Įsigalint kibernetinėms ir informacinėms kovos priemonėms, NATO parengtas Baltijos šalių gynybos „su lėktuvais“ planas reikalingesnis norintiems pasipuikuoti Lietuvos politikams.
NATO priklausančių Baltijos šalių karinės gynybos planas, kurio taip demonstratyviai siekė prezidentė Dalia Grybauskaitė, apaugęs paslaptimis.
Kai 2008-ųjų antrojoje pusėje Europos Sąjungos žiniasklaida prisiminė šį planą, aukšti NATO pareigūnai tvirtino, kad Aljansas pasirengęs ginti Baltijos šalis, tačiau vengė konkretumo. Lietuvos oficialūs asmenys tikino, kad planas yra, tačiau jis įslaptintas.
Tapusi prezidente D. Grybauskaitė nevengdavo kritikuoti NATO dėl to, kad Baltijos šalių gynybos plano nėra. NATO patikinimai, kad toks planas kuriamas ar net yra sukurtas, prezidentūroje buvo pabrėžtinai vertinami kaip diplomatinė Lietuvos pergalė.
Planą vėl pradėta linksniuoti, kai wikileaks.org paviešino slaptą diplomatinį susirašinėjimą. Pernai gruodį ši medžiaga buvo paskelbta kairuolių pamėgtame britų dienraštyje „The Guardian“.
Sprendžiant iš šios medžiagos, 2010 metų pradžioje NATO parengė Estijos, Latvijos ir Lietuvos gynybos planą „Eagle Guardian“ (Erelis sargybinis – liet.). Pranešimą sąjungininkams, kad planas turėtų ženklinti naujos Aljanso strategijos Europoje pradžią, pasirašė pati JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton.
Iš wikileaks.org dokumentų matyti, kad NATO siekė planą laikyti paslaptyje, jog nekiltų įtampos tarp NATO ir Rusijos. Žiniasklaidai paviešinus paslaptis, Rusija pareikalavo pasiaiškinimų. Rusijos atstovas prie NATO Dmitrijus Rogozinas pareiškė, kad šis planas akivaizdžiai nukreiptas prieš jo šalį.
Vakarų spauda atskleidė, kad Baltijos šalys tokio gynybos plano pradėjo aktyviau reikalauti po to, kai 2008 metų rugpjūtį Rusija užpuolė Gruziją.
Sužinota, kad Lenkija prašė papildomų garantijų jos saugumui nuo Rusijos užtikrinti. Lenkai prašę dislokuoti karines jūrų pajėgas Gdanske ir Gdynėje, taip pat Vokietijoje esančios aviacijos bazės transporto lėktuvų „C–130 Hercules“ perdislokavimo į Lenkiją. Ten turėjo būti perkelta NATO naikintuvų F–16 eskadrilė. Lenkijoje, netoli sienos su Kaliningrado sritimi, imta dislokuoti raketas „Patriot“, skirtas priešininko raketoms numušti.
„The Guardian“ teigimu, Baltijos šalys išsireikalavo, kad joms tapus agresijos aukomis, NATO regione dislokuotų devynias divizijas iš JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir Lenkijos. Į šiaurinius Lenkijos ir Vokietijos uostus atvyktų desantininkų pajėgos, taip pat Didžiosios Britanijos ir JAV kariniai laivai.
Nežinai – ir nereikia
Baltijos šalių gynybos planų fragmentų paviešinimas tik sustiprina klausimą: kam iš viso buvo reikalingos viešos abejonės dėl to, ar Baltijos regiono gynyba yra patikimose rankose? Narystės NATO priešininkai, prieš Lietuvai tampant aljanso nare, nuolat rėkavo, kad Vakarai vis tiek Lietuvos negins ir pasakojo istorijas, kad geriausia neva būti neutraliais. Prieš kurį laiką panašios kalbos pasigirdo iš šalies vadovų lūpų, argumentuojant rašytinio gynybos plano nebuvimu Monse (netoli Briuselio) įsikūrusios NATO vadavietės stalčiuose.
Buvęs krašto apsaugos ministras, dabar – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Juozas Olekas įsitikinęs, kad plačioji visuomenė nesužinos svarbių Baltijos šalių gynybos plano smulkmenų.
„Kiekviena valstybė turi vienokio ar kitokio lygmens tokių planų, bet mes, manau, turime gerą planą“, – sakė J. Olekas. Pasak politiko, Baltijos gynybos planas parengtas, kad nebūtų nei preteksto, nei noro kam nors pulti Lietuvą, o taip nutikus būtų aišku, kaip veikti.
Politologo Tomo Janeliūno nuomone, wikileaks.org informacijos nutekinimas – naujas ir neįprastas reiškinys. „Yra tradicija, kad NATO iš principo nelabai kalba apie tokius planus“, – tvirtino politologas.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas tikino, kad Lietuva, kaip ir daugelis valstybių, analizuoja tarptautinę padėtį, ieško ten ženklų ir indikacijų apie gresiančius karinius konfliktus.
„Jeigu kas nors kalba, kad Lietuva gali gintis parą, savaitę ar mėnesį, tai yra tikra spekuliacija, nieko bendro neturinti su tikrove. Iš tikrųjų visos šalys, kai vyksta tokio pobūdžio konfliktų, analizuoja indikacijas – tų signalų turi mažiausiai prieš metus, pusmetį ir taip toliau“, – aiškino A. Anušauskas.
Pasak jo, Lietuvoje, kaip ir daugelyje užsienio šalių, egzistuoja skirtingi pasirengimo lygiai. A. Anušauskas ramina, kad pamažu vykdydamos iš anksto parengtus planus ir instrukcijas kiekvienam numatytam atvejui, Lietuvos institucijos spės pasiruošti agresijai ir parengti tam visuomenę.
Nemažai vilčių politikas deda į visuomenę ir jaunimą. Pasak A. Anušausko, šiuo metu dar tik pradedamas formuoti kariuomenės rezervas, kuris buvo būtinas, kai atsisakyta šauktinių kariuomenės.
„Įstatymų bazė šioje vietoje dar nebaigta tvarkyti, kad priėmus sprendimą galėtume atsisakyti privalomosios karinės tarnybos. Nebuvo parengta jokios alternatyvos, kad būtų galima rimtai kalbėti apie rezervo rengimą ir visa kita. Tai yra – atsisakyta tam nepasirengus“, – konstatavo A. Anušauskas.
Kibernetiniai virusai baisesni už tankus
Šiuolaikiniame kare daugiau lemiamos įtakos turės kibernetinės kovos. Estija tapo pirmąja šalimi pasaulyje, patyrusi kibernetinę ataką, todėl jos gynybos ministerija suskato burti karines pajėgas kovai virtualioje erdvėje.
Šioje šalyje veikia ir NATO kibernetinės gynybos centras, kuris, pasak kai kurių ekspertų, turėtų būti pajėgus apginti nuo laikmečio grėsmių visas Aljanso nares. Ar tai skamba labai ambicingai? Anaiptol, jei turėsime galvoje, kad kaimynė karo reikmėms sąžiningai skiria 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) lėšų, kaip to reikalauja narystės įsipareigojimai.
Beje, Lietuvoje panašios kibernetinės pajėgos ėmė veikti anksčiau negu Estijoje, tačiau dėl krašto apsaugai skiriamų lėšų stokos lietuviai, atrodo, neturi kuo pasigirti ir vangiai suvokia savo misiją ir uždavinius.
Įkvepiančiai skamba Estijos gynybos ministro Jaako Aaviksoo argumentai, kad pastarąjį šimtmetį dvi totalitarinių režimų okupacijas ir pirmąjį kibernetinio karo smūgį atlaikiusi valstybė tiesiog privalo būti pasirengusi atremti agresiją.
„Pasipriešinimas okupacinėms pajėgoms giliai įsišaknijęs Estijos gyventojų sąmonėje“, – sakė J. Aaviksoo.
Tik varnelė popieriuje?
Yra įvairių nuomonių dėl mažų, strategiškai pažeidžiamų teritorijų apgynimo ir atkovojimo. Žymus JAV geopolitikos strategas Zbygniewas Bzrezynskis, kuris labai palaikė Baltijos šalių priėmimą į NATO, yra viešai ir negailestingai išjuokęs tuo metu dažnai kartotą teiginį, kad šios valstybės neapginamos, tad jų priimti negalima.
Jis priminė, kad Vakarų Berlynas Šaltojo karo metais buvo dar mažiau apginamas ir visiškai izoliuotas nuo Vakarų sąjungininkų – apsuptas sovietų ir komunistinės Rytų Vokietijos armijos.
Anot Z. Bzrezynskio, svarbiausia buvo aiškiai deklaruota ir neabejotina NATO ir JAV valia šią teritoriją ginti ir aiškūs jos užpuolimo padariniai – trečiasis pasaulinis karas.
Irakui 1990 metų vasarą užpuolus mažytį Kuveitą, nebuvo jokių vilčių, kad jis bus iškart teritoriškai apgintas. Vis dėlto JAV parodžius politinę valią, Kuveitas buvo atkovotas. Tai padaryta palyginti nesunkiai. JAV sutelkta koalicija atliko tai patirdama minimalių nuostolių.
Dar 1992 metais į spaudą pateko informacija, kad Pentagonas modeliuoja galimus konfliktų scenarijus, tarp jų – planą, kaip ginti Lietuvą. Tuo metu Lietuvos dar nebuvo apleidusi visa nuo sovietmečio likusi Rusijos kariuomenė. Šis faktas tik patvirtina teiginį, kurį „Balsas.lt savaitės“ ir kitų Baltijos šalių redakcijų žurnalistams 2010 metų vasarą asmeniškai išdėstė NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas. Jis pasakė, kad nuo 1949 metų veikiantys NATO pajėgų štabai, kaip ir JAV, nuolat modeliuoja įvairias situacijas, o pats Baltijos valstybių apginamumo klausimas buvo karštai diskutuojamas dar iki jas priimant į Aljansą.
Oficialus plano egzistavimo patvirtinimas labiausiai knietėjo Lietuvos prezidentei D. Grybauskaitei ir jos šalininkams. Šalies vadovė, nevengdama parodyti savo arogancijos pagrindiniams sąjungininkams – JAV, kartu į savo didelių nuopelnų sąrašą įsirašė tai, ką vėliau paviešino wikileaks.org.
Tai buvo dar viena biurokratinė varnelė, arba popierinis skydas, kuris, kilus realiai agresijai, pasitarnautų nebent laisvės gynėjų laužui pakūrenti. D. Grybauskaitės reitingams tai nepakenkė, o ar Lietuva nuo to tapo saugesnė – nežinia. Kaip sakė žymus Prūsijos karvedys Carlas Clausewitzas, joks planas neatlaiko pirmo susidūrimo su realiu priešu.
Lietuvos Respublikos karinė strategija teigia, kad tiesioginės karinės grėsmės Lietuvai šiuo metu nėra, tačiau išlieka „karinio pobūdžio grėsmių kilimo tikimybė“, nes yra šalių kaimynių, kuriose iki galo neįtvirtinta demokratija.
