Vieną paskutiniųjų savo straipsnių baigiau tuo, jog Lietuva susikūrė kreivą veidrodį, į kurį žiūrint, galbūt ir norisi kišti galvą į kilpą. Iš čia, iš Paryžiaus, Lietuvą matai kitaip - ir imdamas pavyzdį iš prancūzų pieši visai teigiamą šalies vaizdą. Kodėl prancūzai taip mielai priima žmones iš postsovietinio regiono? Kodėl jie tiek laidų skiria mirštantiems Afrikoje negrams, vargšams Palestinos arabams? Aišku, didelę reikšmę turi ir tokie jausmai kaip gailestis, užuojauta, humaniškumas.
Bet esu tikras, kad taip išsisprendžia dar vienas svarbus klausimas: visą laiką kalbėdamas apie gyvenimo sunkumus Zimbabvėje, Palestinoje (Lietuvoje!), vakarų pasaulis užtikrina savo pranašumą ir praneša savo piliečiams, kad jiems itin pasisekė. Prancūzų spaudoje dar nemačiau straipsnio, kur būtų rašoma, kad Lietuvoje oras švaresnis nei Paryžiuje. Kad lietuviškas gyvenimo tempas daug žmoniškesnis, vaikų ir tėvų santykiai žymiai šiltesni ir t.t. Prancūzai savęs nelygina su tais, kas kuo nors už juos geresni. Jie save lygina tik su tais, kurie kažkuo blogesni.
Tačiau tai daroma ne specialiai. Tokia žmogaus prigimtis. Bet koks psichologas jums pasakys, kad negalima gyventi jaučiant, jog tau likimas drėbtelėjo gyventi į kažkokią „siaubingą“ šalį, neįtikinėjant savęs, kad tau pasisekė gyventi būtent tokioje vietoje. Bet gal Lietuva neturi jokių pranašumų - kaip prieš Rytus taip ir prieš Vakarus? Jų pilna, tik jie galbūt kitokie nei Prancūzijoje. Kad ir maistas, produktai - mėsos, pieno produktų kokybę aukštai vertina atvažiuojantys į Lietuvą vakariečiai. Prancūzijoje viskas seniausiai gaminama pramoniniu būdu, fermeriai nyksta - milžiniškos korporacijos gamina nežmoniškus produkcijos kiekius, naudodamos naujausias technologijas. Tuo pat metu produktyvumas stimuliuojamas chemijos, pakaitalų pagalba. Prancūzijoje yra kokybiško maisto - tačiau jis labai brangus ir prieinamas tik turtingiesiems. Mūsų šalyje kol kas ir vargšai vartoja kokybišką maistą. Žinoma, aš kalbu apie tendenciją, o ne apie taisyklę.
Šiandien milžiniškų problemų Prancūzijoje kelia upių užterštumas - kai kuriose jų draudžiama žvejoti, nes žuvys tapo nuodingos. Užkariaujantis Vakarus pramoninis bumas, globalizacija dar tik artėja prie Lietuvos. Atsižvelgiant į nedidelę mūsų šalies rinką, abejotina, kad jie sugebės taip sugadinti vandens telkinius, gamtą, kaip tai jau įvyko Vakarų šalyse. Lietuva šiuo atžvilgiu vis dar atrodo kaip miškų ir ežerų oazė, palyginus su padalinta linijomis, suskirstyta į tikslius kvadratus (kurie itin gerai matomi iš lėktuvo) Vakarų žeme. Mes irgi turime gamtosaugos problemų - tačiau jos nesulyginamos su tomis problemomis, kurios iškyla tokios šalims, kaip Prancūzija.
