ES Europos vadovų tarybos susitikimas Briuselyje birželio 28-29 vadinamas istoriniu, tačiau lieka įspūdis, kad išties istoriniai sprendimai nustumti į netolimą ateitį, kada vykstant rimtiems sukrėtimams juos priims skubos tvarka.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė tikina, kad Lietuva yra pasirengusi sutikti dar vieną ekonominės krizės bangą, tačiau, apie kainą, kurią Europos valstybės turėtų sumokėti už euro zonos išsaugojimą, mūsų šalyje beveik nediskutuojama.
Ramūnas Vilpišauskas neseniai atkreipė dėmesį į Lietuvos visuomenės ir užsienio politikos vairininkų abejingumą Europoje vykstantiems procesams.
Galbūt visuomenė yra pavargusi nuo informacijos apie euro krizę ir nesuvokia tolimesnei ES raidai būtinų sprendimų svarbos.
Reikės trilijonų
Viršūnių susitikimo sprendimai kol kas neatrodo epochiniai. Nieko nenuspręsta dėl euro obligacijų. Nutarta, kad probleminiai ES bankai bus gelbstimi tiesiogiai iš stabilizacijos fondo, taigi jų išpirkimas nedidins pavienių šalių valstybinių įsiskolinimų. Taip pat sutarta dėl švelnesnių sąlygų, kuriomis narės galės kreiptis į ES dėl pagalbos, kad stabilizuotų finansus. Pastarasis susitarimas laikomas Vokietijos nuolaida Italijai ir Ispanijai.
Sprendimai priimti esant labai prastai kelių šalių finansų būklei. Kipras kreipėsi į ES prašydamas pagalbos. Jam planuojama suteikti 10 mlrd. eurų. Mažą šalį išpirkti lengviau – Ispanijos bankams gelbėti buvo skirta 100 mln. eurų.
Po visų išmokų (dar buvo remiamos Graikija, Airija, Portugalija) dabartiniame ES stabilizavimo fonde liks 130 milijardų eurų. Tokios sumos neužteks išpirkti, pvz., Italijai – vienai iš kandidačių sėsti ant bankroto suolo.
Šiuo metu 17 euro zonos šalių formuoja naują Europos stabilumo mechanizmo (ESM) fondą, į kurį per 5 metus tikimasi pririnkti 700 milijardus eurų. Vokietija turėtų duoti apie 190 milijardų eurų. Tačiau reali suma, kurios prireiks ES bankams gelbėti gali siekti trilijonus eurų.
Yra žinių, kad JAV Federalinė rezervų sistema (Fed) rengiasi didelei JAV dolerių emisijai, kuri bus skirta ES valstybėms ir bankams traukti iš bėdos. Priežastys aiškios – Europos bankų bankrotai smogtų JAV finansų sistemai
Vokietijos žurnalas „Spiegel“ išspausdino grafiką, iš kurio matyti, kaip euro zonos žlugimas paveiktų pavienių valstybių ekonomikas.
Pvz., Vokietijos bendrasis vidaus produktas (BVP) per pirmus du metus nuo euro atsisakymo sumažėtų 9,2 proc.; Prancūzijos – 11,6 proc.; Graikijos – 15,4 proc. Nedarbas padidėtų atitinkamai iki 9,3 proc.; 15,9 proc.; 28,3 proc. Vokietijoje kainos sumažėtų 0,9 proc.; Graikijoje išaugtų - 18,6.
Tarp federacijos ir likvidacijos
ES priėjo ribą, kada reikia apsispręsti, ar spartinti federalizaciją, ar demontuoti euro zoną, sukeliant labai sunkias pasekmes viso žemyno valstybėms.
Lietuvos žiniasklaidai beveik tylint apie pastarąjį ES viršūnių susitikimą, Vokietijos viešojoje erdvėje buvo aiškiai suformuluota dilemą: arba euras laidojamas, arba ES narės atsisako dalies suvereniteto. Dilema nenauja, tačiau artėja metas, kad federalizacijos kryptimi reikės žengti konkrečius žingsnius.
Kaip reikėtų stiprinti Briuselio galias, viršūnių susitikimo išvakarėse suformulavo Europos tarybos prezidentas Hermanas Van Rompuy.
Jo planas, parengtas kartu su Europos komisijos (EK) pirmininku José Manuel Barroso, Europos centrinio banko (ECB) vadovu Mario Draghi ir euro zonos valstybių finansų ministrų grupės vadovu Jean'u-Claude'u Junckeru, numato ES finansinių ir politinių institucijų pertvarką 10 metų.
Viena iš priemonių – ES iždo steigimas. Ši institucija kontroliuotų nacionalinius biudžetus. Kitas pasiūlymas – įsteigti organą, kuris tiesiogiai prižiūrėtų visus ES bankus (dabar jų yra apie 8000).
