Lietuvai atgavus nepriklausomybę Amerikoje dar kurį laiką gyvenęs ir tik vėliau grįžęs Leonas yra vienas iš tų, kuris nori susigrąžinti kadaise jo šeimai priklausiusį nekilnojamąjį turtą Kaune ir Molėtuose, kurio Holokausto laikotarpiu neteko jo seneliai.
„Senelių namai, verslai, prosenelių pirtis, yra nuotraukos jų, jie stovi, nesugriauti“, – sako Leonas Kaplanas.
Pagal galiojančias nuostatas, vyrui teisės į savo šeimos turtą nepriklausė, nes į Lietuvą grįžo vėliau, o pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą, atgauti nuosavybės teises buvo leidžiama tik Lietuvos piliečiams ir tik tiems, kurie pilietybę atgavo iki 2001. O dabar esą jau šaukštai po pietų, terminas nepratęsiamas.
„Aš galiu finansiškai puikiai gyventi be šito turto, arba be to miško, kur kažkam duos. Čia yra principo reikalas. Čia yra šalies įvaizdis pasaulyje. Labai svarbu visuomenės sąžiningumas. Ir ne tik žydams. Ir kitų tautybių žmonėms, kurie neatgavo savo turto“, – mano vyras.
Kalbėdami apie tragiškus savo šeimų išgyvenimus, Lietuvos žydai primena, kad jų šeimos nariai iš savo namų buvo išvaryti be nieko. Jų išpuoselėtuose namuose apsigyveno svetimos šeimos. Vien Vilniuje prieškariniu laikotarpiu 40 procentų gyventojų sudarė žydai. Todėl sostinėje namų, žemės sklypų, verslo patalpų, kurie anksčiau priklausė būtent žydams, yra apstu.
„Mano šeima, kada išėjo gi, net durų neužrakino. Aš esu iš tos kartos, kuri nepaveldėjo nei sidabrinių žvakidžių, kurias turėjo kiekviena žydų šeima, nei žiedų, nei nieko. Mes paveldėjom tik skausmą“, – teigia bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
2009 metais Lietuva, kartu su kitomis šalimis, pasirašė Terezino deklaraciją dėl prarasto turto grąžinimo žydų bendruomenei principų. Po kelerių metų buvo įkurtas Geros valios fondas ir per jį finansuojami šalies žydų projektai, remiami žmonės. Taip pat susigrąžinta dalis bendruomenės turto. Iš viso dalimis per dešimtmetį bendruomenėms turi būti išmokėti 37 milijonai eurų. Tačiau pavienių asmenų privataus turto ši kompensacija nepadengia.
„Žmonės neturi jokios galimybės nei skųstis, nei pratęsti terminus. Dėl to, kad įstatyminė bazė kalba apie tai, kad įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių galiojimo laikotarpiu, jie turėjo būti Lietuvos piliečiai“, – pasakoja F. Kukliansky.
Kauno žydų bendruomenės atstovai taip pat pasakoja kartais sulaukiantys užklausų padėti rasti buvusius šeimos namus, kurie ir laikinojoje sostinėje plačiai išsibarstę.
„Žydai gyveno daugiausia Senamiesty, Centre, Vilijampolėje, tai tų namų, aišku, yra. Kaip tik visai neseniai prieš kelis mėnesius vienas kreipėsi iš Izraelio, abstrakčiai žinojo tik kokiame rajone, kaip atrodo tas namas, tai su archyvo pagalba, ir aš kiek galėjau, pagelbėjau, tai suradom tą namą“, – teigia Kauno bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas.
Esą jei pavyktų pradėti dialogą su vyriausybe, pirmiausia reikėtų surinkti informaciją apie jau grąžintą privatų Lietuvos žydų turtą, vėliau žydų bendruomenė nusiteikusi rinkti duomenis apie šeimas, kurioms turtas nebuvo grąžintas. O tokių šeimų, anot užsienio reikalų ministerijos ambasadoriaus, galėtų būti tūkstančiai.
„Sunku pasakyti, kokio dydžio šita grupė žmonių yra. Bet vyriausybė šią problemą supranta, žino ir, manau, kad gali būti pasiruošus svarstyti galimus tų teisių atkūrimo ar kompensacijų mechanizmus“, – kalbėjo ministerijos atstovas Dainius Junevičius.
Tiesa, bent kol kas Vyriausybė, regis, neketina peržiūrėti galimybės kompensuoti žydams už prarastą turtą. Jei derybos visgi įvyktų, preliminariais skaičiavimais, kompensacijų sumos už prarastą nuosavybę Lietuvos žydams ir jų palikuonims siektų milijonus eurų.
