Pirmąją šio rašinio dalį baigdamas, tęsinyje žadėjau panagrinėti politikavimą ten, kur jo reikia. Taip ir darysiu, tačiau negaliu palikti nepaminėto dar vieno naujo nereikalingo politikavimo reiškinio, spalio paskutinę dieną į sceną įšokusio iš pačios aukščiausios Lietuvos valdžios įstaigos – Prezidentūros.
Prezidentas Valdas Adamkus, atrodo, niekam nesitikint, vetavo Seimo iš naujo priimtus iki šiol šlubavusio ir daug parieštaringų nuomonių kėlusio Liustracijos įstatymo papildymus bei pakeitimus, kurių esmė, paprastais žodžiais tariant, draudimas buvusiems KGB pareigūnams užimti aukštesnes pareigas valstybės tarnyboje ir atsarginių prilyginimas tarnybiniams. O tai reiškia, kad, įstatymui įsigaliojus, ir KGB atsarginai, kaip, pvz., buvęs užsienio reikalų ministras Antanas Valionis bei Valstybės saugumo departamento direktorius Arvydas Pocius šioms pareigoms negalėtų būti skiriami. Prezidento minimos veto priežastys: įstatymo priėmimo eiga Seime ir turinys pažeidžia Konstuciją, nesiekia istorinio teisingumo bei sutaikymo visuomenės ir neišves iš aklavietės į ją įstrigusio liustracijos vyksmo. Tačiau šie Prezidento teiginiai, sprendžiant pagal į juos atsiliepiančios visuomenės, ypač dešiniosios jos dalies, nusiteikimą, mažai ką įtikina. Tinklapio dienraščių skaitytojai vos ne visu šimtu nuošimčių kaltina Adamkų susitapatinimu su KGB ir griežtai smerkia. Panašiai nusiteikę ir Seime įstatymą kūrę bei jį priėmę politikai. Jie teigia, kad tolimesniam liustracijos vyksmui čia padėtas taškas. “Po šio veto aš neįsivaizduoju, jog Seime būtų galima dar kokius nors liustracijos reikalus tvarkyti; labai sudėtinga buvo pasiekti šį susitarimą, o Prezidentui jį vetavus, manome, kad bet kokioms liustracijos pataisoms Seime atėjo pabaiga” – savo nusivylimą išreiškė konservatorių vadovas Andrius Kubilius (www.alfa.lt 2007. 11. 5), žadantis bandyti įtikinti Seimą Prezidento sprendimo nepriimti, tačiau, deja, nesitikintis gauti kairiųjų pritarimo, taigi – ir pakankamai balsų. O buvęs konservatorių vadovas prof. Vytautas Landsbergis primena, kad Liustracijos komisija, taigi ir jos veikla, praktiškai jau buvo sunaikinta iš pirmininkės pareigų pasitraukus Daliai Kuodytei. Priežastis - stoka reikiamos kairiųjų vyriausybės paramos. Nuo savęs dar pridėčiau – kartu ir Seimo.
Taigi Liustracijos komisijos jau kaip ir nebebuvo. O Prezidentui šį naują įstatymą vetavus, vargu ar belieka galimybių ją atkurti. Tad praktiškai, vietoj daugumos piliečių reikalaujamos “dekagėbizacijos”, pagal Vytautą Landsbergį, stiprės jau aiškiai matomai prasidėjusi “rekagėbizacija:” Atrodo, kad Landsbergis teisus. Buvę kagėbistai, jo pirmtako Stalino laikų budeliško NKVD paveldėtojai, okupanto Sovietų Sąjungos pagrindinio, irgi nė kiek nemažiau budeliško, priespaudos įrankio atstovai ir toliau Lietuvoje vaikšto pakeltomis galvomis, Prezidentui atnaujinus jiems teises užimti bet kokias pareigas nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, prieš kurią jie įnirtingai padėjo Maskvai kovoti, gaudydami, tardydami ir į kalėjimus sodindami dėl Lietuvos laisvės kovojusius taurius lietuvius. Kodėl Adamkus taip padarė? Ar tai yra jo pasirinktas visuomenės sutaikymo būdas? Budeliškos organizacijos atstovus sutapatinti su jos aukomis? Kas žino atsakymą į tokį klausimą? Nes tvirtai tikiu, kad šis Seimo priimtas ir sąžiningai vykdomas įstatymas būtų tapęs Liustracijos keliu iš aklavietės .
