„Sovietų Sąjungos žlugimas – didžiausia geopolitinė XX amžiaus tragedija“ – ne be reikalo tarti mums jau daug kartų girdėti žymiausio šiandienio Rusijos politiko Vladimiro Putino žodžiai. Karas Gruzijoje – ryškiausias jų prasmės liudininkas. Nepagailėta net tankų šiai tikrovei įrodyti, nepaisant net galimų tolimesnių pasekmių. Imperijai atkurti laiko negaišdamas, Putino įpėdinis Dmitrijus Medvedevas skuba išnaudoti pasitaikiusią progą iš naujo okupuoti Gruziją. Nors atrodo, kad užmojis kol kas nepasiseks, bet dvi jos provincijos, Pietų Osetija ir Abchazija, šiam karui pasibaigus taps „nepriklausomomis“ valstybėmis, „saugiomis“ po Maskvos sparneliu, nepaisant kaip Vakarai bespurdėtų. Ir lyg susigyvenęs su tokia padėtimi, Seimo narys Petras Gražulis klausia: kas toliau?
Beje, ne jis vienas toks. Klausia visa Lietuva? Negi taip ir bus leista Rusijai pasilaikyti jėga okupuotus tuos mažyčius žemės gabalėlius, turinčių juos nuo šių kėslų saugoti Europos Sąjungos ir NATO akivaizdoje? Taip pat kaip 1921 metais, sukomunistintos ir veikiančios jau Sovietų Sąjungos pavidalu, jai buvo leista okupuoti nuo IV amžiaus buvusią nepriklausomą Gruziją, prieš pat Antrąjį pasaulinį karą – Besarabiją, Bukoviną, Baltijos valstybes, o po karo prie jų pridedant dar ir visą Rytų Europą ir paliekant jos globoje, tiksliau – vergijoje, iki imperijos subyrėjimo.
Atrodo, kad tokiam Europai nelemtam istorijos pasikartojimui bandoma užkirsti kelią. Sujudo Europos Sąjunga. Pustuzinio valstybių vadovai skrido į Gruziją, norėdami iš arčiau susipažinti su padėtimi, pasirinkti žinių iš pirmųjų šaltinių. Tarp jų – Lietuvos užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas, o paskui – ir pats Prezidentas Valdas Adamkus. Tuo pačiu laiku Gruzijoje lankėsi ir Europos Sąjungai dabar vadovaujančios Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy. Tarėsi jie tarp savęs, su Gruzijos prezidentu Mikchailu Saakašviliu ir kitais vadovaujančiais politikais. Po poros dienų – vėl ES vadovaujančių politikų pasitarimas Briuselyje, ir kas toliau?
Ir jau per nugarą šiurpulys. Šaltas, drebinantis. Kalta ne tik Rusija, sako Prancūzija, Vokietija, Ispanija. Tai gal ne Rusija Gruziją, bet Gruzija Rusiją bando okupuoti, klausia Baltijos kraštų, Belgijos, Lenkijos, Didžiosios Britanijos vadovai? Prancūzijos prezidentas mane labai nuvylė – viešai trinktelėjo tokiose padėtyse visada atsargus būdamas Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus. Ar Jums tai naujiena, gerbiamas Prezidente? Negi pamiršote, kaip Prancūzijos ir Vokietijos vadovai, vienas po kito pasikvietę ką tik Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą paskelbusios Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininką Vytautą Landsbergį, mokė: „šuneli, tupėk ir tylėk“ (stay put), ir su savo nepriklausomybėm neerzink mūsų garbaus bičiulio Mikhailo. Liepia atšaukti, tai ir paklausyk.
Ar ko nors geresnio galima tikėtis ir iš šiandienių tų kraštų vadovų, kai toks pat draugas jiems yra ir daug metų Vokietiją šnipinėjęs Vladimiras? O šio karo Gruzijoje Putinas aiškiai norėjo. Pagrindinė priežastis: užkirsti Gruzijai kelią į NATO. Su Maskvos politikų veikiamų osetinų pagalba sukelti politinę maišatį, kuriam nors neapgalvotam veiksmui išprovokuoti vakariečiams palankų Gruzijos prezidentą Saakašvilį ir tokiu būdu parodyti pasauliui jį kaip diktatorių, žmogaus teisių pažeidėją, todėl ir Vakarų demokratijų bendrijai nepriimtiną politiką. Ir atrodo, kad bent iki šiol, toji politika Putinui buvo sėkminga.
