Sprogimai Maskvoje, sukėlę didžiulį rezonansą pasaulyje, priminė, kad ginkluotas Šiaurės Kaukazo tautų pasipriešinimas užkariautojams vyksta ne mažiau intensyviai, nei anksčiau.
Didysis „netikėtumas“
„Šimtamečiu“ šį karą galima pavadinti tik sąlyginai. Šiaurės Kaukazo tautų kova prieš Rusiją tęsiasi kur kas ilgiau nei šimtmetį. Būta kiek ilgesnių ramybės periodų, bet iš esmės Rusija niekada negalėjo ramiai jaustis šiame regione. Nepaisant sovietinės propagandos iškraipymų, ginkluotas čečėnų pasipriešinimas kalnuose vyko netgi tada, kai jie, Stalino įsakymu, buvo masiškai deportuojami iš Tėvynės.
Šiandieninė Rusija, siekdama pademonstruoti, kad eilinį kartą „nugalėjo“ ir „nuramino“ kalniečius taip pat aktyviai naudoja informacines priemones. To pasekoje, nemaža rusų dalis įtiki, kad Šiaurės Kaukaze iš tiesų beliko vos keletas „banditų“, kurie negali kelti grėsmės jiems asmeniškai.
Maža to, susidaro toks įspūdis, kad teroro išpuoliai Maksvos metro buvo didžiulė staigmena ne tik gyventojams, bet ir teisėsaugos bei gelbėjimo tarnyboms. Reakcija į teroro aktą buvo tokia, lyg Rusijos teisėsauga iš tiesų būtų pamiršusi apie vos keleto metų senumo įvykius – ankstesnius teroro išpuolius Maskvoje ir sprogimus Sankt Peterburgo traukinyje. Sprogus bomboms, valstybinė žiniasklaida ilgą laiką net nepasivargino apie tai pranešti ir perspėti maskviečius nesinaudoti metro paslaugomis.
Kova intensyvėja
Pastaraisiais metais jau tapo įprastu dalyku, kad Rusijos žiniasklaida labai skurdžiai nušviečia (arba visai ignoruoja) pranešimus apie sukilėlių išpuolius Šiaurės Kaukaze. Iš vienos pusės tai aiškinta idiotišku argumentu, kad spaudos dėmesys leis teroristams pasiekti savo tikslą – viešumą. Iš kitos – rusų sąmonėje formuota nuomonė, kad visokio plauko teroristai ir kasdiena sprogstantys fugasai yra išskirtinai tolimos provincijos – Kaukazo problema.
2009 m. balandį Vladimiras Putinas iškilmingai pareiškė, kad kontrteroristinės operacijos režimas Čečėnijoje yra atšaukiamas. Suprask, baigėsi ne tik karas, bet ir bet koks kitoks ginkluotas pasipriešinimas. Ši „džiugi“ žinia buvo paskleista plačiai, o štai faktai, kad įvairiuose Šiaurės Kaukazo rajonuose minėtas režimas nuo to laiko buvo laikinai vėl įvedamas dešimtis kartų, o 2009 m. Tapo vienais kruviniausių – nutylima.
Pasak Vladimiro Ustinovo, prezidento atstovo Pietų federalinėje apygardoje, 2009 m. Šiaurės Kaukaze įvykdyti 786 sukilėlių išpuoliai (2008 m. – 576 išpuoliai). „Kavkazskij Uzel“ centro duomenimis, praėjusiais metais Čečėnijoje, Dagestane ir Ingušijoje žuvo daugiau nei 250 kariškių ir teisėsaugos pareigūnų. Apie 20 kartų buvo užpulti valstybiniai bei kariniai objektai. Vien Dagestane kovo mėn. Įvyko daugiau nei 10 sprogimų.
O Kremliui nė motais
Rusijos vadovų pasisakymai, kuriuos teko girdėti po pastarųjų teroro aktų Maskvoje rodo, kad Kremlius anaiptol nesiruošia keisti savo taktikos Šiaurės Kaukaze. Žadama dar labiau stiprinti milicijos pajėgas, o tai reiškia dar daugiau valstybinio teroro, skatinančio vietos gyventojų priešiškumą. Tuo pat metu nė vienu žodžiu neužsimenama apie opiausių regiono problemų – korumpuotų klanų bei katastrofiškos ekonominės padėties – sprendimą.
Kaip interviu almanachui „Isskustvo Voiny“ pasakė vienas Federalinės saugumo tarnybos (FSB) karininkas, toleruoti vos ne karaliukais save laikančius Ramzano Kadyrovo tipo vietos vadovus yra „pigiau, nei su jais kariauti“. Armijos žvalgybos (GRU) karininkas, kurio nuomonė pateikiama tame pačiame interviu, antrino kolegai iš FSB teigdamas, kad tokia situacija tenkina valdžią, bet problemos neišsprendžia.