Lietuvoje aukštas medicinos ir išsilavinimo lygis - kad ir ką ten besakytų. Lietuvių medikų kvalifikaciją vertinama visame pasaulyje, jie išskėstomis rankomis laukiami bet kurioje šalyje. Lietuvišką švietimo sistemą mes kritikuojame - ir tai gerai. Tačiau mano pažįstama, išvykusi mokytis į garsųjį Rytų kalbų Institutą Paryžiuje, po metų grįžo į Vilniaus universitetą. Ten grupėje (ji studijuoja kinų kalbą) 40 žmonių! Jos nuomone, Lietuvoje ji gauna daugiau. Savaime suprantama, prancūzų švietimas turi daug privalumų - ypač verta būtų perimti mąstymo laisvę, prancūzams į galvas kalamą nuo pat darželio. Bet lietuviai - išsilavinę žmonės. Ir jie žino, kad šiuolaikinės Prancūzijos sostinė Paryžius, o Airijos - Dublinas. O aš vakar Paryžiaus parduotuvėje ant vieno iš ES žemėlapių su nuostaba perskaičiau, kad Lietuvos sostinė - Kaunas. Ir pašte ilgai aiškinau ten dirbusiam jaunam vyrui, kad Lietuva - Europos Sąjungos šalis, ir kad ji ne Afrikoje.
Taip, Lietuvoje atlyginimas du kartus mažesnis nei Prancūzijoje - bet ir pavalgyti kuklioje kavinėje Lietuvoje galima už 15-20 litų, o ne už 15-20 eurų. Lietuviai moka taupyti, pirkti kelis litus kainuojančius drabužius „Humanoje“, tokiu būdu tapdami ne ką skurdesni nei dauguma prancūzų.
Galų gale, pažvelkim į Rytus. Kodėl gi mums nesusidomėjus žmonių iš „Rytų“ požiūriu į mus, kaip kad žiūri prancūzai į save mūsų akimis, savosios Afrikos akimis. Pakanka paskaityti ukrainietiškos, baltarusiškos spaudos, kad pajaustumėme, jog į Rytus nuo Lietuvos esančių šalių gyventojai pavydi lietuviams. Juk mes nebevertiname savo narystės NATO ir ES - o Ukrainai tai tik svajonė. Mums nereikia nei vizų, nei užsienio pasų, kad galėtume sėsti į mašiną ir važiuoti į Paryžių ar Romą. Mes labai greitai priprantame prie patogumų. Ir nevertinam to, ką turim. O Europos Sąjungą iš visų pusių apsupo šalys, besibeldžiančios į laimingo uždaro klubo duris. Negudrausime: Europos Sąjunga - viena iš sėkmingiausių pasaulyje valstybinių sąjungų. Gyvenimo vieta, kurios link veržiasi viso pasaulio emigrantai. Kaipgi mes jaustumėmės būdami už šitos sąjungos rėmų?
Susikurti pozityvų veidrodį - nesunku. Jei neturi pinigų, gali džiaugtis, kad esi sveikas. Kad turi laiko žiūrėti į medį, į paukštį, o kiti jo neturi. Kad turi stogą virš galvos. Yra ką valgyti pietums. Kad turi laisvę - tik sugebėk ja naudotis. Sėsk į savo mašiną - kad ir dešimties metų senumo - ir važiuok, kur nori.
Ko jau ko, o gyvenimo filosofijos iš prancūzų pasimokyti galima. Buvimo visada patenkintiems savo likimu. Kiekvienas turi pilną kompleksų, nesėkmių, retas pasiekia tai, ko link veržiasi. Tačiau jeigu tavyje gyvena tam tikra kultūros primesta „pareiga“ būti laimingam, plačiau žvelgti į gyvenimą, vertinti patį gyvenimą ir tas galimybes, kurias jis vis tik tau suteikia, tai tu kursi savo įvaizdį būtent šiuo pagrindu. „Taip aš turiu problemų, bet aš laimingas, kad gyvenu tokioje šalyje, kaip Prancūzija“. Tai visų sluoksnių prancūzai kartoja, kaip užkeikimą, kiekvieną dieną. Ir galų gale pajunta, kad jie iš tikrųjų gyvena vienoje geriausių pasaulio šalių. Lieka tik pasekti šiuo pavyzdžiu ir kas rytą sau kartoti: „Taip. Aš turiu problemų, bet aš laimingas, kad gyvenu tokioje šalyje, kaip Lietuva“.
