Niujorko lietuviai džiaugėsi, sveikindami pas juos atvykusį premjerą Gediminą Kirkilą ir dėkojo jam už paramą, patyrę, kad kaip tik šiomis Amerikoje svečiavimosi dienomis Lietuvos Seimas didele balsų persvara priėmė dvigubos pilietybės įstatymą. Susitikimas malonus abiem pusėm. Tačiau jis gali būti ir per ankstyvas, nes vos tik balsavimui pasibaigus - 78 už , 4 prieš, 9 susilaikė - tuojau pat pasigirdo ūžimas prieš. Įstatymas neatitinka Konstitucijai ir nelogiškas, aiškina jį tarptautinės teisės žinovas teisės mokslų daktaras Dainius Žalimas, primindamas, kad, gavęs skundą, Konstitucinis Teismas šį Seimo nutarimą tuojau paverstų niekiniu. Taigi to paties Konstitucinio Teismo 2006 metais lapkričio 16-tosios sprendimu užvirta, daug triukšmo sukėlusi pilietybės košė pradėjo kunkuliuoti iš naujo. Dar nepriklausomybės priešaušryje iškilęs užsienyje gyvenančių lietuvių klausimas toli gražu nebaigtas nė šiuo Seimo sprendimu. Prezidentas turi jį vetuoti, šaukė kiti įstatymo priešininkai.
Lietuvos pilietybės klausimas išeiviams pasidarė labai jautrus, kai jie suprato, kad dar prieš nepriklausomybės atkūrimą nė kokių valstybinių teisių neturinčios sovietinės Aukščiausiosios Tarybos 1989 metais priimto, visus išeivius nupilietinusio, įstatymo laikosi ir 1990 metais Kovo 11 d. Lietuvą nepriklausoma valstybe paskelbęs Atkuriamasis Seimas. Tai išgirdus, tiesiog akys iš kaktos iššoko. Ypač sovietinio okupanto iš Tėvynės išvytiems lietuviams. Juk jie per visą okupacijos laikotarpį kiek galėdami užsienyje darbavosi, padėdami Tėvynėje likusiems kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės ir atliko daug naudingo politinio darbo savo gyvenamuose kraštuose, o nepriklausomybę atgavusi toji Tėvynė juos išmetė.Tiesiog nesuvokiama padėtis: dėl Lietuvos valstybės laisvės su okupantu grūmęsi lietuviai jau nebe piliečiai, o prieš tą laisvę petis petin kartu su okupantu kovoję, kovojusius dėl laisvės žudę enkavedistai, kagėbistai, stribai bei kiti jo paslaugūnai - pilnateisiai piliečiai ir sprendžia užsienyje gyvenančių lietuvių likimą. Kokia čia teisybė? Ar nereikėjo jos ieškoti?
Šio klausimo išsamus aiškinimasis, man žinomas - pirmas Amerikoje, įvyko 1991 metais rudenį Čikagoje, Jaunimo centre, kai čia lankėsi Atkuriamojo Seimo pirmininko pavaduotojo Česlovo Stankevičiaus vadovaujama Seimo narių grupė. Pasitarime dalyvavau kaip „Pasaulio lietuvio“ redaktorius. Nors pasitarimas buvo neoficialus, tačiau visgi prasmingas ir paveikus. Seimo nariai mūsų ryškinamą tikrovę stipriai pajuto. Po poros asmeniškų pokalbių su Česlovu Stankevičiumi ir pasikeitimo laiškais, gavau jau oficialų jo pasirašytą pranešimą, aiškinantį, kad 1991 metais gruodžio 5 dieną Lietuvos Seimas priėmė naują pilietybės įstatymą, pripažįstantį Lietuvos pilietybę tiems išeiviams, kurie ją turėjo prieš okupaciją ir iš Tėvynės pasitraukė arba kaip nors kitaip buvo priversti iš jos išvykti tarp 1940 metų birželio 15-tos ir 1990 metų kovo 11-tos. Tačiau ir sąlyga: jie negali turėti kito krašto pilietybės. Atkuriamojo Seimo pirmininko pavaduotojo pranešimas paskelbtas Pasaulio lietuvio 1992 metų sausio laidoje (nr. 1/267).
