Alytiškis Darius šypsosi, kad pradėjo gaminti dar pirmoje klasėje ir kartais pagaminta vakarienė laukdavo iš darbo grįžusių tėvų. Vyras pasakoja, kad jo maisto kelionė nepraėjo ir be įvairiausių nutikimų:
„Vieną kartą bandžiau padaryti pyragą. Matydavau, kad mama kažkokį popierių tiesia skardoje, bet jo neradau ir patiesiau laikraštį. Taip ir kepiau tą pyragą. Aišku, mama grįžusi namo jį išmetė“, – juokiasi jis.
Stebina patiekalais kazane
„Daugiausiai specializuojuosi išvažiuojamoje virtuvėje, tai yra, tiekiu maistą vakarėliams, šventėms. Turiu kazanus ir juose šventės vietoje gaminu maistą. Jeigu būna didesnis koks vakaras, trise su Vidu Blekaičiu bei su Antanu-Žuvienių karaliumi galime gaminti maistą žmonėms.
Aš pats dažniausiai darau uzbekišką plovą. Dabar vienam medžiotojų klubui viriau plovą ir jie iškart užsisakė mano paslaugas ančių sezono renginiui rugpjūčio mėnesį, tad ten iškart ir gaminsiu antis kazane“, – pasakoja vyras.
Darius neslepia, kad žmonės kartais tradiciškai savo šventėje nori šašlykų, tačiau sako, kad pasirinkus plovą gaunamas ne tik skanus bei nekasdienis maistas, tačiau ir kelių valandų edukaciją, kol pagaminamas autentiškas uzbekiškas plovas.
„Prieš metus vienos partijos Alytaus skyriaus susibūrimas buvo ir siūliau jiems išvirti plovą, bet jie visi norėjo šašlyko. Bet vėliau jie man paskambino ir pasakė, kad visgi nori plovo. Mums žinomas plovas yra sugadintas sovietinių laikų, nes tikrasis plovas į jį visiškai nepanašus. Aš verdu dažniausiai uzbekišką variantą, kur naudojami ir kiti ryžiai, kitaip apdorojama mėsa.
Šašlykas yra labai įprastas dalykas. Plovas tampa ir savotiška edukacija, kurioje vien tik gaminimas užtrunka 3 valandas. O dar kur pasiruošimas, pavyzdžiui, jeigu plovą valgys 40 žmonių, tuomet reikia 5 kilogramus morkų supjaustyti šiaudeliais“, – pasakoja jis.
Darius turi ir „Youtube“ kanalą „Mano patiekalai“, kur deda savo video receptus. Taip pat ir „Facebook“ grupę tuo pačiu pavadinimu. Dar kartu su kitais šefais vysto projektą „Ugnies šefai“.
„Rudenį, pakvietus Vyriškos virtuvės kanalui, aš viriau barščius su šilbaravykiais kazane, Vidas Blekaitis kazane darė juką, Antanas Jankauskas virė savo išgalvotą patiekalą, o Vaidas Rutkauskas-Vaidonis darė grilio patiekalą. Vyriškos virtuvės vadas Gintaras Senulis pakrikštijo mus „Ugnies šefų“ vardu, todėl nutarėme šį projektą tęsti“, – sako gaminimo entuziastas.
Tiesa, jis ne vienintelis gaminantis šeimoje. Jo žmona Natalija gamina rankų darbo proginius šokoladus, konditerinius skanėstus pobūviams.
„Jie nėra labai pigūs, bet jie yra labai gražūs ir tinkami dovanai. Taip pat daro ir puokštes iš šokoladinių puokščių. Jos gaminami šokoladai yra labiau dovana nei saldumynai“, – pasakoja Darius.
Nusprendė pabandyti dar kartą
Beveik prieš dešimtmetį Darius dar gyveno Švedijoje, kur turėjo stiklo-metalo konstrukcijų gamybos ir montavimo paslaugas siūlančią įmonę. Tačiau gyvenimas susiklostė taip, kad vyras nusprendė grįžti atgal į Lietuvą.
„Prieš tai buvau pardavęs savo namus, viską, nes buvau nusiteikęs, kad į Lietuvą negrįšiu. Visgi grįžęs nusipirkau namą Alytaus rajone, Nemunaityje. Nors gyvenau Lietuvoje, mano verslas Švedijoje vis dar gyvavo. Prasidėjus koronavirusui supratome, kad įmonę reikia uždaryti, nes jautėme labai didelį stresą“, – sako vyras.
Tačiau uždaręs pirmąjį verslą vyras nesėdėjo sudėjęs rankas ir nusprendė pabandyti dar kartą.
„Visada svajojau turėti restoranėlį, jeigu turėčiau kitą šansą. Gavosi taip, kad ant Nemuno kranto įsigijome sklypą ir pradėjome mąstyti, ką su juo daryti. Daug pinigų investicijoms neturėjome, todėl nusprendėme nusipirkti baidares.
Vėliau supratome, kad dažnai plaukiantiems baidarėmis norisi ir nakvynės paslaugos. Nutarėme, kad reikia pasistatyti namuką su virtuvėle, kad galėtume siūlyti ir maitinimo paslaugas. Yra ir nedidelė salė, kurioje telpa apie 20 žmonių. Pastatėme ir pirtelę“, – šypsosi Darius.
Paklausus, ar nebuvo baisu pradėti turizmo verslą, vyras juokiasi, kad ir pradėjęs pirmąjį savo verslą sakė draugui, kad jeigu būtų žinojęs, kiek streso reikalaus tas verslas, nieko nebūtų daręs.
„Šįkart žiūrėdami į ateitį nusprendėme, kad bent pensiją ant šito kranto galėsime užsidirbti. Aišku, iš baidarių tik nepragyventume, mano pagrindinė veikla yra švenčių maitinimas. Nemunas iš tiesų nėra populiari upė baidarėms. Kai dabar prasidėjo Nemuno valymas nuo Kauno link pajūrio, tikimės, kad vėliau jis sujungs Druskininkus ir Birštoną, taip padidindamas turizmą šioje upėje. Bandome ir patys populiarinti mūsų Nemuną, reklamuodami savo verslą per socialinius tinklus“, – viliasi jis.
Darius sako, kad iš kitų baidares nuomojančių verslų girdėjo, kad prieš koronavirusą būdavo daugiau klientų iš Vokietijos ir Lenkijos, kurie Nemunu leisdavosi baidarėmis, tačiau dabar jų srautas sumažėjo, o lietuviams plaukimas Nemune atrodo mažiau patrauklesnis.
„Kiek teko susidurti, žmonės sako, kad bijo didelių upių. Tačiau juk mažoje upėje, pavyzdžiui, Ūloje ar Šventojoje yra daugiau galimybių apvirsti, gali tekti lipti ir pasinešti baidarę, kliūti už šakų. Nemunas yra šeimos upė, kuria gali plaukti ir grožėtis gamta, nepervargti plaukiant.
Pas mus į krantą grįžę keleiviai gali pavalgyti, pernakvoti, tvenkinyje pasimaudyti. Bendradarbiaujame ir su netoliese esančia sodyba, kurioje yra ir danieliai auginami, galima ten ir tinklinį pažaisti. Augame kartu su kitu verslu“, – pasakoja jis.
Kaip pasigaminti iranietišką plovą žiūrėkite čia:
