Kuriant Kaimo plėtros programos lėšų dalybos taisykles, ryškėja skirtis tarp stambiųjų ir smulkiųjų ūkininkų, kurie paramos paklodę tampo į skirtingas puses. Kai kurie agrarininkai siūlo juos suvienyti, taikant pyrago ir botago principą. Dėl Lietuvos kaimo ateities išgyvenantis buvęs žemės ūkio viceministras Edvardas Raugalas turi pasiūlymą, kaip galima būtų efektyviau paskirstyti europinę investicinę paramą ir pabandyti suvienyti smulkiuosius ir stambiuosius žemdirbius.
Siūlo įvesti vaučerius
„Daug kalbame apie šeimos ūkius, tačiau kaimai ir toliau tuštėja, nes smulkiesiems ūkininkams nesudaromos sąlygos gyvuoti. Netiesa, kad provinciją pasiekia milijonai paramos. Jie atitenka tik tam tikriems asmenims, o visa kita merdėja“, – sakė kaimui neabejingas E.Raugalas. Jo manymu, reikėtų panaudoti finansinį pyrago ir botago principą, kad stambieji ir smulkieji žemdirbiai suartėtų ir būtų reikalingi vieni kitiems. „Paramos intensyvumą reikėtų sieti su tuo, kiek žmogus, gavęs ES ir valstybės biudžeto paramos ir įsigijęs technikos, prisidėjo prie kaimo plėtros“, – sakė jis.
Buvęs žemės ūkio viceministras siūlytų nedideliems ūkiams, kurie neišgali įsigyti reikiamos technikos ir padargų, suteikti tam tikrą paslaugų krepšelį, vadinamąjį vaučerį žemei įdirbti, javams kulti ir pan. Šias paslaugas teiktų stambuis ūkininkas ar žemės ūkio bendrovė, paremti iš ES ir valstybės biudžeto. Tiems žemdirbiams, kurie įsipareigotų kaimynams ar kitiems kaimo gyventojams padėti įdirbti žemę ar javus nukulti, reikėtų padidinti gaunamos paramos technikai įsigyti intensyvumą, t. y. skirti daugiau paramos, atsižvelgiant į tai, kiek „krepšelių“ turėtojų poreikių patenkins.
„Tarkime, ūkininkas turi 10 ar daugiau hektarų, augina gyvulius, ruošia pašarus ar sėja javus. Jam labai sunku įsigyti traktorių, pašarų ruošimo technikos. Suteikus paslaugų krepšelį, jam turėtų pagelbėti stambesnis žemdirbys, kurio kieme stovi ne vienas traktorius ar kombainas. Tada galėsime sakyti, kad parama pasiekia mūsų kaimą“, – savo siūlymą išdėstė E.Raugalas. Anot jo, taip pat reikėtų paieškoti galimybių Kaimo plėtros programoje iš dalies apmokėti tas paslaugas.
Skauda širdį dėl kaimo
Žemės ūkio viceministro duonos ragavęs vyras negali ramia širdimi stebėti, kaip mažažemiai ūkininkai stumiami iš rinkos ir verčiami trauktis iš kaimo arba bloškiami į išlaikytinių gretas. Todėl kartu su bendraminčiais diskutuoja, kaip galima būtų atgaivinti gyvenimą provincijoje.
Kitose ES šalyse mažesni ūkiai gyvuoja, nes yra susikooperavę. Lietuvoje kooperacija dėl įvairių priežasčių niekaip neįgauna didesnio pagreičio. „Žemdirbiai raginami jungtis į kooperatyvus. Tačiau Lietuvoje nutinka taip, kad vietoje įsteigto kooperatyvo lieka vienas stambus ūkininkas. Tokių pavyzdžių yra, ir jie neskatina tarpusavio pasitikėjimo. Todėl galima paieškoti ir kitokių naudingų bendradarbiavimo būdų“, – pastebėjo E.Raugalas.
Neišvengtų pykčių
Lietuvos ūkininkų sąjungos lyderis Jonas Talmantas neatmetė idėjos smulkiuosius ir stambiuosius žemdirbius paskatinti bendradarbiauti pyrago ir botago principu. Tačiau abejojo, ar tokiam sumanymui pritartų Briuselis: „Dabar neleidžiama išskirti paramos krepšelių smulkiam, vidutiniam ir stambiam ūkiui. Ką jau kalbėti apie tokį sumanymą. ES reglamentas to neleis.“
Anot jo, stambesni ūkininkai galėtų teikti ir žemės dirbimo, ir javų kūlimo, ir grūdų valymo paslaugas smulkesniems, bet sukurti visiems patogų mechanizmą, pagal kurį veiktų ši sistema, būtų sudėtinga. Viena vertus, ūkininkai, gaudami paramą ir pirkdami techniką, prisiima daug įvairių įsipareigojimų ir yra tarsi įstatyti į tam tikrus rėmus. Kita vertus, J.Talmanto manymu, rasti dalykišką kalbą su smulkiaisiais ūkininkais dėl jiems reikalingų paslaugų būtų nelengva: „Pirmiausia per darbymetį sunku būtų susitarti dėl laiko. Paslaugų gali prireikti visiems vienu metu ir niekas nenorės laukti. Prasidėtų pykčiai ir nesutarimai.“
Ūkininkas abejojo ir dėl to, ar pavyktų susitarti dėl paslaugų kainos, priimtinos ir vienai, ir kitai pusei: „Nemokamai tokių paslaugų niekas neteiks, nes reikia skaičiuoti ir degalų išlaidas, ir technikos nusidėvėjimo sąnaudas. O tikėtis, kad tokios paslaugos būtų padengtos iš Kaimo plėtros programos, būtų nerealu.“
