Apie tai, kaip užsikrečiama vėjaraupiais, kokios galimos komplikacijos ir kaip gydyti šią ligą papasakojo Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) Imunoprofilaktikos skyriaus visuomenės sveikatos specialistė Eglė Savickienė.
Vėjaraupių simptomai
Vėjaraupiai – tai ūmi infekcinė liga, pasireiškianti odos ir gleivinės pūsleliniu bėrimu ir karščiavimu. Visuomenės sveikatos specialistė E. Savickienė pasakoja, kad vėjaraupiais dažniausiai susergama praėjus 2–3 savaitėms po užsikrėtimo. Ji nurodo, kad pirmieji ligos simptomai, primenantys peršalimą, pasirodo likus keletui dienų iki bėrimų atsiradimo.
„Prieš pasirodant bėrimams 1–2 dienos prieš, gali pasireikšti peršalimo ligų būdingi simptomai: karščiavimas, galvos, raumenų skausmas, gali būti suprastėjęs apetitas.
Suaugusiam žmogui galbūt ir įmanoma atpažinti šiuos simptomus, bet vaikai labai dažai tų simptomų negali identifikuoti, todėl šiame ligos etape virusas jau yra platinamas ir galima užkrėsti kitus asmenis“, – sako E. Savickienė.
Pats svarbiausias klinikinis vėjaraupių požymis yra bėrimas, kuris pasireiškia intensyviu niežuliu. Specialistė pasakoja, kad sergantiesiems pūslelės atsiranda įvairiose kūno vietose, išskyrus delnus ir pėdas.
„Vėliau, po pirmųjų simptomų pasirodymo, pasirodo tipinis vėjaraupių požymis – tai bėrimas. Pirmiausia pradeda berti plaukuotoje galvos dalyje, liemens srityje ir vėliau bėrimas plinta į galūnes.
Daugiau bėrimų pasirodo drabužiais pridengtose vietose nei atvirose, bėrimą lydi intensyvus niežulys, taip pat iki 20–30 proc. ligonių bėrimas gali išplisti į gleivines: burnos, nosies, akių, lyties organų sritį“, – komentuoja E. Savickienė.
Kaip užsikrečiama vėjaraupiais?
Vėjaraupiai plinta oro lašeliniu būdu, sergančiajam kosint, čiaudint ar kalbant. Taip pat, specialistės teigimu, užsikrėsti galima ir netiesiogiai – liečiant sergančiojo asmeninius daiktus.
„Liga plinta tik tai nuo sergančio žmogaus žmogui ir užsikrečiama dažniausiai tik uždarose patalpose, kadangi virusas išorinėje aplinkoje greitai žūva, ypač yra jautrus UV spinduliams. Taip pat virusas yra itin lakus, todėl lengvai pasklinda po nevėdinamą patalpą.
Plinta oro lašeliniu keliu, sergančiajam kalbant, kosint, čiaudint, galima užsikrėsti ir liečiant bėrimus, tai būtų tiesioginio kontakto metu. Taip pat galima užsikrėsti ir netiesiogiai, tai, tarkim, per šviežių pūslelių skysčiu suteptus drabužius, patalynę, įvairius daiktus, žaislus, tarkim darželyje ar namuose“, – paaiškina E. Savickienė.
Suaugusiems itin pavojinga liga
Vėjaraupiais galima sirgti bet kuriame gyvenimo tarpsnyje, bet dažniausiai jais suserga ikimokyklinio amžiaus vaikai. Tuomet persergama lengva šios ligos forma.
„Dažniausiai vėjaraupiai yra gerybinė liga ir ja serga ikimokyklinio amžiaus vaikai. Didžiausias sergamumas registruojamas iki aštuonių metų, o 90 proc. ligos atvejų registruojama iki pilnametystės, t. y. iki aštuoniolikos metų. O labiausiai paveikta amžiaus grupė yra 3–5 metų vaikai, čia registruojama daugiausia susirgimų“, –sako pašnekovė.
Ir nors dažniausiai vėjaraupiais persergama dar vaikystėje, jais dar nepersirgę ir tik vėlesniame amžiuje užsikrėtę suaugusieji susiduria su sunkesne ligos forma. Anot E. Savickienės, nuo žmogaus amžiaus taip pat priklauso ir komplikacijų išsivystymo rizika, kuri suaugusiems yra kelis kartus didesnė nei vaikams:
„Išvengti vėjaraupių yra praktiškai neįmanoma. Jeigu žmogus nesusirgo būdamas vaikas ar jaunesniame amžiuje, tikimybė vis tiek išlieka, ypač, jei bendravai su sergančiuoju. Registruojama ir susirgusiųjų, kuriems jau virš devyniasdešimt metų. Dažniausiai tokie asmenys užsikrečia nuo anūkų.
Vėjaraupiai pavojingiausi kūdikiams, nėščiosioms ir sergantiems lėtinėmis ligomis. Rizika susirgti sunkesnėmis ligos formomis didėja priklausomai nuo amžiaus – paaugliams nuo dvylikos metų ir suaugusiems. Dažniausiai liga suaugusiems tęsiasi ilgesnį laiką, taip pat tarp suaugusiųjų registruojama didesnė komplikacijų rizika nei vaikų tarpe.“
„Dažniausiai vėjaraupiai būna gerybinė liga, tačiau viena iš tokių dažniausiai pasitaikančių komplikacijų, tai kūdikių ir mažų vaikų odos bakterijų infekcijos. Jos kyla tuomet, kai dėl higienos trūkumo ar kasymosi užnešama infekcija. Tuomet gali pradėti formuotis pūlinukai, randai.
