Vėlines lietuviai šventė nuo senovės. Tai dar pagoniška šventė. Buvo tikima, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais, juos nuolat lanko.
Seni žmonės pasakoja, kad anksčiau nebuvę papročio per Vėlines degti kapinėse žvakučių kaip šiais laikais. Anksčiau vėlėms būdavo keliamos puotos.
Kapus galima aplankyti ir anksčiau
Paskutiniu metu pastebima, kad lietuviai kapus pamėgo lankyti ne tik šią dieną, bet tam pasiruošia ir anksčiau. Mat ir šį savaitgalį mes turime net tris laisvas dienas, todėl nemažai lietuvių savo mirusių artimųjų kapus jau aplankė anksčiau, o šias dienas skiria poilsiui.
Etnologė Eglė Valentė patvirtina, kad mūsų protėviai kapus lankydavo būtent Vėlinių dieną, tačiau ji skuba nuraminti, kad aplankyti kapus ir anksčiau – tikrai nieko blogo.
„Be abejo, galima aplankyti kapus ir anksčiau. Jeigu mano mama yra dzūkė, o tėtis žemaitis, jie abu galbūt yra palaidoti sostinėje, bet jau mano seneliai tai tikrai bus vieni palaidoti Dzūkijoje, o kiti Žemaitijoje. Tam, kad visus kapelius aplankytume, tikrai vienos dienos neužtenka.
Kam kada patogu, tegul ir lanko tą dieną savo artimuosius, o svarbiausia, kad prie jų kapų ateitume su meile, šiluma ir pamiršę visas nuoskaudas, galbūt kažkada buvusias gyvenime. Būkime pozityvūs ir geros nuotaikos, tuomet viskas bus sėkminga ir nuostabu“, – teigiamų emocijų negaili etnologė.
Ko nedaryti kapinėse?
Niekam nėra paslaptis, kad kapinėse iki šiol yra ir tam tikras elgesio etiketas. Juk čia žmonės tikrai nesirenka triukšmauti ar juokauti, priešingai – kapinėse nuolat vyrauja susikaupimas ir rimtis. Būtent taip mes pagerbiame iškeliavusius Anapilin.
Tuo metu E. Valentė taip pat sutinka, kad kapinėse vertėtų elgtis atsakingai ir pagarbiai, o taip pat ir stengtis blogu žodžiu neminėti mirusiųjų.
„Kapinėse reikėtų vengti negatyvių minčių bet kur ir bet kam. Ramybė, susikaupimas ir lengvas džiugesys tikrai yra tai, kas padeda pačiam mirusiajam ir santykiui su jais.
Lankydami kapus, žinoma, kad neiname į vakarėlį ar šokius. Kita vertus, liūdesys ir nerimas čia tikrai nėra mūsų draugai. Manyčiau, kad reikia elgtis širdingai, ramiai, o visą kitą pasakys mūsų vidus. Tokie jausmai bus tikriausi ir prasmingiausi“, – sako pašnekovė.
Paprotys uždegti žvakę – ne toks ir senas
Svarbu pastebėti, kad būtent Vėlinės anksčiau buvo vadinamos Ilgėmis. Etnologė išskiria, kad Ilgių laikotarpis yra ganėtinai platus, jis tęsiasi nuo rudens lygiadienio iki pat lapkričio mėnesio.
„Mes pripratę labiau prie Vėlinių nei prie Ilgių ir būtent šią dieną ateiname lankyti mirusiųjų kapų“, – pabrėžia E. Valentė ir išskiria, kad žvakutės atnešimas ant artimųjų kapų mūsų šalyje nėra jau toks ir senas paprotys:
„Paprotys uždegti žvakutę nėra labai senas. Bet vis dėlto šviesa, liepsna anksčiau būdavo laužų pavidalu, kurie kaip žvakės apšviesdavo mūsų artimųjų kapus.
Ar tai buvo kaip tiltas tarp mirusiųjų ar noras nušviesti jiems kelią? Manau, kad čia kiekviena intencija yra svarbi ir įdomi. Svarbiausia, kad mes susirenkame prie artimųjų kapų ir ne tik prie savo giminės, bet ir prie savo mokytojų, svarbių žmonių kapų, iš kurių mes esame perėmę papročius, kalbą, kultūrą. Mes esame jų tęstinumas.“
Etnologė pastebi, kad bet koks kapų lankymas, jų sutvarkymas ir žvakutės uždegimas jau savaime yra sveikintinas ir puikus veiksmas.
Kuklumas ir saikas – dorybė
Lankyti mirusiųjų kapų lietuviai įprastai skuba nešini dviejų simbolių: žvakių ir gėlių. Etnologė išskiria, kad šie du daiktai taip pat turi savitą žinutę mirusiesiems:
„Gėlės visada simbolizuoja išsiskleidimą. Nešdami gėles mes mirusiesiems linkime skleistis ir savo sklaidą jiems dovanojame. Tai tarsi apnaša, kuri reiškia pagarbą jiems. O žvakės yra ugnis, ji yra tarpininkas tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Ar mes galvosime, kad kelią nušviečiame mirusiesiems, ar tai yra mūsų apnaša ugnimi – visos mūsų mintys yra tinkamos.“
Ir nors ant kapų mirusiesiems pakanka atnešti vos vieną žvakę ir gėlės žiedą, vis dėlto tiek etnologė, tiek pardavėjai pastebi, kad Vėlinių metu lietuviai tiesiog šluoja žvakes ir gėles, o jų ant kapų neša iš tiesų didžiulį skaičių.
Pati E. Valentė sako, kad vis dėlto viskam turėtų būti saikas ir supratimas, kad tikroji prasmė slypi ne žvakių ar gėlių skaičiuje.
„Tiesą sakant, mes labai dažnai norime kažką nupirkti ir tas noras nupirkti užgožia mūsų pagarbą. Pagarba nėra daug, pagarba yra šviesu, gražu, subtilu. Jeigu mes kitaip negalime išreikšti savo pagarbos, tai tarsi atperkame tai žvakėmis ir didelėmis puokštėmis. Nors, kita vertus, visi mes elgiamės taip, kaip mums atrodo geriausia, bet kuklumas ir saikas yra dorybė“, – šypteli etnologė.