Kada nors įgyvendinus šiuos pasiūlymus, Lietuvos Seimo priimtas biudžetas būtų galutinai tvirtinamas Briuselyje. Sprendimą dėl kokio nors Lietuvos banko veiklos nutraukimo taip pat priimtų Briuselis.
Vokiečiai šakojasi
Europai atsidūrus kryžkelėje, bene galingiausia ir kol kas mažiausiai nuo krizės nukentėjusi ES šalis Vokietija aiškiai pasakė, kokiomis sąlygomis ji sutinka eiti toliau. Vokietija iš paskutiniųjų priešinasi tarptautiniam spaudimui išleisti euro obligacijas, kurios leistų ES šalims visoms kartu skolintis, bet kartu užkrautų ir bendrą atsakomybė už skolas. Tai reikštų, kad Vokietija prisiima įsipareigojimus už kitų šalių įsiskolinimus.
Šalies kanclerė Angela Merkel pasakė, kad priešinsis euro obligacijoms, „kol yra gyva“. Vokietijos sąlyga – ES turi pirma prisiimti įsipareigojimus dėl taupymo, o tik paskui solidariai atsakyti už bendras skolas. Prancūzijos pozicija priešinga – pirmiau solidarumas, paskui įsipareigojimai ir dalies suvereniteto perleidimas Briuseliui.
Vokietijoje diskutuojama, ar nereikėtų surengti referendumo dėl sąlygų, kuriomis šalis gelbsti prasiskolinusias ES valstybes.
O Lietuva, jeigu išliks dabartinis susidomėjimo ES reikalais lygis, vieną dieną pabus federacijos nare su valstijos teisėmis. Tiesa, tai įvyks ne rytoj, nes galių telkimo Briuselyje planas numatytas dešimtmečiui.
Nevyniojant žodžių į vatą
Galėtume paklausti, kodėl būtent Vokietija patiria tokį spaudimą? Pateiksime vieno apžvalgininko vertinimą, kurio nuomone, tarptautinių politinių ir finansinių manevrų Europoje tikslas yra...
„...likviduoti vokiečių finansinio, ekonominio (kartu ir politinio) suvereniteto „skutus“ – įtraukiant juos į „obščiaką“ (t. y. bendrą kasą), skirtą pietų europiečiams. Galiausiai į vieningą paneuropinę valstybę... Atseit „jų skolos – tai ir jūsų skolos“. Juokingiausia, kad išeities vokiečiai neturi. Tiksliau, ji yra, bet patiks jiems dar mažiau. Anksčiau reikėjo galvoti – kada įsivedė eurą.
Vokietija – vienintelė realiai stipri ir potencialiai nepriklausoma Europos nacija (galios ir įtakos centras). Morališkai kastruota (jiems įpirštas kaltės jausmas... ir tie gėjų paradai Berlyne su 700 tūkst. dalyvių), politiškai pakišta po padu (vis dar ten esančios JAV, Didižiosios Britanijos ir Prancūzijos okupacinės kariuomenės), finansiškai apiplėšta (aukso atsargos yra tose pačiose okupuojančiose valstybėse; tonos anglosaksų ir pietų Europos išvestinių finansinių instrumentų mėšlo sušerta „vokiečių“ bankams) – nepaisant to, realios ekonomikos atžvilgiu, vis dar stipri ir anglosaksams potencialiai pavojinga, ypač, jeigu atsižvelgsime į jos galimą suartėjimą su ištekliais turtinga Rusija. Kas turės reikšmę po virtualių finansų rinkos (išvestinių instrumentų išvestiniams instrumentams) kolapso – jeigu ne reali fizinė ekonomika ir ištekliai?
Kaip 2008 m. sukeltomis fondų rinkos „šakėmis“ lenkė JAV kongresą, kad būtų priimta 700 mlrd. dolerių „finansinio palengvinimo“ programa bankams, kurie yra Fed akcininkai, taip dabar „europinėmis šakėmis“ norima išdurti ir palenkti vokiečius, kad šie nuleistų sau kraujo – ne mažiau negu vieną metinį Vokietijos BVP. Tai pradžiai.
Krizė galiausiai ateina pas tuos, kurie turi pinigų ir išteklių. Kas jų turi? Vokietija, Kinija, Rusija ir kitos šalys, kurios eksportuoja išteklius. Tiesiog turtingi žmonės. Dalis „viduriniosios klasės“. Ir juos eksproprijuos, melš, likviduos. Sistema dabar siekia sunaikinti, eksproprijuoti turtus ir išteklius visų tų lošėjų, kurie nepriklauso nuo Sistemos vairininkų“.
---
Iš Bossart pseudonimu pasivadinusio autoriaus komentaro leksikos ir stiliaus nesunku atspėti, kad jis yra rusas.
