Svaiginanti karjera
V.Trinkūnas – viešas asmuo. Ne vien todėl, kad ketina jėgas išbandyti mero rinkimų maratone. Jis – dar ir Liberalų sąjūdžio Druskininkų skyriaus pirmininko pavaduotojas. „Valstiečių laikraštis“ pabandė pakalbinti kandidatą į Druskininkų merus apie jo rinkimų pažadus druskininkiečiams, verslo peripetijas, tačiau jo atsakymas buvo trumpas: „Nekalbėsiu.“
Tylėjimo priežastį galima spėti: kandidato į merus biografijoje ne viskas skaidru, kaip norėtųsi pateikti rinkėjams. V.Trinkūnas – sovietiniais laikais puikiai žinomas tuomečio Kauno rankinio klubo „Granitas“ ir šalies rinktinės žaidėjas, 1973–1982 m. sulaukęs šimtų gerbėjų ovacijų. Kaip ir dauguma tuo metu „reikalingų“ sportininkų, kad nepatektų į sovietų armiją, įstojo į tuometinę Lietuvos veterinarijos akademiją, kurioje įgijo veterinarijos gydytojo diplomą. Vyrą, baigusį profesionalaus sportininko karjerą, nusižiūrėjo tuomečio Klaipėdos mėsos kombinato direktorius: V.Trinkūnas buvo įdarbintas veterinarijos gydytoju, o iš tikrųjų žaidė mėsos kombinato rankinio komandoje „Klaipėdos maistas“. Po to staiga sekė svaiginanti karjera: veterinaras tapo kombinato personalo skyriaus viršininku, buvo išrinktas vietos komunistų organizacijos vadovu, o 1986 m. paskirtas mėsos kombinato generaliniu direktoriumi. Tuomečiai kombinato darbininkai svarstė, kad tokios karjeros priežastis – greičiausiai į miesto komunistų partijos komitetą plūdę anoniminiai skundai apie V.Trinkūną pasikvietusio direktoriaus neigiamas savybes.
Pirmieji Lietuvos nepriklausomybės metai kombinatui buvo fantastiški: į Vokietiją – kiaulių odos, o iš ten – paklausiausios prekės. 1993 m. mėsos kombinatas buvo privatizuotas. Tuo metu V.Trinkūnas jau užsiėmė savo verslu – vadovavo Lietuvos ir Vokietijos įmonei „Dukatas“.
„Jūros“ afera
1993-iaisiais Žemės ūkio ministerija verslininką V.Trinkūną paskyrė valstybinės žvejybos laivyno įmonės „Jūra“ generaliniu direktoriumi. Nepriklausomybės pradžioje laivynas turėjo apie pusantro šimto laivų, žūklavusių įvairiuose pasaulio vandenynuose ir jūrose. 1993 m. suformavus „Jūros“ akcinį kapitalą, V.Trinkūnas kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją dėl leidimo įmonės akcijas parduoti Kauno valstybinei įmonei „Banga“. Tą pačią dieną gautas raštas ministerijoje buvo skubiai „suderintas“. Po kelių dienų abiejų įmonių vadovai jau pasirašė akcijų perdavimo sutartis. Paskui, atlikus dar porą veiksmų toje pačioje ministerijoje, „Jūrai“ pinigus pervedė ne valstybinė įmonė „Banga“, o bendrovė Konsultacinis centras. Taip „Jūra“ buvo įklampinta į besiformuojančio, liūdnai pagarsėjusio, Kauno nusikalstamos Daktarų grupuotės šleifą turėjusio EBSW holdingo finansinius žaidimus ir bankrutavo.
