Profesionalaus auksuotojo įgūdžius į politiką perkėlusiam Gediminui Kirkilui pakyrėjo metų metus poliruoti gyvenimo apnašų temdomą partijos įvaizdžio žvilgesį. Kaip buvęs restauratorius puikiai žinodamas, kad ne viskas auksas, kas auksu žiba, nuo antradienio jis pasiryžo auksuoti Vyriausybę.
Politika, tenisas, pypkė – tai tik kelios iš kandidato į premjerus Gedimino Kirkilo silpnybių, kurias pikti liežuviai vadina gerai apgalvotomis ir rūpestingai pasirinktomis kantriai siekiant gyvenimo tikslo. Ar Lietuvos premjero pareigos bus tik stotelė pakeliui į jį, parodys antradienį Seime įvyksiantis balsavimas.
G. Kirkilas kaip persilaužimo epochos šauklys
Gediminas Kirkilas ir Vytenis Andriukaitis – vienmečiai, abu socialdemokratai, abu partijos pirmininko pavaduotojai, tačiau abiejų gyvenimo kelyje matyti ir įdomių nesutapimų. Na, kad ir šis: 1982 metais, kai G. Kirkilas baigė Vilniaus aukštąją partinę mokyklą, V. Andriukaičiu iš esmės užsiiminėjo KGB tardytojai. Jis du kartus buvo suimtas, daug tardytas. Tačiau pats V. Andriukaitis, kalbėdamas apie partijos bičiulį, rūpestingai vengė atviresnių užuominų apie galimą takoskyrą partijoje tarp senųjų socialdemokratų ir buvusių LDDP narių.
„Mūsų visų gyvenimo keliai yra labai skirtingi, nemanau, kad gyvenimo patirtys gali padaryti takoskyrą tarp žmonių“, – sakė „Omni.lt“ V. Andriukaitis. Pasak jo, su G. Kirkilu jis susipažinęs 1989 m., kai šis dirbęs LKP CK instruktoriumi. „Mūsų pažintis ir draugystė buvo labai įdomi. Reikia pasakyti, kad iš visų tų, kurie buvo tuo metu LKP CK aparate, mano santykiai su Kirkilu buvo patys nuoširdžiausi. Aš manau, kad Kirkilas greičiausiai pagavo socialdemokratijos esmę ir iš tikro dėjo daug pastangų, kad LDDP suktųsi į socialdemokratijos pusę“, – sakė V. Andriukaitis.
Paprašytas apibūdinti pretendento į premjerus savybes, pašnekovas pabrėžė, kad G. Kirkilas, „priešingai nei daugelis kitų“, yra imlus reformoms. „Jis geba mokytis, yra lankstus, pagavus, savikritiškas, pripažįsta inovacijas“, – sakė V. Andriukaitis. Atsakydamas į klausimą, kodėl G. Kirkilas kartais vadinamas liberaliu socialdemokratu, pašnekovas tokius teiginius pavadino žodžių žaismu. „Ekonominių, finansinių pažiūrų Gediminas galbūt, sakyčiau, tvirtų neturi. Jis gali pasiduoti akimirkos argumentams – ekonominių, mokestinių, fiskalinių instrumentų prasme. Bet vertybinių instrumentų prasme jis yra socialdemokratas, pasisako už perskirstymo instrumentus, progresinių mokesčių sistemą, viešojo sektoriaus vaidmens stiprinimą“, – teigė V. Andriukaitis.
Pasak jo, vertinant marksistiniais kriterijais G. Kirkilas nėra iš kairiųjų kraštutiniųjų socialdemokratų, kurie pasisako už valstybinės nuosavybės vaidmenį. „Aš vertinčiau jį kaip reformistinio socialdemokratų sparno atstovą. Kirkilas, ko gero, gali pradėti tą erą Lietuvoj, kada reikia ne premjero – ūkininko, o visuomenininko. Reikia suvokti visuomeninius santykius, ne ūkinius – čia visiškai skirtingi dalykai. Tad Kirkilas galėtų būti tokios persilaužimo epochos pradininkas“, – sakė V. Andriukaitis.
Propagandisto talentas liko neįvertintas
Tačiau politiniai oponentai pretendento į premjerus kaip persilaužimo epochos pranašo užmojų nepastebėjo.
„G. Kirkilas – LDDP produktas, o jei kalbėtume apie jo liberalumą, tai reikia pasakyti, kad Socialdemokratų partijoje riba tarp socialumo ir liberalumo pernelyg išplaukusi“, – tvirtino Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos narys Rimantas Dagys. – G. Kirkilas nėra ortodoksas, kaip žmogus jis yra lankstesnis, liberalesnis, linkęs į politologinius pasvarstymus.“ R. Dagys nurodė ir dar vieną privalumą – provakarietišką G. Kirkilo orientaciją. „Jo nuostatos šiuo požiūriu yra aiškios ir šia prasme jis mums yra gana aiškus kaip partneris“, – sakė pašnekovas.
