O meilę gaminimui vaikinas sako pajautęs dar vaikystėje. R. Galvonas pasakoja netgi turėjęs savo receptus, o artimieji žinojo, kad geriausia dovana – receptų knygos. Vis dėlto labiausiai šefas džiaugiasi tėvais ir seneliais, neribojusiais „kūrybinės laisvės“.
„Džiaugiuosi, kad mano močiutė man leido viską daryti. Žinot, vaikai virtuvėje palieka didžiulį bardaką. Gaminti smagu, o tvarkyti niekas nenori. Manau, kad visiems vaikams turime leisti daryti tai, kas jiems patinka, nes matome, kas kartais iš to išeina“, – šypsosi R. Galvonas.
Verslas nuo paauglystės
Užsakymus priimti pradėjusiam R. Galvonui greitai teko įteisinti savo veiklą, tačiau net tam, kad gautų individualią veiklos pažymą, suaugusiems išduodamą be ilgų procedūrų, teko minti teismų slenksčius.
„Tikrai reikėjo pereiti nemažai teisinių kelių. Turėjau gauti emancipaciją. Emancipacija yra teismo keliu priteisiama pilnametystė. Turėjau įrodyti, kodėl man to reikia, kam man to reikia, kokiu tikslu. Iš tikrųjų buvo įdomus procesas, ir tas teismas vyko įdomiai. Šiaip smagu, kad turėjau tokią galimybę. Sudalyvauti normaliame teisme, kai tau 16, yra vau“, – juokauja R. Galvonas.
Pirmiausia namuose gaminęs užkandžius ir tortus vaikinas turėjo progą pasitaupyti šiek tiek pinigų, o likusius pasiskolino iš tetos. Taip atsirado ir išvažiuojamųjų banketų virtuvėlė.
„Pirmiausia atsirado išvažiuojamųjų banketų virtuvėlė, mažytė, nedidelė. Po jos sekė restoranas, kuriam pinigų susitaupiau iš virtuvėlės darbo“, – prisimena vaikinas.
Tiesos nebeįrodinėja
Itin jauno amžiaus verslininkas neslepia, kad neigiamų komentarų vis dar susilaukia, tačiau į juos paprasčiausiai nebekreipia dėmesio. Su sakančiais, kad verslą „nupirko“ tėvai, R. Galvonas nei nebesiginčija.
„Aš jau net nebeaiškinu žmonėms. Dabar net nesiginu. Nupirko? Gerai, nupirko, turiu šaunius tėvus, man nieko daryt nereikia“, – juokiasi R. Galvonas.
„Iš pradžių, kai tu visko sieki pats ir tau niekas nieko nenuperka, yra pikta tą girdėti. Tu viską uždirbi savo juodu darbu, beprotiškai daug dirbi ir stengiesi, o kažkas sako, kad tau viskas nupirkta. Dabar, kai viskas įsivažiavę ir pats esu už viską atsakingas... kaip ir užsiaugini tą skūrą, nebesureikšmini ir na, nupirko, tai nupirko“, – su šypsena sako šefas.
Vis dėlto 3 restoranai ir naujai atsidariusi vila „Auska“ reikalauja didelio dėmesio ir darbo. Jaunuolis neslepia, kad trūksta laisvalaikio ir tiesiog ramaus pasisėdėjimo su draugais, tačiau priduria, kad to neakcentuoja.
„Pasirinkau tokį gyvenimo būdą ir suprantu, kad kitaip dabar nebus. Jau pradėjau kažkiek turėti atostogų, nors ir minimaliai. Kokius 5 metus neturėjau jokių atostogų, beveik jokių laivų dienų. Jautėsi išsekimas, bet nusinulini iš naujo ir vėl viskas gerai“, – sako verslininkas pridurdamas, kad tiesiog neleidžia sau pavargti.
„Mano tokia psichologija, kad negali leisti sau pavargti. Aš turiu nemažą kolektyvą, kurį reikia motyvuoti, paskatinti, tai laikausi tos minties, kas bus, jei aš suklupsiu ir neturėsiu kaip jo motyvuoti. Tada ir kolektyvas dėl manęs nebesistengs.“
Paslaptimis apipinta prezidentinė „Auska“
Istorinės reikšmės pastatas, sako R. Galvonas, žavi visus, ten apsilankiusius. „Tai yra tarybinės prabangos vila, kuri užburia tiek savo paslaptimis, tiek savo atmosfera. Ji prie pat jūros, ten tikrai beprotiškai gerai išsimiegi, atsipalaiduoji, miegas ten yra nerealus.
Gyveni miške, aplink tik paukščiukai ir grynas oras. Viloje tokia didybė ir ta paslaptis, o kas žmones intriguoja? Paslaptys. O „Auska“ yra apipinta paslaptimis“, – paaiškina R. Galvonas.
Tai, kad „Auska“ paskutiniuoju metu buvo tikrai probleminės būklės, R. Galvono ne tik neišgąsdino, bet ir paskatino. Probleminiai ir išskirtiniai objektai, sako jis, yra daug įdomesni, o visus gedimus ir netobulumus galima sutvarkyti.
Jei verslas eisis sėkmingai, R. Galvonas neslepia, kad veiklą „Auskoje“ mielai tęstų ir pasibaigus nuomos laikotarpiui, o svečių priėmimo šefas neplanuoja stabdyti ir žiemą.
„Tikrai manau, kad jei bus klientų, dirbsime pilnu tempu. Šiuo metu kaip tik mąstome apie žiemą, kalbamės su paslaugų tiekėjais, kokias procedūras galima daryti. Kadangi nuomos laikotarpis yra tik 2 metai, labai sunku mąstyti ir investuoti, nes nežinome, kas bus po jų“, – sako R. Galvonas.
Iššūkių nebijo
Paklaustas, ar tokio jauno amžiaus nepabijojo imtis savo verslo, jaunuolis nesudvejojęs atsako, kad iššūkiai jo negąsdina, o tai parodo ir dabartiniai jo sprendimai. Vis dėlto kartais po tokių sprendimų tenka susidurti ir su pasekmėmis.
„Pats blogiausias dalykas, kai žmogus praranda baimės jausmą. Kai pradedi eiti dideliais žingsniais ir valgyti gyvenimą dideliais kąsniais, vėliau yra labai sudėtinga psichologiškai, kai reikia susitvarkyti su visomis atsakomybėmis. Žmonės sunkiai tvarkosi su vienu restoranu, o aš jų turiu keletą. Man reikia juos reikia visus sužiūrėti, sutvarkyti, kontroliuoti. Sudėtinga... bet smagu“, – juokdamasis sako šefas.
Sunku ir dėl konkurentų, kurie, sako R. Galvonas, neretai skundžia, apkalba ar kerštauja, bet priprasti spėjo ir prie jų.
„Ištisai mane skundžia. Dabar tai man yra juokinga. Kaip žmonės įsivaizduoja, kad aš suklupsiu, išsigąsiu ar pabėgsiu? Aš net nesuprantu, koks tikslas to. Kodėl galvoja, kad po skundų kažkas pasikeis.
Gal turėsim papildomų problemų, bet kai darai viską taip, kaip reikia, nėra kažkokių papildomų baimių. Atėjo, patikrino, jei kažkas negerai, susitvarkei ir viskas. Man tai juokinga, nes aš niekada nepavydžiu žmonėms. Žinau ką reiškia dirbti, užsidirbti, kad niekas nieko ant lėkštutės neatneša“, – sako R. Galvonas.