Seime buvo sudaryta laikinoji komisija koncerno EBSW veiklai ištirti. 2007 m. sausį Seimas patvirtino komisijos išvadas. O jose ne kartą buvo paminėta ir V.Trinkūno pavardė:
- 1993 m. rugpjūčio 23 d. įmonės „Jūra“ generalinis direktorius V.Trinkūnas ir valstybinės įmonės (toliau – VĮ) „Banga“ direktorius S.Godelis pasirašė akcijų pasirašymo sutartį, pagal kurią įmonė „Jūra“ pardavė 109 000 paprastųjų vardinių akcijų, kurių vienos nominali vertė – 100 Lt, pardavimo kaina – 700 Lt, iš viso už 76 300 000;
- 1993 m. rugpjūčio 24 d. prie akcijų pasirašymo sutarties Nr. 1 pasirašytas susitarimas Nr. 1, pagal kurį suderinta įskaitoma suma (6 298 428 Lt), kurią VĮ „Banga“ sumokėjo įmonės „Jūra“ tiekėjams;
- 1993 m. rugsėjo 29 d. įmonės „Jūra“ generalinis direktorius V.Trinkūnas ir VĮ „Banga“ direktorius S.Godelis pasirašė akcijų pasirašymo sutartį, analogišką pasirašytai 1993 m. rugpjūčio 23 d., tačiau joje nustatyti skirtingi sumokėjimo už pasirašytas akcijas terminai;
- 1993 m. rugsėjo 29 d. (antrą kartą tą pačią dieną) įmonės „Jūra“ generalinis direktorius V.Trinkūnas ir VĮ „Banga“ direktorius S.Godelis pasirašė akcijų pasirašymo sutartį Nr. 2, nes, sumažėjus akcijų pardavimo kainai, sumažėjo suma, kurią turi sumokėti VĮ „Banga“;
- 1993 m. rugsėjo 30 d. prie šios sutarties pasirašytas susitarimas Nr. 2, pagal kurį įskaitoma VĮ „Banga“ sumokėta suma įmonės „Jūra“ tiekėjams – 6 298 428 Lt ir VĮ „Banga“ pervedė įmonei „Jūra“ 12 702 000 Lt; iš viso 19 000 428 Lt.
Generalinei prokuratūrai ėmus tirti „Jūros“ tyčinio bankroto bylą nustatyta, kad po įmantrių finansinių operacijų, galimai suklastojus tuomečio žemės ūkio ministro parašą sumažinant įmonės akcijas, nežinia kur nuplaukė maždaug septyni milijonai litų. „Kadangi dėl galimo dokumentų klastojimo ir panaudojimo yra suėjęs patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas, 2006 m. spalio 13 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra ikiteisminį tyrimą nutraukė“, – buvo rašoma Seimo laikinosios komisijos koncerno EBSW veiklai ištirti ataskaitoje. Taigi valstybės milijonus galimai prašapinęs V.Trinkūnas iš „Jūros“, kuriai vadovavo vos pusmetį, istorijos išėjo sausas. Tačiau įžengė į stambaus verslo vandenis – tapo didžiausiu tuo metu pažangiausio kombinato „Kretingos grūdai“ akcininku. Kiek vėliau V.Trinkūnas su bendraminčiais privatizavo akcines bendroves „Rokiškio grūdai“, „Klaipėdos grūdai“, „Vilniaus grūdai“, buvo išrinktas šių bendrovių valdybų pirmininku.
Regis, V.Trinkūnui grūdų verslas pabodo. 2002 m. jis susidomėjo paslaugų verslu Druskininkuose. Pardavęs akcijas, jis įkūrė bendrovę „Raminora“, o kurorte – SPA centrą. Toks pat centras praėjusiais metais atidarytas ir Anykščiuose.
Teismų karuselėje
Šiandien dalis druskininkiečių nustebę: į merus pasiryžęs eiti V.Trinkūnas deklaruoja nusėdęs nuo UAB „Raminora“ direktoriaus kėdės, tapęs patarėju. SPA centro Druskininkuose vadžias perėmė dukra Dovilė, Anykščiuose – dukra Ieva. Dukrai Dovilei kandidatas į merus perrašė ir kurorte turėtą privatų namą su visais priklausiniais.
