„Paskutinio Europos diktatoriaus titulą Minske A. Lukašenka atidavė Vladimirui Putinui. Dabar ne A. Lukašenka yra blogiausias Europoje. Tai buvo esminis A. Lukašenkos tikslas Minsko derybose“, – radijui „Echo Moskvy“ sakė rusų politologas Stanislavas Belkovskis.
Toje pačioje radijo stotyje kalbintas rusų žurnalistas ir opozicijos aktyvistas Jurijus Saprykinas kalbėjo, kad Vakarų akyse A. Lukašenka Minsko derybų metu kūrė „taikos balandžio“ įvaizdį. „Užmiršti visi susidorojimai su politiniais oponentais, viskas tarsi atleista“, – teigė J. Saprykinas.
A. Lukašenkos pergalė Ukrainos kare
RESC analitikas M. Laurinavičius pripažįsta, kad situacija Ukrainoje yra palanki A. Lukašenkai.
„Vieną savo rašinį esu pavadinęs „Ar karą Ukrainoje laimės Lukašenka?“, manau, to klaustuko dabar nebereikia. Karą Ukrainoje, jo nekariaudamas, A. Lukašenka iš tiesų laimėjo.
Laimėjo įvairiomis prasmėmis ir iš esmės tuo pačiu ginklu, kuriuo jis naudojosi visais laikais – dėl savo pozicijos apgaudinėdamas tiek Maskvą, tiek Briuselį, tiek Vašingtoną. Jis sugeba reikiamu metu pasisukti į Maskvą, o kai jam yra naudinga – šiek tiek bandyti parodyti, kad vėl sukasi į Vakarus. Ši jo taktika daug metų yra nuosekli“, – sako M. Laurinavičius.
Gudriu, tačiau ne pirmą kartą žaidžiamu žaidimu A. Lukašenkos vaidmenį Minsko susitarimo metu vadina ir Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas Tomas Janeliūnas.
„Kad jis gudriai žaidžia, nėra naujiena: jis tai daro dažnai. Šiuo atveju jis pats nori pademonstruoti, kad yra gana nešališkas tiek Rusijos, tiek Ukrainos atžvilgiu, supranta, jog V. Putinas žaidžia negražius žaidimus, labai atsargiai tai vertina ir gal netgi šiek tiek baiminasi dėl Rusijos veiksmų Baltarusijos atžvilgiu.
Ši tarpininko rolė jam yra tikrai palanki Baltarusijos viduje ir, aišku, tai yra gera proga priminti europiečiams, kad jis dar egzistuoja ir gal net galėtų būti kažkuo naudingas“, – kalba politologas.
Vakarai lipa ant to paties grėblio?
M. Laurinavičiaus manymu, Vakarai eilinį kartą lipa ant to paties grėblio ir naujuoju A. Lukašenkos įvaizdžiu yra linkę tikėti, nors tikrai neturi tam pagrindo.
„Vakarai net labai tuo tiki ir patys save tuo nuolat dar labiau įtikinėja. Esu ne kartą kalbėjęs tiek su analitikais, tiek su pusiau oficialiais Vakarų valstybių atstovais – jie vis ieško pateisinimų A. Lukašenkos elgesiui, kai jis užima Kremliui palankią poziciją. Mano, kad Baltarusijos prezidentas kartais yra priverstas palaikyti Kremliaus poziciją, nes bijo Maskvos, ir neva todėl jo elgesys dabar yra nuoširdus. Tiems žmonėms tenka nuolat priminti, kad tai ne pirmas kartas, ir ši strategija nepasikeitė“, – tikina RESC analitikas.
M. Laurinavičius primena, kad, nepaisant, Ukrainą palaikančios retorikos bei to, kad A. Lukašenka nepripažino Krymo okupacijos ir aneksijos, turime prisiminti, jog Jungtinėse Tautose (JT) priimant rezoliuciją, kuria dėl Krymo aneksijos smerkiama Rusija, A. Lukašenkos atstovai kartu su Rusija balsavo prieš.
Taip pat, pasak pašnekovo, galima prisiminti tai, kad Abchazijos A. Lukašenka irgi iki šiol nėra pripažinęs, bet nuo to jo santykiai su Rusija niekaip nepasikeitė.
„Čia yra lygiai tas pats žaidimas. Minsko derybos yra didžiulis A. Lukašenkos laimėjimas, nes jis grįžo į tarptautinę areną su taikdario reputacija. Jam naudinga pasirodyti neva taikdariu, Ukrainos ir net Vakarų draugu“, – kalba M. Laurinavičius.
Savo ruožtu T. Janeliūnas sako, kad Vakarų dėmesys dabar yra nukrypęs į V. Putiną, karą Ukrainoje, ir A. Lukašenka Vakarams nėra didžiausias galvos skausmas, bet kad tai kaip nors pagerintų A. Lukašenkos įvaizdį, politologas teigia nemanantis.
„Jis niekada nebuvo labai įdomus Europoje, nes Baltarusija ekonomiškai ar kokia kita sritimi nėra labai svarbi valstybė Europos Sąjungai (ES). Santykiuose su Baltarusija viskas išlieka, kaip buvo iki šiol – tos pačios sankcijos, tie patys apribojimai. Niekas nesikeičia, nes niekas neturi didelių iliuzijų, kad Baltarusijoje daugės laisvės, A. Lukašenka pakeis savo nuostatą dėl politinių oponentų.
Aš netikiu, kad jis sukurs kažkokį savo įvaizdžio pasikeitimą ir kad europiečiai dabar jį labiau pamėgs. Vakariečiai nėra tokie naivūs“, – kalba T. Janeliūnas.
Žaidžia gudriai, bet laikomas ant trumpo pavadžio
Esminis skirtumas tarp A. Lukašenkos ir V. Putino, anot M. Laurinavičiaus, yra tik tas, kad A. Lukašenka nekelia grėsmės aplinkiniam pasauliui. Net ir Lietuva, būdama Baltarusijos kaimynė, niekada jokios realios grėsmės nejautė.
„Tiesą sakant, nepaisant ne vieną kartą demonstruotos karingos Baltarusijos prezidento retorikos, mes neturėjome net esminių ekonominių karų su Baltarusija. Noriu pabrėžti, kad A. Lukašenka nekelia nei ekonominės, nei karinės grėsmės. Jis kelia grėsmę savo paties tautai ir savo paties tautai yra našta. Bet jei baltarusiai su tuo sutinka, ne mums tą situaciją pakeisti“, – kalba RESC analitikas.
Nors M. Laurinavičius mano, kad A. Lukašenka pakankamai savarankiškai laviruoja tarp Maskvos ir Vakarų, nuo Rusijos jis ir jo šalis yra labai priklausoma.
„Visais kitais atvejais, kai kalbama apie karinę, ekonominę, politinę Baltarusijos nepriklausomybę nuo Rusijos, esu daug labiau skeptiškai nusiteikęs. A. Lukašenka ir Baltarusija yra labai smarkiai priklausoma nuo Rusijos. Bet šiuo atveju, aš manau, kad jis yra pakankamai savarankiškas ir tą žaidimą jis žaidžia ne tik su Vakarais, bet ir su Maskva. Savo tikslams jis ne vieną kartą yra išnaudojęs ir Rusijos vidinius prieštaravimus. Jis iš tiesų yra labai gabus šiuose žaidimuose, bandymuose laviruoti tarp Vakarų, Maskvos ir netgi vidinių Rusijos grupuočių kovų“, – teigia pašnekovas.