Nors šis įstatymas buvo didelis žingsnis į priekį, nes, klausimui iškilus į viešumą, išeivių atžvilgiu iš Tėvynės pasigirdo daug priešiško nusiteikimo - atskris “amerikonai” su maišais pinigų, viską išpirks ir mums nieko nebeliks - tačiau jis, ypač toji sąlyga, išeivių netenkino. Jos reikėjo atsikratyti. Užmojo ėmėsi 1992 metais liepos pradžioje Lemonte įvykusio VIII Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Seimo išrinkta nauja PLB valdyba. Darbas užsitęsė visą jos kadencijos laikotarpį, penkerius metus. Tačiau 1997 metais irgi liepos pradžioje IX Pasaulio Lietuvių Bendruomenės seimui susirinkusiam Vilniuje – pirmas toks įvykis PLB istorijoje - jau galėjom pranešti apie vėl naują Pilietybės įstatymą be jau minėtos sąlygos ir pratęstą net iki ketvirtos kartos. Įstatymas sakė, kad Lietuvos piliečiai gali būti iki okupacijos pradžios turėję jos pilietybę išeiviai, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, nepaisant, ar jie buvo kartu ir gyvenamojo krašto piliečiai, ar ne. Atliktas darbas buvo sunkus, bet atlyginimas irgi geras: vienas iš didžiųjų lietuviškos išeivijos tikslų pasiektas. Vėliau Seimo sudaryta Armino Lydekos vadovaujama komisija įstatymą dar pagerino, priderindama jį ir prie po 1990 metų kovo 11-tos iš Lietuvos išvykusių trečiabangių reikalavimų.
Šis įstatymas, be jokių bėdų, veikė devynerius metus, ir, atrodo, visi buvo patenkinti. Kol viena Seimo, kartu ir JAV LB - Seimo komisijos, narė, nežinia kieno įkvėpimu, tik savo pačios ar kurios nors grupės vardu apskundė jį Konstituciniam Teismui. Netrukus, 2006 metais lapkričio 16, jo sprendimas: įstatymas prieštarauja Konstitucijai. Sužinota staiga, po devynerių metų veiklos. Ir taip buvo užkaistas didelis katilas košės. Ją maišė PLB valdyba, Amerikoje – JAV LB Krašto valdyba ir bent dvi privačios grupuotės, kelios grupės kituose kraštuose, trys komisijos - Seimo, premjero, PLB – Seimo ir keli žinomi teisininkai patarėjai Lietuvoje, beveik kiekviena grupė sau, visiškai nekreipdamos dėmesio į kitas, nesistengdamos savo veiksmų bent kiek suderinti. Koks gaminys iš tokios košės galėjo išvirti? Tad ir nereikia stebėtis, kad Europoje ir Šiaurės Amerikoje gyvenantiems lietuviams Lietuvos pilietybė buvo pripažinta, o Australijoje ir Pietų Amerikoje gyvenantiems - ne. Dėl to ir siekiama įgrūsti jį atgal į katilą ir šutinti toliau. Kodėl šis nesudėtingas klausimas taip susipynė?
Juk pagal Konstituciją Lietuvos valstybė yra lietuvių tautos kūrinys. O lietuvių tautą sudaro lietuviai. Visi lietuviai, ne tik tie, kurie gyvena tėvynėje. Tad ar ne visi jie priklauso Lietuvos valstybei? Tačiau sienomis apibrėžtos valstybės ribose šalia lietuvių nuolat gyvena dar apie 20 nuošimčių kitataučių. Todėl pagal istorines, taip pat ir pagal žmogiškąsias, tradicijas, jie irgi turi priklausyti tai pačiai valstybei. Nors Lietuva yra lietuvių valstybė, bet jos ribose gyvenantys kitataučiai turi būti tokie pat lygiateisiai su lietuviais piliečiai. Iš čia ir valstybės samprata:
Lietuvos valstybę sudaro visi jos ribose gyvenantys žmonės ir visi užsienyje gyvenantys lietuviai. Visi jie yra lygiateisiai Lietuvos piliečiai.
Tokią Lietuvos valstybės sampratą priėmus, visiems būtų savaime aišku, kad Lietuvos valstybės piliečiai yra visi lietuviai, nepaisant, kur jie gyventų.Tokios sampratos įgyvendinimui belieka tik sukurti atitinkamus įstatymus, ir nebereikės tokios košės virti, kokią mes visi verdam dabar. Tai pati pagrindinė valstybės tvarkymo logika: įstatymą reikia kurti pagal piliečių poreikius, bet ne pirma sukurti įstatymą, o paskui į jo rėmus mėginti įgrūsti pilietį. Netelpi – lauk. Argi tai ne absurdas?
