michelis foucault

Per pastaruosius metus išaugo susidomėjimas reiškiniu, kurį kai kas pradėjo vadinti postanarchizmu. Šis reiškinys apima labai platų minties lauką ir nėra apibrėžtas laiko atžvilgiu, todėl netgi postanarchizmo atstovai vartoja jį santūriai. Bet šį sąvoka nusako seriją bandymų iš naujo atrasti anarchizmą šiuolaikinėje radikalioje teorijoje. Bandymai tai daryti siekia 1968-ųjų gegužės įvykius Paryžiuje ir būrį sukilusių intelektualų.

Globalieji, svajojantys apie lokalumą Anglų kalbos žodžiai „a wandering scholar“ (klajojantis tyrinėtojas) ir „a gypsy scholar“ (akademinis klajūnas arba akademinis čigonas) gerai pažįstami tiems, kurie yra pabuvę darbo vietas dažnai keičiančių ir jų nuolat ieškančių kolegų draugijoje – dar geriau suvoki jų prasmę, jei pats esi pabuvojęs jų kailyje.

Ir vėl pritrūko fantazijos. Įkvėpimo sėmiausi iš kitur. „Perrašytos erdvės“ – taip vadinasi trečias skyrius knygoje „Vieši gyvenimai, intymios erdvės: kūnas, viešumas, fantazija šiuolaikinėje Lietuvoje“. Šios knygos tekstai maitino mano vaizduotę; čia, išdavusi Lietuvos himno 3-4 eilutes, „sėmiau stiprybę“ ne Lietuvos didžiavyrių, o keistuolių, vienišių, marginalų ir savižudžių biografijų epizoduose.

Prisipažinkime - kiekvienam iš mūsų nesvetima sąmokslo teorija: esą viskas iš tikrųjų yra ne taip, kaip atrodo, o kažkas visiems gudriai vadovauja. Šiuo požiūriu Lietuvos politika buvo nuobodi - be KGB plaukuotos rankos, daugiau sąmokslo teorijų kaip ir nebuvo. Iki šiol. Nes dabar atsirado šiltos Lenos Lolišvili rankutės, kuriomis ji valdo Lietuvos politinį gyvenimą. Ir aš visai neironizuoju. Tiesiog perskaičiau naująjį bestselerį “Gyvenimo link.