoninėje kilo komplikacijų, įskaitant inkstų infekcijas ir kitas problemas. Po šio etapo ji buvo perkelta į trečio lygio reabilitaciją.
„Praktiškai galėjau judinti tik galvą. Reabilitacija truko apie 3-4 mėnesius, ten gerokai labiau atsigavau – pradėjau judinti rankas, kojas, galėjau vežimėlyje būti, valgyti, su kompiuteriu viską daryti. Grįžau namo ir 7 metus taip gyvenu“, – atskleidžia pašnekovė.
Pasak jos, kadangi negalėjo daug judėti, jai vis tiek reikėjo slaugos: „Tėtis turėjo man paruošti valgyti, atnešti, tačiau lovoje jau galėjau šiek tiek pasivartyti. Toks yra mano gyvenimas iki šiol.“
Paklausta apie tai, kokios buvo gydytojų prognozės, mergina teigia, kad gydytojai negali sakyti konkrečių prognozių, nes ši liga yra labai reta visoje Europoje, o tokio atvejo, kaip jos, beveik nėra.
„Gydytojai man sakė: „Jūs ir esate tas atvejis, į kurį mes žiūrime, kad orientuotis kaip nors“. Man iš pradžių sakė, kad nevaldysiu rankų ir galiu net nesitikėti, bet mano rankos atsigavo labai gerai, aišku, ne tiek, kiek sveiko žmogaus, bet galiu gerai funkcionuoti su rankomis. Ir galiu kilnoti kojas, dubenį“, – pažymi ji ir priduria, kad nors gydytojai konkrečios prognozės neduoda, ji žino, kad viltis yra.
Vis tik prieš 7-erius metus supratusi, kas nutiko, Ugnė tiek vilties neturėjo. Ji atskleidžia, kad labai sunkiai ištvėrė susidariusią situaciją: „Buvau dar paauglė, man tai buvo didžiulis šokas, aš palūžau, reikėjo daug palaikymo iš kitų.“
Ugnė sako, kad jai reikėjo nuolatinio palaikymo – glostymų ir ramybės, nes pradžioje situaciją buvo labai sunku ištverti. Tačiau vėliau ji po truputį nusiramino, kai pastebėjo, jog pradėjo judėti pirštai. Tai suteikė motyvacijos nepasiduoti ir siekti progreso.
Pašnekovė pabrėžia, kad sulaukė daug palaikymo iš aplinkinių žmonių, jos tėtis taip pat pasidalijo jos istorija. Ji priduria, kad šeimos palaikymas, ypač tėčio indėlis į jos emocinę būseną, buvo labai svarbūs atstatant jos nuotaiką ir ryžtą eiti pirmyn.
Spalio pradžioje pablogėjo sveikata
Lapkričio pradžioje Ugnės tėtis Darius socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijo įrašu, kuriame pranešė apie dukters sveikatos pablogėjimą. Mergina pasakojo, kad spalio pradžioje pastebėjo silpnėjančias rankas. Iš pradžių ji manė, kad tai tik užspaustas nervas.
„Po trijų dienų mano dešinė ranka taip susilpnėjo, kad aš pradėjau ją „mėtyti“ – visiškai negalėjau nieko sugriebti, atėmė visą mano jėgą iš dešinės rankos. Vėliau pradėjo silpti ir kairė ranka.
Išsikvietėme greitąją, nuvažiavome į priimamąjį, ten ėmė daryti tyrimus ir pastebėjo pakitimų nugaros smegenyse – mano kraujagyslių darinys buvo pakitęs“, – pasakoja Ugnė.
Dėl šios priežasties jai teko konsultuotis su neurochirurgu, kuris nusprendė, kad yra tikslinga atlikti operaciją.
„Šiuo metu nuo kaklo einant į apačią daug ko negaliu padaryti, bet po truputį atsigauna mano funkcijos. Kairę ranką, pirštus galiu po truputį pajudinti. Laukia ilgas kelias ir reikia reabilitacijos tam dalykui, bet yra progresas, nors jis yra labai lėtas, jis toks ir bus, bet jis yra“, – priduria ji.
Šiuo metu Ugnė yra Romuvos tuberkuliozės ligoninės slaugos padalinyje. Kiekvieną rytą slaugės ją prižiūri – pakeičia sauskelnes, apvalo, ryte paduoda vaistus ir pamaitina, nes kol kas pati mergina dar negali to padaryti.