Spalio pabaigoje Rygoje susitikę Baltijos valstybių prezidentai, aptardami branduolinės jėgainės Lietuvoje numatomą statybą, sakėsi neabejoją, kad Lenkija prie šio užmojo prisidės. “Lietuva pagal išgales padarys viską, kad naujos AE projektas būtų įgyvendintas kaip galima greičiau” - užtikrino Valdas Adamkus (“www. Bernardinai lt.” 2007. 10. 30). Numatyti statybininkai teigia, kad, užmojo vykdymą dabar pradėjus, jėgainė galėtų pradėti veikti 2015 – 2017 metais. Tačiau pasitarime taip pat buvo prisiminta, kad dabartinė AE jėgainė Ignalinoje turi būti uždaryta iki 2009 sausio pirmos. Vadinasi, šešerius ar net aštuonerius metus Lietuva elektros energiją turės pirkti iš Rusijos, ir vartotojui ji kainuos gal net 40% brangiau, teigia žinovai. Va, Lietuvos pilieti, tau valstybės vadovų dovana, ir belieka dabar tik jau nieko gero nebeduosiantis klausimas, kodėl šis projektas, pagal Adamkaus pažadą stengtis įgyvendinti jį kaip galima greičiau, negalėjo būti pradėtas, sakykim, prieš devynerius metus, ankstyvais jo pirmosios prezidentavimo kadencijos metais, kai viskas, kas žinoma dabar, buvo žinoma ir tada? Taip pat ir kalbos su Lenkija. Tokiu atveju gal jau nebe apie abejones dėl Lenkijos dalyvavimo, bet apie naujos jėgainės atidarymo programą kitų metų pabaigoje, suderinus ją su atgyvenusios uždarymu, būtų galėję kalbėti Rygoje susitikę Baltijos valstybių prezidentai. Ar ne tokia kryptimi turėjo būti vykdoma Lietuvos užsienio politika ir ar ne tokia turėjo būti jos veiklos šio tarpsnio pabaiga? Su Lenkija ar be Lenkijos, su kurios dviem paskiausiais prezidentais savo draugyste Adamkus nuolat mėgdavo pasigirti ir pasididžiuoti. Tad apie ką jie susitikimuose, kurie, beje, buvo gana dažni, kalbėdavo, jeigu šis, abi valstybes liečiantis, o Lietuvai ypatingai svarbus klausimas dar ir šiandien neišpręstas? O ar ne per vėlai susivokta prašyti Briuselio leidimo AE veiklą pratęsti, jau nekalbant apie Lietuvai ypatingai nenaudingas nuolaidas jos uždarymą svarstant?
Nors ir sėkmingu reikia laikyti „Mažeikių naftos“ pardavimą Lenkijos bendrovei, tačiau bloga politika buvo žaliavų tiekimą patikėti Rusijai, kurį ji tuojau pat sustabdė. Ir, aišku, niekada nebeatnaujins, nebent lenkai sutiks priimti rusus į dalininkus, arba – ar easme užsitikrinę, kad taip neįvyktų - jie, taip pat kaip Williams, visą šį verslą irgi rusams parduos.
Turbūt neužmiršome Prezidento Valdo Adamkaus garsaus posakio, kad Lietuvos balsas užsienyje girdimas ir į jį atitinkamai atsiliepiama. Pavyzdžiu jis nurodė savo viešnagę Juntinių Tautų susirinkime Niujorke, kuriame sutikti kelių valstybių vadovai prašė jo padėti išspręsti kai kuriuos tarptautinius klausimus. Gal ir taip, tačiau mums prieš akis net keli neišgirsti „balsai“, liečiantys Lietuvos reikalus. Aišku, kad neužmiršome Maskvos užmojo ieškoti naftos Baltijos jūroje gręžiniais netoli mūsų gražiosios Nidos. Prezidentas Adamkus, mūsų visų remiamas, prieš šį užmojį gana stipriai protestavo. Kokį poveikį šis protestas turėjo ir kur jis yra dabar? Apie jį jau visiškai nieko negirdėti. Ar šis klausimas iš Lietuvos užsienio politikos planų jau išbrauktas? Ar jis neturėtų būti keliamas visur, kur tik pasitaiko proga, siekiant Lietuvos gražiausios pajūrio juostos švarai pavojingų gręžinių darbą sustabdyti? Nebegirdim nieko ir apie protestus prieš dujų vamzdžio tiesimą Baltijos jūros dugnu. Nors Lietuva protestuoti pradėjo irgi per vėlai, jau Rusijai su Vokietija sutartį pasirašius, tačiau dabar ji jau nebe viena. Estija nesutiko leisti rusams tyrinėti jos teritorijos ribose esančios Baltijos jūros dalies dugno. Sujudusi Švedija abejones kelia dėl galimo Baltijos jūros užteršimo ir reikalauja papildomų tyrimų, o žymus britų mokslininkas ekonomistas dr. Alan Riley apskritai abejoja užmojo sekme ir, vdindamas jį milžinu molinėmis kojomis, pranašauja jo žlugimą. Tačiau Rusija stengiasi projektą vykdyti, siūlo vamzdį pratęsti į Čekiją ir prieš tris savaites viešėdamas Vokietijoje Vladimir Putin kanclerę Angela Merkel ragino nekreipti dėmesio į Baltijos valstybių murmėjimą. O ką dabar daro Lietuva? Negirdėti, kad ji kaip nors būtų prie protestuojančių prisidėjusi ar ketinanti į jų eiles įsijungti. O šio vamzdžio tiesimą sustabdyti būtina. Šalia to, stiprios politinės veiklos reikia Ignalinos AE darbo pratęsimui išsireikalauti, sutarties su kaimynėmis sudarymui naujai AE statybai ir atsikratymui politiniams siekiams nudojamos Rusijos naftos. Apskritai Lietuvos užsienio politika turi tarnauti ir duoti naudos Lietuvai, bet ne kitoms kitoms šalims ir turi būti žymiai judresnė.
