Branduolinio ginklavimosi temą Maskva tampo kaip gumą. Kai reikia pagąsdinti Vašingtoną ar regiono šalis, ištraukiamas „adekvataus atsako“ į amerikietiškos priešraketinės gynybos sistemos (PRGS) dislokavimo Rytų Europoje planus. Kai paspaudžiamas santykių su JAV „įkrovimo iš naujo“ mygtukas, iš Maskvos skamba užtikrinimai, kad branduolinės raketos dislokuotos nebus.
Žaidimas branduoline ugnimi
Šį kartą atėjo bauginimo metas. Naujienų agentūra „Interfax“ cituoja neįvardyto karinio diplomatinio šaltinio žodžius, kad Rusija taktinių raketų kompleksus „Iskander“ ketina dislokuoti keliuose regionuose, jei derybos su JAV dėl PRGS baigsis nesėkme. Dislokacijos geografija esą bus išplėsta, ir „Iskander“ pasirodys ne tik Kaliningrado, bet ir Krasnodaro srityje bei Baltarusijoje. Pasak nenurodyto pašnekovo, „tai leis atsakyti į grėsmes, kurias Rusijos ginkluotosioms pajėgoms kelia JAV PRGS netoli jos sienų“.
Be to, Rusija gali imtis ir kitų atsakomųjų veiksmų, pavyzdžiui, paspartinti kosminės gynybos kūrimo darbus. Rusija neatsisakė planų sustabdyti Kozelsko divizijos išformavimą (Geopolitika2006 m. vasarį rašė http://www.geopolitika.lt/?artc=495, kad strateginės paskirties raketomis UR-100N UTXX (pagal NATO klasifikaciją – „Scud“) apginkluotos dvi divizijos – Tatiščeve ir Kozelske), taip pat bus toliau statoma radijo relinė stotis, kuri slopins Amerikos raketų radarus.
Rusija 2008-ųjų lapkritį pirmą kartą užsiminė apie kompleksų „Iskander“ („Užkariautojas“) dislokavimą, bet 2009 m. rugsėjį šie planai buvo sustabdyti. Tada, Barackui Obamai pranešus, kad JAV atsisako sumanymo Lenkijoje dislokuoti 10 raketų perėmėjų, o Čekijoje – radarų sistemą, su juo Niujorke susitikęs Rusijos vadovas Dmitrijus Medvedevas ne tik pavadino pažadą „drąsiu“, bet ir pats pažadėjo atšaukti sprendimą dėl „Iskander“ dislokavimo Kaliningrado srityje. Bet kai G20 lyderių susitikimas Pitsburge baigėsi, atšalo ir Maskvos karšti pažadai.
Paskui atėjo metas diskusijai, kad Rusija ir JAV kurtų bendrą PRG sistemą „blogio šalių“ grėsmei sustabdyti. Bet pirmiausia nebuvo sutarta, kas dabar yra tos „blogio šalys“, nes jų traktuotė keičiasi sulig kiekviena įtempta situacija. Paskui ginčytasi dėl JAV ir Rusijos indėlio į bendrą planą, o ir tarptautiniai teisiniai branduolinio nusiginklavimo klausimai kėlė daug abejonių. Žodžiu, ginčas viešojoje erdvėje tarsi nutilo.
Amerikos pusė, kaip pranešė BBC, kitų metų pavasarį buvo pasirengusi pakviesti Rusijos stebėtojus į bandomuosius priešraketinio aparato SM-3 skrydžius, tačiau dabar šis kvietimas bus įkištas į stalčių.
A. Lukašenka – branduolinis įkaitas
2008-ųjų lapkritį Geopolitika išsamiai rašė (http://www.geopolitika.lt/?artc=2846) apie Rusijos ketinimus Kaliningrado srityje dislokuoti „Iskander-M“ ir šios raketos technines charakteristikas. Nenaujas ir Maskvos sumanymas jas atvežti į Baltarusijos teritoriją. Dar 2007 m. lapkritį Rusijos žiniasklaida skelbė, kad toks ginklas iki 2020 m. gali atsirasti netoli Mogiliovo. Formaliai jį Baltarusijos kariuomenė iš Rusijos pirks sutartine vietine kaina pagal abiejų valstybių Kolektyvinio saugumo sutartį. Problemų tai nesukels, nes Rusijos ir Baltarusijos karinis bendradarbiavimas iširus SSRS net nebuvo nutrūkęs. Rusija naudojasi Baranovičiuose pastatyta tolimojo raketų sekimo stotimi, strateginių bombonešių pakilimo oro uostu, tolimojo ryšio su kariniu jūrų laivynu punktu ir t. t. Baltarusija gamina vilkikus rusiškiems strateginiams kompleksams „Topol-M“, o Rusijos priešlėktuvinės sistemos S-300 saugo Baltarusijos padangę.
