„Focus“. Kremliaus kritikas ir buvęs šalies vicepremjeras Borisas Nemcovas buvo jūsų artimas draugas. Kodėl jį nužudė?
Alfredas Kochas . Todėl, kad jis buvo nesutaikomas V.Putino priešininkas. Jis atskleidinėjo korupcinius skandalus, netylėjo, kai Kremlius pažeidinėdavo Rusijos konstituciją. Kritikavo Maskvos nepaskelbtą karą Rytų Ukrainoje. Jis kėlė pavojų dabartiniams Rusijos valdantiesiems. V.Putinas nori valdyti šalį iki savo dienų pabaigos. Borisas siekė, kad šalies vyriausybės keistųsi. Jį mylėjo, jis buvo charizmatiškas, gražus, fiziškai stiprus.
Daugelis mano, kad kaip politikas jis nebuvo labai svarbus.
Niekai. Kremlius 8 metus neleido jam dalyvauti rinkimuose. Jam buvo uždarytos visos televizijos. Borisą nuolat buvo mėginama apšmeižti. Jo nužudymas buvo logiška daugelį metų valdžios vykdytos neapykantos ir persekiojimo kampanijos pasekmė.
Po B.Nemcovo mirties jūs pasakėte, kad ir pats baiminatės dėl gyvybės. Jūs gyvenate kaip emigrantas Vokietijoje ir iš tiesų jaučiate pavojų?
Buvusio KGB darbuotojo Aleksandro Litvinenkos nužudymas 2006 m. Londone panaudojus radioaktyvųjį polonį patvirtina, kad nė vienas V.Putino kritikas negali jaustis saugus, kad ir kur būtų. Galėčiau priminti dar kelis netikėtus ir mįslingus atvejus, pavyzdžiui, Boriso Berezovskio, Badrio Patarkacišvilio, Kachos Bendukidzės mirtį. Visi jie buvo V.Putino priešai. Ir visi tuo metu gyveno užsienyje.
Jūs skundžiatės, kad Kremlius jus persekioja. Kaip konkrečiai?
Lygiai taip pat, kaip veikiama ir prieš kitus opozicijos veikėjus. Prieš mane labiausiai naudojamas vienas ginklas: Kremlius kurpia kaltinimus dėl mano neva padarytų nusikaltimų. Pavyzdžiui, po to, kai išvykau gyventi į Vokietiją, buvo sufabrikuota byla, kurioje esu kaltinamas kontrabanda. Tai – labai veiksminga kovos su režimo kritikais priemonė, nes tokie kaltinimai griauna žmogaus reputaciją. Vakarų visuomenė net negali įsivaizduoti, kad Rusijos vadovai gali inicijuoti pseudoteisminius procesus. Rezultatas aiškus: Vakaruose su nepasitikėjimu žiūrima į Rusijos opozicijos veikėjus, prašančius politinio prieglobsčio.
Jūsų adresu skamba daug kaltinimų, pavyzdžiui, dėl korupcijos ir kontrabandos. Nejau iš tikrųjų visi jie gali būti laužti iš piršto?
Niekada nebuvau kaltinamas korupcija. Panašūs pranešimai – tik spaudos prasimanymai. O dėl tariamos kontrabandos tai visiškai melagingi kaltinimai, kuriais siekiama tam tikro tikslo. Jei KGB įpėdinė FSB pateiktų Vokietijos valdžiai formalų reikalavimą išduoti mane Rusijai, nepriklausomame Vokietijos teisme galėčiau lengvai įrodyti savo nekaltumą. Problema ta, kad Rusijoje teismus kontroliuoja Kremlius, todėl negaliu tikėtis teisingo bylos nagrinėjimo tėvynėje. O toks teismo procesas Vokietijoje man visiškai priimtinas, kad vieną kartą ir visiems laikams šioje istorijoje būtų padėtas taškas.
Anksčiau jūs dirbote kartu su V.Putinu ir gerai jį pažinojote. Kaip trumpai apibūdintumėte jo asmenybę?
Mes anksčiau kartu dirbome Sankt Peterburgo merijoje ir Rusijos vyriausybėje, bet skirtinguose padaliniuose. Niekada nebuvau jo pavaldinys ir jam niekada nevadovavau. Bet mes dažnai bendradarbiaudavome įvairiais klausimais. Jis buvo labai draugiškas, kuklus. Mokėjo klausytis pašnekovo. Niekada nebuvo ypač stropus. Po šeštos vakaro jis retai būdavo darbo vietoje. Ir jau tais laikais dažnai vėluodavo. Tačiau jis žinojo, kaip patikti viršininkams. Nuolat stengėsi jiems sudaryti patikimo, rimto žmogaus įspūdį.
Kodėl kilo judviejų konfliktas?
