Apie du pagrindinius Rusijos draugus EAES – Kazachstaną ir Baltarusiją – rašyta anksčiau. Atėjo laikas pakalbėti apie Armėniją ir Kirgiziją – šalis, kurios irgi susigundė dalyvauti šiame projekte.
Armėnija – širdies balsas ar išskaičiavimas?
Norą prisijungti prie Muitų sąjungos (kuri tapo EAES pagrindu) Armėnija gana netikėtai pareiškė 2013 metų rugsėjį. Šį siekį išsakė šalies prezidentas Seržas Sargsianas per savo vizitą į Maskvą. Kalbėti apie šio pareiškimo netikėtumą tenka dėl to, kad kaip tik tuo metu artėjo Rytų partnerystės forumas Vilniuje, buvo tikimasi, jog jame Jerevanas pasirašys asociacijos sutartį su Europos Sąjunga. Tačiau noras jungtis prie Maskvos geopolitinio projekto akimirksniu nubraukė dvejų metų darbą, kuris vedė prie glaudesnės Armėnijos sąveikos su ES.
Tokį sprendimą galėjo lemti keli veiksniai. Tikėtina, kad Jerevanas buvo patyręs Maskvos spaudimą dėl planuoto suartėjimo su Europos Sąjunga. Nors pagrindiniu Kremliaus taikiniu ir rūpesčiu prieš Rytų partnerystės programos forumą buvo Ukraina, Maskva nepamiršo ir Armėnijos. Ši šalis yra esminė Rusijos sąjungininkė svarbiame Kaukazo regione. Kremlius skaudžiai reaguotų į šio forposto praradimą.
Paveikti Armėniją nėra sudėtinga, Kremlius turi tam atitinkamų instrumentų. Rusija yra pagrindinis šios valstybės saugumo garantas (Armėnijos teritorijoje, Giumri mieste dislokuota 102-oji Rusijos karinė bazė). Jerevanui tai yra labai svarbus palaikymas, nes Armėnija iš esmės egzistuoja nedraugiškų valstybių apsuptyje: su Azerbaidžanu santykiai sugadinti dėl taip ir neišspręsto Kalnų Karabacho konflikto (kuriame ta pati Rusija netiesiogiai palaiko Armėniją), santykius su Turkija temdo 1915 metų armėnų genocido (kurio Ankara nepripažįsta) istorija, Iraną irgi sunku būtų pavadinti potencialiu Armėnijos sąjungininku. Ne taip lengva rasti bendrą kalbą ir su Gruzija, kuri po Rožių revoliucijos apsisprendė dėl vakarietiško integracijos vektoriaus.
Priimti sprendimą dėl stojimo į Muitų sąjungą (bei EAES) Armėniją galėjo paskatinti ir baimė prarasti Rusijos palankumą. Tais pačiais 2013 metais Rusija pardavė Azerbaidžanui didelį kiekį ginklų. Buvo pranešama, kad Baku nusipirko ginklų už 1 mlrd. dolerių. Tarp įgytos ginkluotės taip pat buvo minimi tankai ir artilerija. Šio sandorio kontekste būtina paminėti, jog oficialūs Azerbaidžano atstovai savo pasisakymuose, susijusiuose su Kalnų Karabachu, nevengia grasinimų Armėnijai ir užsimena apie galimybę išspręsti šią problemą jėga. Atrodo, kad nuo drastiškų žingsnių šia linkme Baku sulaiko tik Rusijos veiksnys. Tai supranta ir Jerevane, todėl Maskvos palaikymo praradimas Armėnijai galėtų turėti katastrofiškų padarinių.
Tačiau S. Sargsiano sprendimas dėl didesnio suartėjimo su Rusija anuomet buvo nevienareikšmiškai sutiktas ir pačioje Armėnijoje. Opozicinės jėgos įvertino tai kaip prarastą galimybę pajudėti susivienijusios Europos link. Be to, toks sprendimas parodė, jog Armėnija yra linkusi didinti savo priklausomybę nuo Rusijos, tapti paklusnia jos interesų laidininke. Duodamas interviu BBC, armėnų politologas Ričardas Giragosianas pavadino tokį sprendimą „strategine klaida“ ir pareiškė, kad Rusija siekia paversti Armėniją visiškai sau paklusnia šalimi-karine įgula.
Armėnija nuo pat Sovietų Sąjungos žlugimo gana nuosekliai palaikė su Rusija glaudžios partnerystės santykius, tad sprendime jungtis prie Eurazijos ekonominės sąjungos gana aiškus tiek politinis, tiek ekonominis motyvas. Vienintelis nepatogumas galbūt yra tik tai, kad ši šalis neturi bendros sienos nė su viena EAES valstybe. Kita vertus, kaip ir minėta, Jerevano santykiai su kaimynais yra gana įtempti, o Rusija yra pagrindinė šalies prekybos partnerė. Tad šis integracinis Armėnijos pasirinkimas iš esmės yra logiškas.
Be to, Jerevanas jau anksčiau yra aiškiai pademonstravęs savo geopolitinį prioritetą. Nereikia pamiršti, kad Armėnija yra Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (Maskvos inicijuotas „atsakas NATO“) narė. Tad jeigu Jerevano meilė Rusijai ir yra iš išskaičiavimo, ji bent jau realizuojama nuosekliai.
Kirgizija atsikratė abejonių
Kita gana nuoširdi Rusijos partnerė yra Kirgizija. Ši šalis išgyveno net dvi spalvotąsias revoliucijas – 2005 ir 2010 metais, tačiau jos netapo kokių nors pastebimų kokybinių pokyčių pradžia, o greičiau atskleidė didelį šalies politinio lauko nestabilumą. Šiandien Kirgizija tebėra gana skurdžiai gyvenanti šalis. Jos sąveikos su Rusija tikslas pirmiausia yra ekonominis – iš savo šiaurinės partnerės Biškekas tikisi didesnės finansinės paramos. Ne paskutinėje vietoje yra ir saugumo klausimas, ypač jei kalbame apie regioninę dimensiją.