Kuo G. Kirkilas konservatoriams yra pranašesnis už Zigmantą Balčytį? Tėvynės sąjungos frakcijos seniūno pavaduotojas Jurgis Razma nenorėjo lyginti abiejų politikų. „Premjero pareigose žmogus atsiskleidžia tada, kai pradeda dirbti, dabar būtų sunku įvertinti tą potencialą. Kaip politikas, aišku, Kirkilas yra labiau patyręs už Balčytį. Jis turi patirties pranašumą ir gebėjimą bendrauti su įvairiomis politinėmis jėgomis, tarp jų ir opozicinėmis. Aš manau, kad jis būtų efektyvesnis užsienio ryšiuose. Bet aiškus ir jo minusas – mažesnis nusimanymas apie ekonomiką, finansus, o tai vis dėlto yra premjero atsakomybės dalykai. Taigi jis kartais gali atrodyti prastai, kai teks diskutuoti šiomis temomis“, – „Omni.lt“ sakė J. Razma.
Jis taip pat suabejojo ir pretendento į premjerus savarankiškumu. „Praeityje jis nėra atsiskleidęs kaip savarankiška asmenybė, šiuo požiūriu tai man kelia šiokį tokį susirūpinimą. Prisimenam visi tą jo garsųjį pabėgimą nuo atsakomybės į Alpes, kai sprendėsi Adolfo Šleževičiaus likimas... Na, o šiaip jo funkcija labiau buvo propagandinis nelabai gerų jo partijos veiksmų pateisinimas. Jis uoliai ją vykdydavo. Turi didelę propagandisto patirtį, matyt, aukštosios partinės mokyklos baigimas duoda tam tikrą pranašumą, – ironizavo J. Razma. – Tad jeigu tai būtų toks propagandinis premjeras, neturintis idėjų, ambicijų, jeigu neatskleistų tų savybių, kurių galbūt dar nebuvo progos atskleisti, tai būtų, žinoma, blogas reikalas.“
Kantriai lauk, kol susimaus
Akademiko, Ekonomikos instituto direktoriaus Eduardo Vilko paprašėme apibūdinti G. Kirkilą ne kaip politiką, o kaip tenisininką.
„Na ką, jis yra toks gana stabilus žaidėjas. Kokios nors ypatingos technikos neturi, bet jį aplošti nėra taip lengva. Yra žmonių, kurie gali stabiliai atmušinėti kamuolį, dešimt iš karto, bet be ypatingo, aštraus smūgio – tai jis prie tų priklauso. O yra ir tokių, kurie muša, bet dažniausiai pramuša ir, kaip sakoma, kamuolio palaikyti negali. O jisai gali“, – sakė E. Vilkas.
Paklaustas, kokie G. Kirkilo žaidimo stiliaus bruožai galėtų persikelti ir į politiką, pašnekovas sakė nežinąs. „Šito aš nežinau. Man rodos, kad politikoj jis yra kitoks.“
Ar netrukdys G. Kirkilui vadovauti Vyriausybei menkesnis nusimanymas apie ekonomiką? „Geriau, kai žmogus supranta ekonomiką. Akivaizdžiai geriau. Balčytis šia prasme tikrai geresnis, nes ekonominį išsilavinimą turi“, – teigė E. Vilkas.
Kitas G. Kirkilo teniso partneris, žurnalistas ir politikas Vytautas Kvietkauskas, 1969 m. kartu su juo baigęs Vilniaus 23-ąją vidurinę mokyklą, sakė, kad buvęs bendramokslis puikiai sugeba išnaudoti varžovo klaidas. Pasak V. Kvietkausko, žaisdamas jis paprasčiausiai jų laukia. Paklaustas, ar toks žaidimas būna įdomus, V. Kvietkauskas atsakė, kad jei tikslas – rezultatas, tai jis dažniausiai būna pasiektas.
Pypkiavimo ekspertas: G. Kirkilo gyvenimas bus baisus
Ką galima pasakyti apie žmogų, kuris rūko pypkę? Pypkiavimo ekspertas Kazys Mackevičius, Technikos bibliotekos direktorius, kelias kadencijas vadovavęs Vilniaus pypkorių kolegijai, atsakymo ilgai neieško.
„Toks žmogus turėtų būti ramus, santūrus. Mes, pypkoriai, viską darom apgalvotai, neskubėdami. Jei mane sulaiko už greičio viršijimą (o tai pasitaiko labai retai), policininkams sakau – negi pypkoriai gali greitį viršyti? Taip gyvenime nebūna!“
Nors kartu su G. Kirkilu pypkiuoti dar neteko, K. Mackevičius žino, kad jis rūko riestą pypkę – kaip ir patsai, be to, abu augina barzdas. Nors G. Kirkilo kišenių netikrina, pašnekovas sako žinąs, kad būsimasis premjeras kiekvieną dieną nešiojasi ne mažiau kaip 4 pypkes: „Manau, kad vieną turi mašinoj, porą darbe, o dar tris įsidėjęs į „diplomatą“. Nes viena pypkė turi atsigulėti, ją išrūkius pagal visas taisykles priklauso tik kitą dieną naudoti. Jeigu vis dėlto tą pačią – neskanu, užkaista. O kitą dieną paimi skanią pypkę“.
