Sveikas ir aktyvus vaikinas ryžosi mėnesį praleisti neįgaliojo vežimėlyje, kad visuomenė pagaliau imtų pastebėti neįgaliuosius, kurie gyvena visai šalia.
Eksperimentui ryžosi po rankos lūžio
Šiuo eksperimentu Mindaugas viliasi atkreipti sveikų gyventojų dėmesį į negalią turinčius žmones, kurie sudaro net 10 proc. visų šalies gyventojų.
Unikalų socialinį eksperimentą Mindaugas pristatė rugsėjo 26-ąją.
Vyras tv3.lt žurnalistams teigė, kad apie neįgaliųjų problemas susimąstė prieš kelerius metus, kai pačiam lūžo ranka.
,,Buvo laikas, kai aš net negalėjau striukės apsivilkti. Kiekvieną dieną turėjau prašyti aplinkinių pagalbos“, - prakalbo Mindaugas.
Būtent tada vyras, dirbantis komunikacijų įmonėje ir kasdien bendraujantis su klientais suprato, kad būtina galvoti apie fiziškai silpnesnius už save.
,,Eksperimentui pasiryžau norėdamas atkreipti visuomenės ir valdžios dėmesį į neįgaliuosius. Pats gyvenu antrame aukšte, liftas mano aukšte nestoja, todėl laiptais mane teks nešti. Kartą jau prašiau nepažįstamų žmonių tai padaryti. Smagu, kad jie sutiko, tačiau dar nežinau, su kokiais sunkumais susidursiu toliau.
Tikiu, kad sunku bus ir fiziškai, ir psichologiškai. Juk neįgalieji nuolat susiduria su replikomis arba žvilgsniais.
Vežimėlyje stengsiuosi praleisti kiek įmanoma daugiau laiko - su juo vyksiu į darbą, būsiu namuose, keliausiu susitikti su draugais“, - kalbėjo eksperimento dalyvis M.Jodogalvis.
Spaudos konferencijoje, surengtoje Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos patalpose, dalyvavo pats M.Jodogalvis, Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos prezidentas Artūras Bakšinskas ir Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkė Jelena Ivančenko.
Neįgaliųjų draugijos pirmininkė įvardijo neįgaliųjų problemas
J.Ivančenko tvirtino, kad neįgalieji kasdien susiduria su problemomis, kurių sveikieji net nepastebi. ,,Sveikiesiems laipteliai yra tiesiog laipteliai, kuriais jie lipa, kad pasiektų vienokį ar kitokį tikslą, tačiau neįgaliesiems laiptelis tampa tam tikra siena ir neįveikiama kliūtimi.
Šiam eksperimentui pasirinkome sveiką žmogų, kuris sės į neįgaliojo vežimėlį, tačiau neįgalieji nėra tik tie, kurie turi judėjimo negalią. Kitamet planuojame imtis naujų eksperimentų. Tikime, kad visuomenė ir valdžia atkreips dėmesį į neįgaliuosius.
Kai neįgalieji garsiai kalba apie savo problemas, niekas jų negirdi. Žmonės galvoja, kad jie tiesiog eilinį kartą skundžiasi, tačiau kai su kliūtimis, su kuriomis susiduria neįgalieji, susidurs sveikieji, situacija, tikėkimės, ims keistis.
Neįgaliųjų integracija ir pokyčiai nevyksta per vieną dieną, tačiau mes tikimės, kad laipsniškai viskas tik gerės“, - kalbėjo J.Ivančenko.
Ji pridūrė, kad neįgaliesiems sunku ne tik psichologiškai ir fiziškai, tačiau ir finansiškai. ,,Kalbėti apie darno rinką didmiesčiuose yra paprasčiau. Čia daugiau galimybių dirbti, tačiau kaip gyventi mažuose miesteliuose, kur darbų neranda net sveikieji? Neįgaliųjų integracijos problema yra tikrai opi“, - aiškino neįgaliųjų draugijos pirmininkė.