Paklausta, kaip atrodo kasdienybė slaugos namuose, Ugnė atskleidė, kad čia veikti nelabai yra ką, bet ji stengiasi kalbėtis su draugais telefonu, nes jos telefonas valdomas balsu, todėl ji gali tai daryti. Be to, kas antrą dieną pas merginą atvyksta kineziterapeutė, kuri apie 20 minučių šiek tiek ją pamankština.
„Kai neturiu daug ką veikti, bandau visaip judinti, krutėti, įjungti raumenis, nes tai yra gijimo procesas. Kuo daugiau judu, tuo geriau bus. Mane aplanko tėtis, visi padeda, bando lankstyti, pakelti nuotaiką. Tėčiui pačiam sunku, jis darbą turi, bet iš visų jėgų bando padėti, kad aš atsistatyčiau“, – nuogąstauja Ugnė.
Siunčia žinutę
Merginos teigimu, ji visiškai priklauso nuo kitų pagalbos, nes pati negali nieko padaryti – visada reikia pagalbos tiek vartojant vaistus, tiek valgant.
Prieš ligos paūmėjimą Ugnė galėjo judinti rankas, tačiau dabar ji sako, kad tai tapo daug sunkiau. Po pakartotinės operacijos, kaip ji pati teigia, „viską atėmė“, tačiau šiuo metu judesiai pamažu grįžta.
„Aš visą laiką norėjau gyventi, niekada nenorėjau mirti, visada norėjau išgyventi“, – sako Ugnė.
Ji taip pat prisiminė širdžiai mielas akimirkas, kai artimieji ir draugai, sužinoję, kas nutiko, rūpinosi ja ir stengėsi suteikti kuo daugiau pagalbos. Ugnė paminėjo, kad jos mokykla buvo labai palaikanti – jie net surinko pinigų, kad galėtų nupirkti reikalingų slaugos priemonių.
„Mano mokykla buvo palaikanti, jie net surinko man pinigėlių reikiamoms slaugos priemonėms. Klasės draugai net buvo surengę mini lauknešėlį, rūpinosi mano sveikata, bandydavo skambinti, klausti. Pralinksmindavo mane.
Liko mano klasiokai, kurie domisi, bando su manimi bendrauti iki šiol. Tikrai nėra taip, kad mane paliko ir pamiršo. Jei žmogus yra neįgalus, nereiškia, kad žmogus bus atstumtas“, – pabrėžia ji.
Vis dėlto, Ugnei ypač reikalinga finansinė parama reabilitacijai, slaugos ir odos priežiūros priemonėms.
Pasak merginos tėčio Dariaus, su dukra reikia sunkiai dirbti kineziterapeutui, ergoterapeutui, masažistui ir kitiems specialistams, kas yra įmanoma tik reabilitacijos įstaigoje.
„Šiuo metu ji pradėjo gauti palaikomąsias procedūras lovoje, t. y. galūnių judinimas, elektros stimuliacija. Bet tai nėra reabilitacija, deja. Ugnė gali atsigauti po ligos ir sustiprėti, ji nori tęsti mokslus, baigti gimnaziją ir studijuoti. Ji nori užsiimti veikla ir nebūti našta visuomenei“, – įraše teigė tėtis.
Ugnės tėtis viliasi, kad atsiras neabejingų žmonių ir padės jiems surinkti lėšų reabilitacijos paslaugoms, nes nesinori prarasti brangaus laiko:
„Ištikus tokiai ligai yra svarbu laikas, per kurį žmogus gali atgauti prarastus kūno judesius. Kuo anksčiau reabilituojamas, tuo geresni rezultatai. Prašau neabejingų žmonių padėti, žinoma jokiu būdu nenuskriaudžiant savo šeimos finansiškai. Ačiū už jūsų gerumą iš anksto.“
„Noriu visiems padėkoti, kas norės man padėti“, – su grauduliu balse kalbėjo Ugnė.
Prisidėti prie Ugnės sveikimo galite pervesdami norimą sumą į jos tėčio Dariaus sąskaitą:
Gavėjas: Darius Lavickas; Banko sąskaitos nr.: LT797300010086009310: Bankas Swedbank; Swift kodas HABALT22; Paskirtyje būtinai nurodyti žodį PARAMA.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!