Tokias permainas kai kurie druskininkiečiai bando sieti su kai kuriais nesklandumais V.Trinkūno versle. Valstybinės darbo inspekcijos Alytaus skyriaus inspektoriai praeitais metais vykdė reidus dėl neteisėto ir nelegalaus darbo. Inspekcijos Alytaus skyriaus vedėjo Vytauto Gegužio teigimu, vasario 6 d. UAB „Raminora“ direktoriui V.Trinkūnui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl nelegaliai dirbusių asmenų. Konstatuota, kad vienas padavėjas dirbo nelegaliai mėnesį, trys – maždaug pusę mėnesio, o dar vienas – vieną dieną. Pirmos instancijos teisme V.Trinkūnas šventė pergalę, nes teismas patikėjo, kad visi dirbusieji tebuvo... praktikantai.
2013 m. pabaigoje Druskininkų miesto apylinkės teismas gavo administracinio teisės pažeidimo bylą, kurioje V.Trinkūnui surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Druskininkų skyriaus vyriausiasis specialistas Vitas Balčius nustatė, kad privačią namų valdą Druskininkuose turintis V.Trinkūnas papildomai naudojasi valstybės žeme, nuo tvenkinio pusės įrengta atraminė sienelė apsodinta tujų gyvatvore, įrengtas įvažiavimas ir aikštelė. Iš valstybės miško pusės valstybinėje žemėje pastatyta pavėsinė, įrengtas šuns voljeras, įveistas sodas, pasodinta gėlių. Nuo miško pusės valstybinėje žemėje pastatytas dujų saugojimo rezervuaras su tinklais. Kadangi pakartotinio patikrinimo metu buvo pašalinti tik keli pažeidimai – iš valstybinės žemės pašalinta pavėsinė bei šuns voljeras, V.Trinkūnui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas.
Tačiau bylos nagrinėjimas vietos teisme užsitęsė iki begalybės: teisėjas Antanas Šeštokas įrodinėjo, kad „administracinio teisės pažeidimo protokole suformuluotas kaltinimas nėra aiškus, dėl ko yra pažeidžiama traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens procesinė teisė į gynybą“. Tikėtina, kad, nenorėdamas būti nubaustas ir priverstas pašalinti visus pažeidimus, V.Trinkūnas privačią valdą padovanojo dukrai.
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Rizikų valdymo ir veiklos kokybės užtikrinimo skyriaus vedėjas Marius Buja „Valstiečių laikraščiui“ sakė, kad tarnyba sieks, jog neteisėti statiniai būtų iškelti iš valstybinės žemės: „Neatsižvelgiant į tai, koks bus priimtas teismo sprendimas administracinio teisės pažeidimo byloje, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos sieks pašalinti žemės naudojimo tvarkos pažeidimą ir prireikus inicijuos kreipimąsi į teismą dėl priverstinio atlaisvinimo.“
O štai Anykščiuose V.Trinkūnui su Temide susitarti nepasisekė. Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorai, gindami viešąjį interesą, padėjo VĮ Anykščių miškų urėdijai atgauti neteisėtai šio verslininko bendrovei „Anšilas“, valdančiai Anykščių SPA, parduotą valstybinės žemės unikalų sklypą su mišku ir mineralinio vandens gręžiniu Jurzdiko kaime. Anykščių rajono apylinkės teismas pripažino, kad Utenos apskrities viršininko administracija neteisėtai šiai bendrovei už 11 tūkst. litų pardavė 0,63 ha valstybinės žemės sklypą.
Kriminalistų akiratyje
„Kodėl sakote, kad man verslas nesiseka? Sekasi. Ir brolis padeda“, – „Valstiečių laikraščiui“ atviravo uteniškis Alvydas Trinkūnas, V.Trinkūno brolis. Tačiau paklaustas, ar jo bendrovė „Transkita“ nebankrutuoja, ar tiesa, kad jis pats gerai pažinojo Kauno nusikalstamo pasaulio šulą Henriką Daktarą, A.Trinkūnas staiga pokalbį nutraukė.