Net Rusijoje seniai ne paslaptis, kad sukilėliai ginkluoti praktiškai vien rusų gamybos ginklais. Paradoksalu, bet jie netgi gauna „paramą“ iš federalinio Rusijos biudžeto. Sistema veikia taip: Maskva skiria didžiules dotacijas, tarkim, Čečėnijos infrstruktūros atstatymui, vietos „ramzanai“ didelę dalį šių lėšų pasivagia, o iš pastarųjų, grasindami susidororjimu arba imdami įkaitais giminaičius, savo dalį pasiima sukilėliai.
Be to, norėdami pademonstruoti, kad neveltui ryja biudžeto lėšas, „ramzanai“ kartas nuo karto surengia kruvinas baudžiamasias akcijas. R.Kadyrovas tokią „kontrteroristinę operaciją“ vykdė pernai ir užpernai. Daugiausia ji pasižymėjo įtariamų sukilėlių šeimos narių ir giminaičių grobimu, kankinimais ir jų namų deginimais. Netgi Rusijos kariškiai pripažįsta, kad po to nėra ko stebėtis, kad vietos gyventojai vis dar remia sukilėlius, jaunimas vis dar „eina į kalnus“, o į Rusiją siunčiamos vis naujos „juodosios našlės“. Beje, daugiausiai jos ir yra našlės – žuvusių sukilėlių arba visiškai niekuo dėtų valstybinio teroro aukų žmonos ir seserys.
Ar vėl laimės V.Putinas?
Ne paslaptis, V.Putinas jau du kartus laimėjo didžiulius politinius dividendus, pasinaudodamas teroro aktais. 1999 m., kai FSB surengto „čečėniško“ teroro akto metu žuvo daugiau nei 300 taikių gyventojų. Šios aukos užtikrino V.Putinui 8 metus prezidento poste. 2004 m. Beslano tragedija leido jam panaikinti regionų gubernatorių rinkimus. Lygiai taip pat jis stengėsi kelti savo reitingą po kiekvieno garsiau nuskambėjusio teroro akto.
Drįstu suabejoti, ar šį kartą V.Putinas taip pat sėkmingai galės tai daryti. Rusijos visuomenė „peršerta“ melu. Valdžios reakciją į metro sprogdinimus itin aršiai puolė kritikuoti netgi federalinio masto leidiniai, kaip „Moskovskij Komsomolec“ ir „Vedomosti“. Paskaičius gyventojų komentarus „Grani“ portale, taip pat nesitiki, kad šį kartą visuomenė vėl susitelks prieš bendrą priešą po V.Putino vėliava. Labiau tikėtinas kitas politinio šio teroro akto išnaudojimo variantas – V.Putinas ir D.Medvedevas galį jį panaudoti užkulisinėse tarpusavio kovose, kurių užuomazgos šiandien jau pastebimos.
Nuo tautiškumo link Islamo
Akivaizdu, kad anksčiau grynai čečėnišku laikytas pasipriešinimo judėjimas apima vis naujas teritorijas. Drąsiai galima tvirtinti, kad sukilimas šiandien jau apima ir Dagestaną bei Ingušiją. Pasyvi ir neadekvati federalinės valdžios reakcija leidžia daryti prielaidą, kad nauji pasipriešinimo židiniai atsiras ir kitose Šiaurės Kaukazo respublikose.
Tokią geografinę plėtra jau keletą metų stimuliuoja pokyčiai sukilėlių ideologijoje: nuo tautinio-politinio išsivadavimo kovos pereita prie šventojo karo už Islamą. Ši transformacija leido sukilėliams tęsti kovą su nauja jėga, bet tuo pat metu diskredituoja šios kovos tikslą pasaulinės bendruomenės akyse. Tą patį galima pasakyti ir apie teroro aktus prieš taikius gyventojus – niekada ir jokiomis sąlygomis jų negalima pateisinti. Tiesa, kol kas kaukaziečių sukilėlių judėjimas nesiorientuoja į arabiško tipo „pasaulinį Islamo viešpatavimą“. Tikėjimo priešu vis dar išskirtinai laikomas tik užkariautojas – Rusija.
Populiarus posakis skelbia, kad smurtas gimdo smurtą. Jis dažnai skamba Rusijoje, aiškinant brutalius federalų veiksmus Kaukaze. Tačiau lygiai taip šį posakį galima panaudoti iš visiškai priešingų pozicijų: kaip kitaip, jei ne teroru vadinti Rusijos veiksmus, kainavusius dešimčių tūkstančių civilių kaukaziečių gyvybes. Šis teroroas taip pat nelieka be atsako.
Liūdna ir skaudu, kad šiame konflikte žūsta taikūs gyventojai. Maskvos metro žuvę žmonės – nekaltos aukos. Deja, terorizmas išbujojęs XXa. tapo neatskiriama bet kurio ginkluoto pasipriešinimo judėjimo taktika. Šiaurės Kaukazo atveju ji taip pat tęsis bent jau tol, kol tą pačią taktiką taiko Rusijos valdžia ir jos vietininkai.