Tų metų pradžioje apžvalgininkas V. Denisenko straipsnyje „Ar grįš į Baltarusiją branduolinis ginklas?“ (http://www.geopolitika.lt/?artc=1640) priminė, kad po Sovietų Sąjungos žlugimo visi branduoliniai ginklai, dislokuoti Baltarusijos, Ukrainos ir Kazachstano teritorijoje, buvo išvežti į Rusiją. Ji vienintelė iš buvusių sovietinių respublikų liko vadinamojo „branduolinio klubo“ nare. Pagal 1992 m. Lisabonos protokolą Baltarusija, Ukraina ir Kazachstanas buvo paskelbtos valstybėmis, neturinčiomis branduolinio ginklo.
Bet visa infrastruktūra liko. Kitas klausimas: kiek senoji branduolinių objektų infrastruktūra, likusi Baltarusijoje nuo sovietmečio, yra funkcionali? Informacijos apie tai beveik nėra, pažymi V. Denisenko. Žinoma, galima pacituoti Rusijos ir Baltarusijos sąjunginės valstybės laikraščio „Sojuznoje veče“ apžvalgininko Grigorijaus Vanino žodžius: „Baltarusijos teritorijoje yra išlikę objektai, kuriuose sovietmečiu buvo saugomi branduoliniai aviaciniai ir artilerijos sviediniai. Yra išlikusios ir vidutinio nuotolio branduolinių balistinių raketų starto pozicijos. Ryšio ir valdymo sistemos nepažeistos. Ši infrastruktūra gali būti greitai atkurta ir modernizuota“ (http://www.argumenti.ru/publications/4508). Po to, kai Baltarusija pasiskelbė neutralia šalimi ir atsisakė branduolinio ginklo, ji susilaiko nuo įstojimo į kokias nors karines sąjungas, rašė beveik prieš ketverius metus apžvalgininkas.
Buvęs faktiškas Baltarusijos vadovas, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Stanislovas Šuškevičius neseniai pareiškė, kad svarbiausiu teigiamu savo veiklos rezultatu jis laiko branduolinio ginklo atsisakymą. „Aš svarbiausiu iš savo laimėjimų laikau tai, kad man pavyko be jokių išankstinių prašymų išmokėti kompensaciją ir išvežti iš Baltarusijos teritorijos branduolinį ginklą ir raketas. Šitai į savo laimėjimų sąrašą įtraukiau tuomet, kai Šiaurės Korėja išbandė kažkokią menką bombelę. Priminsiu, kad mes turėjome 81 itin šiuolaikinę raketą, 9 iš jų buvo su savaime atsiskiriančiomis galvutėmis. Kad visa tai buvo išvežta ir nepateko į rankas dabartiniams Baltarusijos valdytojams – garantija, jog Europa gyvena ramiai“, – patikslino S. Šuškevičius.
Tačiau tai buvo ankstyvas optimizmas. Jo įpėdinis A. Lukašenka buvo kitokios nuomonės. Taigi, laikas bėga, ir tiek pagal pasirašytą Kolektyvinio saugumo sutartį, tiek pagal lapkričio 18 d. sudarytą trijų posovietinių šalių susitarimą įkurti Eurazijos sąjungą (EAS) Minskas turės paklusti integracijos sąlygoms, viena iš jų – branduoliniu ginklu užtikrinti atsvarą amerikietiškai PRGS.
Naujas monstras stepėje
Naujas „Iskander“ dislokavimo objektas – Kubanė, Krasnodaro kraštas. Kaip rašo portalas http://www.kavkaz-uzel.ru/articles/150167, dar 2009 m. vasario pabaigoje netoli Armaviro pradėjo veikti nauja Rusijos radijo lokacinė stotis (RLS), kurią ji išnuomojo iš Ukrainos, kai ši nutraukė informacijos perdavimą iš stočių Sevastopolyje ir Mukačiove, pasibaigus kontrakto galiojimo laikui. Ji tarsi pakeitė panašią Darjalo stotį Azerbaidžane ir „Dnepr“ Kazachstane.
Šios RLS gali susekti raketas už 1900 km, o Armavire – net už 4500 km. Dabar stotis pradeda veikti visu pajėgumu, nes, kaip skelbiama portale, JAV atsisakė bendrai naudotis šia ir Gabalinoje (Azerbaidžanas) esančiomis RLS.
***
Nauji Maskvos pareiškimai rodo, kad Rusija jau ruošiasi V. Putino grįžimui į aukščiausią valdžios postą. Tarptautinei bendruomenei reikės dėti nemažai pastangų, kad prasidėtų naujas JAV ir Rusijos sutaikymo procesas, kad neatsirastų nei kitų „blogio ašies“, nei pavojingą branduolinę galią turinčių šalių. Ginklavimosi spiralė sukasi į viršų.