Neturi vilties susitarti
Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos vadovas Vidas Juodsnukis nemano, kad stambūs ūkininkai ar ūkiai sutiktų terliotis su mažesniais: „Jie per daug godūs, kad norėtų padėti smulkiesiems. Jie susišlavė paramą, sočiai prisipirko modernios technikos, bet dalytis ja nenori. Aišku, yra ūkininkų, kurie yra kaimo bendruomenių ramstis ir neatsisako padėti kitiems, bet bendros tendencijos rodo, kad stambiųjų pirštai lenkti į save.“
Šeimos ūkininkų sąjungos suvažiavime prieš metus išsakyta E.Raugalo mintis apie paslaugų krepšelį sudomino nedidelių ūkių savininkus. Tačiau, anot V.Juodsnukio, stambiesiems ji nepasirodė patraukli: „Vieni pasijuokė iš to, kiti mandagiai patylėjo, kai bandėme kartu pasvarstyti tokią idėją. Jiems būtų parankiau, jei mažiukai pasitrauktų ir paliktų jiems daugiau žemių. Apskritai Lietuvoje iš mažesnes pajamas gaunančiųjų jau tyčiojamasi. Kur mes tokiu keliu nueisime?“
Jaučiasi verčiami blogiukais
J.Talmantui atrodo neteisinga kaltinti stambesnius ūkininkus už tai, kad jie savo jėgomis atsistojo ant kojų: „Daugelis iš mūsų ūkininkauti pradėjo prieš dvidešimt metų, kai europinės paramos nebuvo. Ne vienas kūrėsi ant plyno lauko, dieną naktį vargo, kol paklojo ūkio pamatus. Nepalyginamos sąlygos, kokiomis kūrėmės mes ir dabartiniai jauni ūkininkai. Jiems dalijama parama, o mes stojomės patys. Dabar mes tapome blogiukais, į kuriuos laidomos strėlės.“
Ūkininkas įsitikinęs, kad reikia dar sustiprinti ūkius, kurie gamina, kuria pridėtinę vertę, nes po 2020 m. nebus paramos technikai įsigyti. Bus remiama išmanioji žemdirbystė, naujos technologijos, aplinkosaugos programos ir pan.
„Nereikėjo barstyti paramos išmokoms už pirmuosius 30 ha, o skirti daugiau lėšų ūkiams modernizuoti. Mažiems ūkiams šiek tiek didesnės išmokos prilygs socialinei paramai. O jei tos lėšos būtų skirtos technikai įsigyti ir padidintas iki 70 proc. paramos intensyvumas, mažesniems ūkiams būtų daugiau galimybių nusipirkti padargų, traktorių. Gavus daugiau paramos, ir bankai neatsisakytų duoti paskolų“, – samprotavo J.Talmantas.
Pavydi lenkams
Šeimos ūkininkų sąjungos vadovas įsitikinęs, kad naujų modelių, kaip išgyventi nedideliems ūkiams, neįmanoma sugalvoti. Laiko patikrinta ir daugelyje ES šalių veikianti žemdirbių kooperacija – geriausia išeitis atsilaikyti. „Šeimos ūkininkai turi patys valdyti techniką, kitaip nieko gero nebus. Reikia vienytis, steigti technikos kiemelius ar kažką panašaus“, – kalbėjo V.Juodsnukis.
Neseniai Šeimos ūkininkų sąjungai priklausantys nariai savaitę važinėjo po Lenkiją, lankėsi kolegų ūkiuose. „Lenkams daug ko galime tik pavydėti. Ten gyvuoja nedideli savarankiški ūkeliai. Pieno supirkimo kainos didesnės nei pas mus, o pieno produktai parduotuvėse pigesni. Lietuvoje nežinome, kaip pažaboti perdirbėjus, prekybininkus. Remkimės Danijos, Olandijos pavyzdžiais ir leiskime smulkiems ūkiams gaminti, perdirbti ir parduoti. Viskas būtų kitaip, jei būtų aiški valstybės politika. Europoje klesti šeimos ūkiai, o mes grįžtame į viduramžius“, – apmaudo dėl nuvaryto kaimo netramdė šeimos ūkių interesus ginančios organizacijos vadovas.
Išgelbėtų tik kooperacija
Abiejų ūkininkams atstovaujančių organizacijų vadovai sutinka, kad smulkiuosius žemdirbius išgelbėtų tik kooperacija. Apie ją mūsų šalyje kalbama jau apie 20 metų, bet labai mažai ūkininkų priklauso kooperatyvams. Daugiausia yra susitelkusių pieno gamintojų.
„Kartu su Žemutinės Saksonijos, antros pagal dydį Vokietijos žemės, ūkininkais trejus metus dalyvavome kooperacijos programoje. Vokiečių kooperacijos ir logistikos specialistai, susipažinę su mūsų kaimu, žemės ūkio gamyba, buvo nustebę, kad mūsų žmonės dirba pavieniui ir nekuria kooperatyvų. Vokietijoje dauguma ūkininkų susikooperavę. Jie mano, kad mūsų smulkiųjų ūkių problema ta, jog negali perdirbti savo produkcijos ir gauti normalių pajamų“, – pasakojo ūkininkas.
V.Juodsnukis prisipažino manantis, kad dar ne viskas prarasta ir bus sudarytos sąlygos kurtis kooperatyvams: „Žemės ūkio ministrė tai supranta ir pripažįsta, kad reikia važiuoti į seniūnijas, kaimus, raginti žmones vienytis. Gal iš to kas nors ir išeis.“