Neįgali Ramunė kelionę susiplanuoja iš namų
Apie opias neįgaliųjų problemas prakalbo ir 13 metų neįgaliojo vežimėlyje sėdinti ir fizinę negalią turinti Ramunė Šidlauskaitė.
Naujienų portalas TV3.lt pasiteiravo Ramunės, ką reiškia gyvenimas ratukuose ir kodėl tokie eksperimentai, kokiam pasiryžo Andrius, reikalingi? Mergina įsitikinusi, kad kuo daugiau tokių projektų, tuo naudingiau neįgaliesiems.
Po autoįvykio į vežimėlį sėdusi ir judėjimo negalią turinti Ramunė atvira – neįgaliesiems Lietuvoje gyventi sunku tiek psichologiškai, tiek finansiškai. „Jei žmogus patiria traumą ar papuola į autoįvykį, po kurio tampa neįgaliu, prireikia nemažai laiko, kad atsigautų. Kiek?
Sunku pasakyti. Tas periodas kiekvienam skirtingas. Jei yra žmonės, kurie padeda atsitiesti, laiko gali trukti mažiau, tačiau jeigu žmogus gyvena vienas, o jo butas, pavyzdžiui, penktame aukšte, tai tikrai sunku įsivaizduoti, kaip jis pradės gyventi po negalios, kai gyvenimas negrįžtamai pasikeičia.
Nors Vilniuje bei kituose didžiuosiuose miestuose sparčiai daugėja vietų, kur neįgalieji gali pakliūti be didesnių problemų, vis dėlto nėra taip, kad būtų galima keliauti visur lengvai ir patogiai.
Mes, neįgalieji, esame pripratę dar būdami namuose susidėlioti maršrutą, apgalvoti, ar bus laiptai, liftai, kur parkuoti automobilį.
Susiduria su žvilgsniais
Man įdomu, kaip gyvens eksperimentui pasiryžęs vaikinas. Ar jis pagalvojo, kaip nuvažiuos į darbą? Kas jam vežimėlį iškels iš mašinos?
O kaip jis nulips laiptais, jei gyvena daugiabutyje? O tualetas?“, - retoriškai klausė Ramunė, kuri geriau nei kas kitas žino, kaip gyvena neįgalieji.
Dar vienas svarbus aspektas, susijęs su neįgaliųjų kasdienybė – aplinkinių žvilgsniai. „Nors viskas priklauso nuo žmogaus vidinės stiprybės, vis dėlto dažnu atveju yra ypač sunku susitaikyti su aplinkinių žvilgsniais, replikomis.
Pastaruoju metu jų kiek mažiau, tačiau žvilgsnių tikrai bus. Įdomu, kaip žmogus į tai reaguos“, - kalbėjo R.Šidlauskaitė. Vėliau ji pridūrė esanti užsigrūdinusi ir į žvilgsnius nekreipianti dėmesio, tačiau kartais būna akimirkų, kada nemalonu net ir jai.
Vidutinė pensija - vos 168 eurai
Pasiteiravus, ar sunku neįgaliesiems gyventi Lietuvoje ir kokia pensija jiems priklauso, Ramunė tik atsikvėpė.
„Neįgaliesiems, kurie niekur nedirba, išgyventi Lietuvoje neįmanoma! Tokia yra tiesa ir dėl to labai apmaudu.
Vidutiniška pensija siekia 168 eurus ir ta suma yra juokinga. Išgyventi, jei nedirbi, neįmanoma. Neįgaliuosius gelbsti socialinės įmonės, kuriuos įdarbina neįgaliuosius, tačiau ten darbą randa tik stipresni neįgalieji. O ką daryti tiems, kurie nejudina, pavyzdžiui, rankų?
Esu laiminga, kad pati dirbu, tačiau tikrai sunku įsivaizduoti tų neįgaliųjų, kurie negali rasti darbo, kasdienybę“, - aiškino Ramunė.