Kūdikiams ir mažiems vaikams yra labai pavojinga dehidratacija, todėl reikėtų jiems būtinai duoti kuo daugiau skysčių. Taip pat gali pasireikšti neurologinės kilmės komplikacijos: encefalitas, meningitas“, – priduria E. Savickienė.
„Zelionką“ vertėtų pamiršti
Vėjaraupių gydymui taikomas simptominis gydymas – vartojami vaistai, karščiavimo numalšinimui, įvairūs tepalai, niežulio lengvinimui. Taip pat sergantieji turėtų laikytis lovos režimo, vartoti daug skysčių, kad išvengtų dehidratacijos bei rūpintis savo higiena.
„Sergant vėjaraupiais, labai svarbu laikytis higienos, todėl nagučiai turėtų būti nukirpti, o panagės švarios. Taip pat reikėtų dažnai keisti drabužius, jie turėtų būti laisvesni, kad nesitrintų į odą. Tokiu būdu mažinamas odos užkrėtimas kitomis bakterijomis.
Taip pat siekiant mažinti niežulį rekomenduojama praustis vėsiu vandeniu, bet nusausinti odelę reikėtų lengvai priliečiant bėrimus, jokiu būdu jų netrinant“, – pataria pašnekovė.
Tikriausiai daugeliui vėjaraupiai ir jų gydymas asocijuojasi su žaliomis dėmėmis išmargintu kūnu. Tačiau, anot E. Savickienės, bėrimų gydymas briliantine žaluma arba kitaip „zelionka“ nepatariamas.
„Briliantinė žaluma šiuo metu nėra rekomenduojama, laikoma, kad ji nėra veiksminga kaip antiseptinė medžiaga. Yra sukurta daug geresnių priemonių.“
10 dienų izoliacija
Specialistės teigimu, sergant vėjaraupiais labai svarbu likti namuose: neiti į darbovietę, neleisti vaikų į ugdymo įstaigas, nesilankyti viešose vietose. Tam, kad sergantysis neplatintų viruso, nuo ligos pradžios jam privaloma laikytis dešimties dienų izoliacijos net tuo atveju, jeigu jis nekarščiuoja ir jaučiasi gerai.
„Labai dažnai mamos klausia, kodėl negalima eiti į lauką, jeigu vaikas gerai jaučiasi, nėra temperatūros. Išeidami iš namų galite prasilenkti su kitu žmogumi ar sutikti jį laiptinėje. Izoliacija reikalinga tam, kad mažintume ligos plitimą“, – sako E. Savickienė.
O norintiems apsisaugoti nuo šios ligos, specialistė rekomenduoja pasiskiepyti. Ir nors skiepai negarantuoja šimtaprocentinės apsaugos, tačiau gali padėti išvengti komplikacijų susirgus:
„Apsauga siekia iki 99 proc. visų pasiskiepijusių, žinoma, kiekvieno imuniteto savybės yra skirtingos ir koks susiformuos tas apsauginis imunitetas, labai sunku nuspręsti. Tačiau skiepai yra viena patikimiausių ir efektyviausių apsaugos priemonių nuo vėjaraupių, siekiant išvengti šios ligos.
Net jei susirgtų pasiskiepijęs asmuo, tokiu atveju jam pasireikštų daug lengvesnė ligos forma: ne toks žymus karščiavimas, bėrimai, taip pat ligos eiga būtų trumpesnė.“
Tiek vaikams, tiek suaugusiems rekomenduojamos 2 vakcinos dozės mažiausiai 6 savaičių intervalu. Lietuvoje neskiepijama pagal planinį skiepų kalendorių, todėl norintieji apsisaugoti nuo vėjaraupių turi pasiskiepyti savo lėšomis.
ULAC specialistai primena, kad nuo vėjaraupių rekomenduojama pasiskiepyti:
- visiems anksčiau nesirgusiems vaikams, vyresniems nei 9 mėnesių (ypač lankančius darželius bei mokyklas ar sergančius lėtinėmis ligomis, tuos, kurių imunitetas yra nusilpęs). Dažniausiai vėjaraupių vakciną rekomenduojama skiepyti kartu su tymų-epideminio parotito-raudonukės (MMR) vakcina. Vaikams ir suaugusiems asmenims rekomenduojamos dvi vakcinos dozės;
- suaugusiems, kurie slaugo ligonius ir nėra sirgę vėjaraupiais bei kitus, turinčius didelę kontakto su šia infekcija riziką (darželio personalas, moterys, planuojančios nėštumą, tėvai, ruošiantys leisti vaiką į darželį, medicinos darbuotojai);
- asmenis, kurių imuninė sistema nusilpusi (sergantieji ŽIV/AIDS, lėtinėmis plaučių, kraujo ligomis, piktybiniais augliais, vartojantieji steroidinius hormonus, imuninę sistemą slopinančius vaistus);
- vėjaraupių vakcina negalima skiepyti nėščiųjų. Vakcinos nereikėtų skiepyti ir asmenims, kuriems neseniai buvo perpiltas kraujas ar buvo skiriama imunoglobulinų.
