Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 440 000 išvyko, 70 000 grįžo ir dabar Lietuvoje gyvena 3 580 057 žmonės, skelbia paskiausi duomenys („Balsas.lt“, 2008 m. gegužės 21 d.). Tad gal ne nauda, bet nuostolis? Kaip tą naudą ar nuostolį apskaičiuoti? Pradėkime nuo naudos. Ji būtų apskaičiuojama pinigais ir balsais, jeigu balsavimą rinkimuose žymėsime naudos skiltelėje. Praėjusio Seimo rinkimų laikotarpiu Lietuvoje gyveno 2 666 196 turintys teisę balsuoti piliečiai. Balsavo – 1 228 653, t. y. 48.08 proc. Tarp jų – 9289 išeiviai, t. y. 0,0035 proc. Tuos skaičius perkėlus į Tėvynę, Lietuvos Seimą būtų išrinkę 9289 piliečiai. Apie kokią išeivijos naudą Tėvynei galima kalbėti, tokį absurdą priėmus dėmesin?
Skaičiuokime naudą pinigais. Sakykim, kad 440 000 išeivių – manau, jog jie visi išvykę į Vakarus – Į Tėvynę giminėms kas metai pasiunčia po 100 litų „nuo galvos“, t. y. 44 milijonus litų. Atrodo neblogai, ar ne? Bet šimtas litų per metus, kad ir „nuo galvos“, įskaičiuojant vaikus, vis dėl to dar labai mažai, ar ne? Ypač gavėjui. Bandykime atseikėti po tūkstantį? Tada jau būtų 440 milijonų litų, lyg ir neblogi pinigai. Bet tik gavėjui. Tačiau irgi ne kažin kiek. O siuntėjui, sakykim, keturių asmenų šeimai? Kasmet jau sunkokai pakeliama našta, nors ir pusėtinai uždirbančiai. 500 Lt turbūt būtų jau kaip tik. Tokiu atveju kasmet į Tėvynę nuplauktų 220 milijonų litų. Be abejo – jau šis tas, ir dėl to nebereikėtų dejuoti, ar ne? Bet... Visgi ne taip skubiai. Kiek Tėvynė paklojo paruošimui gerų, užsieniui tinkamų, darbininkų? Ir dar ne universiteto diplomu paliudyto, tarkim, inžinieriaus, chemiko, fiziko, bet tik amatininko: elektriko, santechniko, vamzdžių suvirintojo pažyma. Juk ne ant kiekvieno kampo šypsodamasi Viktoro Uspaskicho laimė laukia. Čia jau kitokių sugebėjimų reikia. Kiek metų tokį amatininką reikia ruošti ir kiek Lietuvos mokesčių mokėtojui jis kainuoja? Kiek metų truks jam tuos pinigus atsiimti? O jeigu šias išlaidas pradėsime skaičiuoti viešbučių valytojomis Londone dirbančių diplomuotų mokytojų, humanitarių, istorikių, už mokesčių mokėtojų penkiolikos Lietuvos aukštųjų mokyklų aulas mynusių įvairių raštininkių ir raštininkų diplomų kainomis?
Septynis šimtus milijonų, o gal ir visą milijardą litų kietai prie širdies prispaustais maišeliais, manau, parsigabeno tie 70 000, grįžusių nuolatiniam gyvenimui, ir paleis juos į rinką, jeigu tų pinigų jie nepaliko užsienio bankuose arba akcijų biržose didesnėms palūkanoms susikurpti. Iš jų gal daugiausia naudos. „Grįžkit namolio, kviečiame iš visos širdies“ – moja jiems Biržų rajono Šukionių kaimo bendruomenės pirmininkė. Kiekviena tokia pirmininkė žino, kad 440 tūkstančių – net šešis kartus daugiau negu 70 000, ir Lietuvos rinkoje jau kokie penki, o gal net dešimt milijardų litų. Dėl to ir sunku suprasti, kodėl taip vangu išeiviams kovą dėl pilietybės laimėti. Negi nebėra nė vienos bent šiek tiek supratingesnės valdžios, ne tik sudarančios jiems palankesnių sąlygų su pinigų maišeliais grįžti, bet ir mokesčių lengvatomis aprūpinti, verslus, ypač išvežamų gaminių, padėti susikurti. Manau, Panevėžys mielai priimtų per paskiausius tuziną metų 16,500 prarastų „biedniokų“, bet dabar „milijonieriais“ grįžtančių buvusiam garsiajam „Ekranui“ atstatyti.