Buvo metas, kai Kirgizija buvo tapusi tam tikro nedidelio geopolitinio mūšio lauku. Šioje valstybėje nuo 2001 metų civiliniame sostinės Biškeko Manaso oro uoste veikė JAV vadovaujamos antiteroristinės koalicijos aviacijos bazė (vėliau – JAV karinių oro pajėgų tranzito centras). Per šią bazę tranzitu į Afganistaną keliavo karinės siuntos ir buvo skraidinamos koalicijos pajėgos.
Biškekas naudojo Manaso bazę savo politiniuose žaidimuose, tai reikalaudamas didesnės paramos iš JAV, tai rodydamas palankumą Maskvai ir žadėdamas šią bazę uždaryti. Tokius geopolitinius svyravimus, pavyzdžiui, ypač aktyviai demonstravo prezidentas Kurmanbekas Bakijevas, atėjęs į valdžią po pirmos spalvotosios revoliucijos, bet vėliau nuverstas ir pabėgęs į Minską po antros revoliucijos.
Naujas Kirgizijos prezidentas Almazbekas Atambajevas, išrinktas 2011 metais, įgyvendino savo priešrinkiminį pažadą ir nepratęsė susitarimo su JAV dėl tolimesnio Tranzito centro eksploatavimo. 2014 metų vasarą Manaso bazė buvo uždaryta (galutinis sprendimas dėl to priimtas dar 2013 metais). Sutariama, kad koalicijos pajėgų išvarymas tapo aiškiu signalu, jog savo užsienio politikos prioritetu Kirgizija galutinai pasirenka orientaciją į Rusiją.
Tačiau Kirgizija paliko savo teritorijoje Rusijos aviacijos bazę Kante. Tikėtina, kad priimti „teisingus“ sprendimus, susijusius su užsienio pajėgų bazėmis savo teritorijoje, Biškekui padėjo ir 500 mln. JAV dolerių skola, kurią Maskva geranoriškai nurašė Kirgizijai 2012 metais.
Po Manaso bazės uždarymo Rusija taip pat suaktyvino investicijas į šios šalies energetinius projektus. Biškekui buvo atvertos durys ir į Eurazijos ekonominę sąjungą – į ją jis oficialiai buvo pakviestas praeitų metų pabaigoje. Visaverte EAES nare Kirgizija turėtų tapti šių metų gegužę.
Kaip ir Armėnijoje, pasirinkimas suartėti su Rusija sulaukė Kirgizijos opozicinių jėgų kritikos. Šių jėgų atstovų manymu, A. Atambajevas nori glaudesnio suartėjimo su Maskva, siekdamas sustiprinti ir išsaugoti savo valdžią. „Integracija su Rusija tam tikra prasme neatitinka mūsų nacionalinių interesų. Kai mūsų šalies vadovai, atėję į valdžią Kremliaus dėka, bandė veikti nepriklausomai – jie prarasdavo valdžią. Šiandien integracija su Rusija atitinka tik Almazbeko Atambajevo interesus, nes jis yra visiškai priklausomas nuo Kremliaus, kurio dėka tapo prezidentu. Jis praras valdžią, jei tik nusisuks nuo Kremliaus“, – mano Kirgizijos parlamento deputatas Ravšanas Džanebekovas.
Taip pat pažymima, kad narystė Eurazijos ekonominėje sąjungoje gali sutrukdyti aktyviems Kirgizijos ekonominiams santykiams su Kinija, kuri irgi yra šalies kaimynė ir svarbi partnerė ekonomikos sferoje.
Kertinis akmuo – ekonomika
Tiek Armėnijos, tiek Kirgizijos atveju tenka kalbėti apie kompleksinį interesą, realizuojamą per draugystę su dabartiniu Rusijos režimu. Pirmiausia tai yra ekonominis interesas (Armėnijos atveju ne paskutinę vietą užima ir saugumo klausimas, jis, kaip minėta, aktualus ir Kirgizijai). Įstojimas į EAES yra puikus būdas atvirai deklaruoti savo geopolitinius siekius, pademonstruoti lojalumą Maskvai ir atitinkamiems jos projektams. Tačiau tokioje situacijoje svarbiu veiksniu tampa ekonominis Rusijos pajėgumas.
Rusijos ekonominė padėtis dabar yra ne geriausia. Tai turi tiesioginės įtakos ir EAES projektui – Rusijos ekonomikos bėdos tam tikra prasme tampa bendros rinkos, kurią formuoja Eurazijos ekonominė sąjunga, bėdomis. Tai galima vertinti kaip rimtą išbandymą EAES šalių draugystei. Kaip buvo minėta ankstesniuose straipsniuose, Baltarusija ir Kazachstanas jau reiškia susirūpinimą dėl Rusijos ekonomikos būklės ir jos įtakos bendriems reikalams. Armėnija ir Kirgizija yra jaunesnės Eurazijos ekonominės sąjungos pakeleivės. Jos kol kas nekalba apie susijusius su Rusijos ekonomikos krize pavojus aukščiausiu lygmeniu, tačiau gali ateiti laikas, kai ir šios šalys pradės guostis, kad suartėjimas su Maskva nedavė to rezultato, kurio buvo tikėtasi – juolab kad šiose valstybėse tai jau šiandien akcentuoja valdančiųjų jėgų oponentai.