K. Mackevičius įsitikinęs, kad G. Kirkilas rūko gerą tabaką. Beje, tai nesunku patikrinti: abu pypkiuotojai – kaimynai, biblioteką nuo Krašto apsaugos ministerijos skiria tik siena. „Sako, kaimynai užuodžia pypkės kvapą“, – sakė pašnekovas, prisipažinęs, kad jam gaila būsimojo premjero. „Dabar jam bus daug blogiau – bus labai užimtas, taigi bijau, kad tik vakarais grįžęs namo galės išrūkyti pypkę. Tad šia prasme aš jam nepavydžiu.“
Jei patikėjo auksą – kodėl nepatikėjus Lietuvos?
Politikoje pasitaiko, kad į pačias karjeros aukštumas po kantraus kopimo pakilęs žmogus dėl kokios kvailos likimo užgaidos būna netikėtai nutrenktas į pažemes. Jei, neduok Dieve, taip atsitiktų ir su kandidatu į premjerus, ar galėtų jis pelnytis duoną aukščiausios kategorijos auksuotojo rankomis?
Auksuotoja Margarita Marozienė, kartu su G. Kirkilu dirbusi Paminklų restauravimo treste, tokią prielaidą iškart atmetė: „Ką jūs, juk praėjo 30 metų!“ Restauruotoja sako, kad per tokį laiką įgūdžiai prarandami, tačiau tie, kurie norėtų savo akimis pamatyti, kur G. Kirkilas ir jo kolegos yra pridėję rankas, galėtų užsukti kad ir į Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčią. Esą tereikia pažvelgti virš kolonų kapitelių.
Pasak M. Marozienės, tarybiniais laikais auksą patikėdavę toli gražu ne kiekvienam. O G. Kirkilas dirbo restauruotojų brigadininku ir auksuotojams pats išduodavo aukso lakštus.
„Jį galima gerbti už tai, kad niekada nekeitė antpečių, – sakė pašnekovė. – Ėjo su Algirdu Brazausku nuo pradžios iki galo. Mes, restauratoriai, susitikę apie tai vis pakalbam.“
Revoliucijų tikėtis neverta
Politologas Algis Krupavičius, pabrėždamas G. Kirkilo kaip politiko patirtį, suteikiančią jam privalumą kaip kandidatui į premjerus, teigia, kad jis yra pelnęs kompromisų politiko reputaciją. „Jis iš tikrųjų yra tas Socialdemokratų partijos žmogus, kuris sugeba tartis tiek partijos viduje, tiek ir su kitomis politinėmis organizacijomis. Polinkis į kompromisus, ypač dabartinėmis sąlygomis, kai labai tikėtina mažumos Vyriausybė, irgi gali duoti tam tikrų dividendų.“
Vertindamas G. Kirkilo kaip galimo Vyriausybės vadovo veiklos perspektyvas, politologas sakė, kad revoliucijų laukti nevertėtų. „Tačiau Vyriausybė gali įgyti didesnės energijos ir veržlumo. Pirmas klausimas, kurį G. Kirkilas, jeigu bus paskirtas į ministrus pirmininkus, turės išspręsti – sau pačiam apibrėžti premjero vaidmenį. Jis, šiaip ar taip, bus labiau politikas nei administratorius, strategijų, taktinių sprendimų iniciatorius, o ne vadybininkas Vyriausybėje. Tuo jisai skirsis nuo A. Brazausko.“
A. Krupavičiaus manymu, premjeru tapus G. Kirkilui galbūt daugiau dėmesio bus skirta toms sritims, kurios buvo mažiau akcentuojamos ankstesnių socialdemokratų vyriausybių. „Tai žinių ekonomika, mokslas ir švietimas, nes G. Kirkilas, atrodo, toms sritims yra atviresnis ir teikia daugiau dėmesio. Manau, kad ir jo santykiai su prezidentu turėtų būti pakankamai dalykiški, nes G. Kirkilas turi nemažą bendravimo su Valdu Adamkumi patirtį“, – sakė politologas.
Neskubėk, ir būsi pirmas
„Kodėl jūs manote, kad aš neturiu ambicijų? Kai A. Brazauskas baigs savo kadenciją ir kaip premjeras, ir kaip partijos lyderis, aš neabejotinai pretenduosiu į ministro pirmininko postą. Tikrai būsiu ne blogesnis premjeras už Rolandą Paksą. Bet aš neskubu. Ateisiu į valdžią tada, kai būsiu tikras savo partijos ir savo padėties lyderis. Į jokį postą neisiu per intrigas ir per kitų galvas.“
Suintrigavo? Taip, tai paties G. Kirkilo žodžiai, pasakyti beveik lygiai prieš 5 metus. Kas sakė, kad pranašų savam krašte nebūna? Nebent jie nemoka elgtis su auksu, nežaidžia teniso, nerūko pypkės ir pasitaikius progai keičia antpečius...