Ir ne tik jam vienam. Ir ne tik su milijonais. Kažin ar ne svarbesnis už milijonus šiandien yra smegenų, proto praradimas, o su jais kartu ir pačios svarbiausios valstybės sudedamosios dalies – žlugdymas lietuvių tautos. Juk argi ne gėda, beje, ir jos dar neužtenka net ir prieš save pačius rausti, kai iš 440 tūkstančių išeivių nesusikurpia nė dešimt tūkstančių balsuotojų pačios svarbiausios valstybės įstaigos – Seimo rinkimuose. Ir ne dėl išeivijos kaltės. Juk kiekvienas išeivis Tėvynėje turi savo namus. Ir ne kur kitur, bet tik čia jis nori balsuoti. Čia jo giminės, artimieji, draugai, pažįstami, žinomi žmonės. Tačiau ši teisė jam yra paneigta. Visi išeiviai sugrūsti į Vilnių, į pirmąją Naujamiesčio apygardą. Lyg kokiai pajuokai, kur tik retas išeivis kurį nors vieną kandidatą pažįsta, ir irgi tik iš pavardės partijos sąraše, kurio sudarymui jis nė mažiausios įtakos neturėjo. Niekas jo net neklausė. Ir balsuok, kad nori. Vien tik į šį reiškinį pažvelgus, užtenka suvokti, kad dabartinėms Lietuvos valdžioms išeivija visiškai nerūpi, neįdomi, nereikalinga.
Būdingi ir patys rinkimai. Iki jų – dar puspenkto mėnesio, bet pusę Seimo jau kaip ir išrinkome. Ir tą pačią, kuri buvo renkama partijų sąrašais prieš ketverius metus. Kuri, rašėme ir sakėme, buvo netikusi ir žadėjome jos daugiau neberinkti. „Seimas nežino, ką daryti, Seimas daug ko nemoka daryti, nes dauguma tiesiog nepatyrusi, Seimas nesirengia ko nors daryti, nes dalis pretenduojančių būti Lietuvos politikos vadovais yra pripratę nekreipti dėmesio į aplinkinius. Štai kodėl Viktoras Uspaskichas ramiai ir be jokios sąžinės graužimų vyksta atostogų kada nori, net nepasidomėjęs, ar galima, ar padoru tai daryti“ – rašė Lauras Bielinis tinklapyje „OMNI Laikas“ 2005 m. sausio 18 d. Šiandien tas pats Viktoras Uspaskichas, atrodo, ves tą patį sąrašą, bent pirmuosius porą tuzinų, Laurui Bieliniui visa tai pamiršus patogioje Prezidento patarėjo kėdėje.
„Šios kadencijos Seimas nuo pat darbo pradžios buvo panašus ne į tautos atstovų įstaigą, o labiau į sunkiai auklėjamą paauglių mokyklą, kurios mokiniai nekreipdami į nieką dėmesio, krečia vieną eibę po kitos. Net pagauti už rankos Seimo nariai bei ministrai iš pradžių teisinasi taisyklių nežinojimu, po to aplinkybėmis, o galiausiai pareiškia, kad jokios taisyklės jiems negalioja, nes jie – valdžia“ – piešė Seimo paveikslą „Lietuvos rytas“ 2005 m. vasario 11 d.
„Lietuvoje susiformavo tikra neliečiamųjų kasta. Tai Seimo nariai, kuriems įgytas mandatas suteikia saugią užuovėją net nuo atsakomybės už iki tol padarytus nusikaltimus ar Konstitucijos paniekinimą. Vien tik praėjusią savaitę Seimas tai konkrečiai pademonstravo dukart“, – teigiama „Lietuvos ryto“ vedamajame 2005 m. gegužės 25 d.
„Jokiame ankstesniame Seime nebuvo tiek daug faktinių beraščių visomis šio žodžio prasmėmis, neturinčių ne tik įstatymams leisti būtiniausių žinių ir įgūdžių, bet ir elementarios nuovokos apie pačią parlamentinės veiklos prigimtį bei paskirtį. Seimas jiems yra vieta, kur jie atėjo ne dirbti, o tik pasinaudoti mandato teikiamomis galimybėmis lengviau ir greičiau pasipildyti savo kišenes“ – jau ne kartą skardentą tikrovę iš naujo primena Vytautas Radžvilas (Omni.lt 2005 m. sausio 21 d.).
Tos pačios – penkios, šešios, septynios – partijos tokiais pačiais laiminčiais sąrašais siūlo ir būsimo Seimo pusę. Kita pusė – taip pat sąrašiniai per vienmandates apygardas. Nebepadės čia nei „Žemaičiai“, nei „Juokdariai“.