Tam tikru metu supratau, kad daugiau negaliu apsimetinėti, neva viskas gerai ir Rusija eina teisingu keliu. Tai nereiškia, kad panorau prisijungti prie opozicijos. Tiesiog tapo neįmanoma neprieštarauti. Jei ir toliau būčiau tylomis stebėjęs tai, kas vyksta, turbūt būčiau išėjęs iš proto ar tapęs alkoholiku.
Jūs sakėte, kad, norint suprasti V.Putiną, reikia perskaityti knygą „Krikštatėvis“. Kodėl?
Dabartinių Rusijos vadovų psichologija, metodai, kuriuos jie naudoja, motyvai ir tikslai visiškai sutampa su mafijos šeimų veiklos praktika. Jei norite atspėti, kaip elgsis V.Putinas vienoje ar kitoje situacijoje, paprasčiausiai pabandykite įsivaizduoti, ką tokiomis aplinkybėmis darytų „krikštatėvis“ Maiklas Korleonė. Ir tada 99 proc. tikslumu žinosite, kaip ketina elgtis V.Putinas.
Daugelis Vokietijos žmonių mano, kad Vakarai kalti dėl to, kas vyksta Ukrainoje, o V.Putinas tik reaguoja. Ar ir jūs įžvelgiate Vakarų kaltę?
Jei mes gyvename laikais, kai vis dar egzistuoja „įtakos zonos“, Vakarai dėl įvykių Ukrainoje, Kremliaus požiūriu, kišasi ne į savo reikalus. Todėl Kremlius mano turįs teisę griežtai reaguoti. Tačiau jei sutinkame su tuo, kad Europos padalijimo į skirtingas „įtakos zonas“ laikai jau seniai praėjo ir kad kiekviena tarptautinės bendrijos pripažinta valstybė turi teisę pati rinktis sąjungininkus ir politinį kursą, galime teigti, jog Kremliaus elgesys – tikras anachronizmas, nes jis Ukrainą faktiškai laiko savo kolonija.
Kaip toli V.Putinas gali nueiti Ukrainoje?
Tai iš esmės priklauso nuo Ukrainos ir Vakarų pozicijos. Jei Ukraina ir toliau atkakliai kovos už savo nepriklausomybę ir proeuropietišką kursą, o Vakarai aktyviai jai padės, V.Putinas bus priverstas atsitraukti. Bet koks bandymas ieškoti kompromisų su Kremliumi bus suprastas kaip silpnumas ir dar labiau sustiprins euforiją Maskvoje. Tik tvirta Ukrainos ir Vakarų pozicija gali užtikrinti, kad Kremlius neišdrįs eskaluoti konflikto.
Kaip apibūdintumėte V.Putino valdžios sistemos stabilumą?
Kol už naftos eksportą gaunamų pinigų pakanka milžiniškam policijos aparatui išlaikyti, V.Putino sistema išliks stabili. Bet jei naftos dolerių srautas sumažės, ji ims byrėti. V.Putinas visiškai neturi aktyvios gyventojų paramos. Yra pasyvioji dauguma, kuri lemiamą akimirką nė piršto nepajudins, kad jam padėtų. Ši dauguma liks nebyli stebėtoja. Beje, ir pats V.Putinas tai supranta.
Kaip Vakarai turėtų elgtis su V.Putinu? Ar sankcijos yra pakankamos?
Manau, kad taip, bet jos nėra sukoncentruotos. Būtų naudinga nukreipti jas prieš Rusijos propagandos mašiną. Šis pasibaisėtinas smegenų plovimas – vienas svarbiausių V.Putino režimą palaikančių ramsčių. Šia prasme aš sutinku su Boriso Nemcovo dukterimi Žana, kuri reikalauja įvesti griežtas sankcijas prieš svarbiausių valstybinių ir pseudovalstybinių žiniasklaidos priemonių vadovus.
Ar teisingai buvo pasielgta, nepakvietus V.Putino į Bavarijoje vykusį G-7 šalių vadovų susitikimą?
Žinoma. Pats V.Putinas G-7 pavadino klubu, į kurį priimama pagal interesus. O kadangi G-7 valstybių ir V.Putino interesai visiškai skiriasi, jam šiame susitikime nebuvo ką veikti. Ir jau mažiausiai 10 metų jis ten neturi ką veikti.
Kuo būtų galima paaiškinti tokią didelę paramą V.Putinui Vokietijoje?
V.Putinas skiria milžiniškas lėšas, kad Vokietijos visuomenę palenktų į savo pusę. Aš manau, kad netrukus išgirsime apie gigantišką Kremliaus manipuliavimo vokiečių žurnalistais ir politikais mastą. Jau šiandien žingsnis po žingsnio kai kurie dalykai ima skverbtis į viešumą.