H.Daktaras savo knygoje „Išlikti žmogumi“ aprašė istoriją, kai jis 1977 m. išėjo į laisvę, antrąkart atlikęs teismo skirtą bausmę: „Kai grįžau iš zonos, apsirengti gerų rūbų neturėjau, nevaikščiojau nuogas, bet ir ne su naujais. Kas įdomiausia, kad iš visų bachūrų, kurie mane sutiko ir džiaugėsi mano sugrįžimu, tai tik vienintelis Bielskis Jonas pasiūlė man apsirengti savais rūbais. Žinoma, man jo rūbai buvo maži, bet malonu buvo žinoti, kad draugas manimi rūpinasi. Sykį pas mane atvažiavo draugas Alvydas iš Utenos ir atvežė man gryno avies kailio dublionkę.“ Kadangi A.Trinkūnui klausimas buvo nemielas, lieka tik spėlioti, ar jis yra tas knygos herojus, Henrikui Daktarui padovanojęs dublionkę.
2010 m. rugpjūčio 26 d., apie 11.00 val., Šalčininkų kelio poste bendrovei Transkita“ priklausantis automobilis MAN su puspriekabe kirto Baltarusijos ir Lietuvos sieną. Nepraėjus nė dviem valandoms, Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai jį aptiko Vilniaus rajone, Avižienių kaime. Viename iš čia, Sudervės g. 14 G, esančių sandėlių, vilkiko puspriekabėje, vietoje medžio drožlių plokščių buvo rasta neteisėtai įvežtų cigarečių: 111 000 pakelių „Viceroy red“, 107 000 pakelių „Viceroy blue“, 117 500 pakelių „Imperial Class blue“, 137 500 pakelių „Imperial Classic red“ ir 230 000 pakelių „Jin ling“. Kriminalistai paskaičiavo, kad už kontrabandinį krovinį tektų sumokėti muitinei nemažą sumą – 261 637 Lt muito, 3 191 620 Lt akcizo, 820 572 Lt PVM, 33 703 Lt delspinigių ir dar 427 383 Lt baudą. Vilniaus apygardos administracinis teismas gavo A.Trinkūno vadovaujamos „Transkitos“ prašymą panaikinti muitininkų sprendimą už kontrabandą sumokėti mokesčius ir baudą. Šis prašymas buvo motyvuojamas tuo, kad neva muitininkų sulaikytas automobilis iš bendrovės buvo pavogtas. Tačiau nei pirmos, nei antros instancijos teismai tokiu argumentu nepatikėjo, juolab kad automobilį vairavo bendrovės įgaliotas asmuo. Kaip „Valstiečių laikraštį“ informavo Muitinės departamento atstovai, ši kontrabandos byla teismuose dar neišnagrinėta.
A.Trinkūnui nepalankus buvo ir 2010 m. priimtas Vilniaus apygardos teismo sprendimas, priimtas už akių, mat uteniškis į teismo posėdį neatvyko. Teismas visiškai patenkino AB „SEB lizingas“ ieškinį ir priteisė bendrovei iš A.Trinkūno 3 691,33 Lt skolos, 4 113 Lt delspinigių, 213 410,40 Lt nuostolių, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Verslininkas buvo laidavęs už bendrovės „Nandas“ įsigytą automobilvežį bei priekabą. Šios bendrovės direktoriumi vienu metu buvo pats A.Trinkūnas.
Dėl tūkstantinės skolos su A.Trinkūno bendrove „Nandas“ bei žmonos bendrovės „Ailira“ teisėsi ir UAB „Lietuva Statoil“. Mat pastarajai „Nandas“ buvo skolingas 252 637 Lt, per 18 tūkst. Lt delspinigių, o „Ailira“ – garantas.
Lietuvos apeliacinis teismas galutine nutartimi yra patenkinęs „Danske Bank“ ieškinį ir priteisęs iš A.Trinkūno bei jo žmonos solidariai veik 200 tūkst. Lt – tiek verslininkų šeima liko skolinga bankui, iš kurio buvo gavę paskolą bendrovės „Ailira“, kuri bankrutavo, veiklai.