Tačiau toliau taip gali ir nebebūti. Į sūkurį Gruzijoje jungiasi ir JAV prezidentas George’as Bushas. Adamkaus padedamas, aiškinasi gruzinų ir jų aplinkos nuotaikas, valstybės užsienio politikos vadovę Condoleezzą Rice siunčia derėtis su svyruojančiu Prancūzijos prezidentu Nicolas Sarkozy ir, atrodo, ruošiasi kažkokiam veiksmui. Tikėkim, Gruzijos naudai, nes iki šiol Vašingtonas Saakašvilio politikai buvo palankus. Juk ne dėl ko nors kito jam reikėjo ir Adamkaus paslaugų. Todėl šiomis aplinkybėmis reikšmingas darosi ir Lietuvos vaidmuo, ir atrodo, kad tauta tai supranta. Ne vien tik politikai, bet ir visuomenė. Vyksta Gruzijai paremti vieši susirinkimai, protestai prie Rusijos ambasados, pasisakymai spaudoje, tinklalapiuose. Į šią veiklą jungiasi ir išeivija. Tai vis geri ženklai, nors subanguoja ir kitokios nuomonės, aišku, ne be Maksvos paslaugų. Pasigirdo ir grasinančių balsų, net iš oficialių Rusijos įstaigų, privertusių atsiliepti ir patį Prezidentą Ir reikia pasakyti, kad šiuo atveju ir Lietuvos oficiali politika, ir visuomenės laikysena yra gera, nors pasirodo ir šiai politikai priekaištaujančių pareiškimų. Kai kurie iš jų gana taiklūs, nes, pagal juos, tokia nekritiška, be abejo, Vašingtono įtaigauta, parama Saakašviliui gundė jį kietesnei politikai Rusijos atžvilgiu, ir čia styga galėjo būti pertempta. Bet tai tik prabėgantis, vienkartinis dalykas ir, tikėkim, su Vašingtono pagalba išsispręs, gruzinų tautos nenuskriaudęs. Bet ar ne skriauda Gruzijos valstybei Osetijos ir Abchazijos praradimas Rusijos naudai? O šiandien tai atrodo jau kaip nebeginčijama tikrovė.
Tačiau, jeigu ir kitaip atsitiktų, vis tiek lieka neatsakytas klausimas: kas toliau? Ar ne Moldavijos Padniestrė, tėškia klausimą apžvalgininkas Valentinas Mitė? Ten Kremlius kuria tokią pat padėtį, kaip ir Pietų Osetijoje. Nepastebėti Rusijos imperinių ambicijų jau nebeįmanoma. Tačiau negi įmanoma užmiršti, kad kartu su Gruzija, Besarabija, Bukovina ir ta pačia Padniestre Maskva į vieną geldą sodino ir Estiją, ir Latviją, ir Lietuvą? Ar šiandienis Gruzijos šešėlis irgi nepradeda driektis šiaurės kryptimi, ir kas neleis jam išsitiesti iki Baltijos krantų. Ypač jeigu Maskvai Gruzijos operacija pavyktų, samprotauja Mitė.
Laimingos Baltijos valstybės laiku tapusios NATO bei ES narėmis, todėl ir Gruzijos įvykiams čia pasikartoti sunkiau, guodžiasi Lietuvos aukštoji politika, tačiau ar balandžio mėnesį Bukarešte NATO viršūnių susitikime šios organizacijos narystės pažadai Gruzijai ir Ukrainai tik tušti tauškalai? O ar geležinkelis Karaliaučius – Minskas negali pradėti rūdyti, griūti, sproginėti tiltai ir „dingti“ jam taisyti iš Rusijos atsiųsti darbininkai, ir jų apsaugai gali prireikti po tanką kas šimtas metrų? Tad kažin ar jau ne laikas kitame Adamkaus ir Busho pokalbyje užsiminti, kad tų kelių NATO lėktuvėlių Zokniuose ir jų pilotų pasismaginimų su merginom Šiaulių baruose nebeužtenka, bet skubiai reikia tokių pat gynybos bazių, kaip ir kitose Vakarų Europos NATO narių teritorijose. O Briuseliui priminti, kad Ignalinos jėgainę uždarysim tik tada, kai pasistatysime naują ir nusitiesime reikiamus elektros tinklus į Vakarus, ir kad mums reikia papildomo milijardo eurų perstatyti Būtingę taip, kad iš Rusijos nereikėtų pirkti nė lašo naftos ir nė gramo dujų. Ir jeigu Briuselis nemato, kad tik tokiu būdu mes galėsime išvengti Rusijos tankų Nidoje, mūsų tėvynės laisvei išsaugoti pradėkime dairytis kitos išeities.
