Per pastaruosius metus išaugo susidomėjimas reiškiniu, kurį kai kas pradėjo vadinti postanarchizmu. Šis reiškinys apima labai platų minties lauką ir nėra apibrėžtas laiko atžvilgiu, todėl netgi postanarchizmo atstovai vartoja jį santūriai.
Bet šį sąvoka nusako seriją bandymų iš naujo atrasti anarchizmą šiuolaikinėje radikalioje teorijoje. Bandymai tai daryti siekia 1968-ųjų gegužės įvykius Paryžiuje ir būrį sukilusių intelektualų. Įžangoje Andrew Feenbergo knygai „Kai poezija valdė gatves“, Douglas Kellneris pažymi, kad poststruktūralizmo teorija, išplėtota Prancūzijoje, buvo ne to judėjimo atmetimas, kaip kartais galvojama, bet greičiau tęsinys, kai mintis, kritika ir veiksmai įgavo naujas formas, kurios tuo metu išsiveržė į gatves. Kaip jis pažymi, „aistringa, intensyvi daugelio prancūzų teoretikų kritikos dvasia yra 1968-ųjų dvasios tęsinys. Baudrillardas, Lyotardas, Virilio, Derrida, Castoriadis, Foucault, Deleuze, Guattari ir kiti prancūzų teoretikai, priskiriami postmodernui, buvo 1968-ųjų gegužės neramumų dalyviai. Jie dalinosi revoliucine dvasia ir radikaliomis aspiracijomis ir bandė plėtoti naujas radikalios minties formas, kurios skirtingais istorijos tarpsniais pažadindavo septintojo dešimtmečio radikalizmą“.
Taigi, sąmoningai ar ne, postanarchizmu galima vadinti bandymą sulydyti patraukliausias iš senųjų anarchistinių teorijų ir praktikų bei naujas kritikos teorijas, mūsų laikais atgaivinant politiką, kurios šūkis būtų „visa valdžia vaizduotei“. Raoulis Vaneigemas yra taikliai pastebėjęs: „nuo dabar jokia revoliucija nebus verta savojo vardo, jei ji nereikš visiško hierarchijos pašalinimo“. Po dešimties metų Michelis Foucault pareikš: „kvestionuodami sovietinę valdžią, jos priešai vadina ją totalitarine; Vakarų kapitalistinė valdžia marksistų buvo smerkiama kaip klasinis dominavimas; bet pati galios mechanika niekad nebuvo analizuojama. Ši užduotis gali būti pradėta vykdyti tik po 1968-ųjų, kasdien kovojant aktyvistams, tiems, kurių neįpainiojo galios tinklas.“
Tai – tik du postanarchizmo pavyzdžiai, bet lengvai galima būtų rasti jų daugiau. Net jei būtų prisiminta, kad daugelį filosofų įtakojo egzistencializmas, fenomenologija, Frankfurto mokykla ir vakarietiškas marksizmas, niekas negalėtų paneigti, kad juos buvo persmelkusi stipri anarchistinė, prieš hierarchijas nukreipta etika. Pavyzdžiui, Paulas Virilio dažnai tiesiogiai pabrėžia, kad jo pažiūros artimos anarchizmui, ir jos darė įtaką jo darbams. Poststruktūralistai po 1968-ųjų gegužės nepamiršo sukilimų ir socialinių judėjimų svarbos.
Virilio su Deleuze ir Guattari buvo įsitraukę į aštuntojo dešimtmečio Autonomijos ir laisvojo radijo judėjimus Italijoje, Foucault devintajame dešimtmetyje rūpinosi seksualinių mažumų išsilaisvinimu ir kalėjimų panaikinimu, Luce Irigaray ir Judith Butler dešimtajame dešimtmetyje prisijungė prie trečiosios bangos feminisčių, pastaraisiais metais Derrida ir Agambenas dirbo su Sans Papiers/No Borders judėjimu, o Hardtas su Negri – su antiglobalistiniu judėjimu – to pakanka, kad būtų paneigtas mitas apie poststruktūralistų nutolimą nuo politikos.
Postanarchizmas subrendo plačioje prieš valdžią nukreiptoje terpėje. Radikalios, bet visgi abstrakčios teorijos buvo praktiškai įgyvendintos Paryžiaus gatvėse. Todėl akivaizdu, kad šie mąstytojai sukūrė radikalių teorijų, kurios šiandien būtų naudingos anarchistams, siekiantiems stebėti pastoviai kintančius dominuojančios struktūros kontūrus.
Anarchistai dažnai pamiršta nesenų įvykių, pakeitusių mūsų dabartį, pamokas – ir viskas nelaimingai baigiasi „garbingos tradicijos“ fetišizavimu arba „šlovingos ateities“ pažadu. Kad galėtume suprasti, kas yra postanarchizmas, pirmiausiai suvokime, kas jis nėra. Jis nėra koks nors „izmas“ – mus suvaržantis ideologijų, doktrinų ir tikėjimų rinkinys, prie kurio turime prisitaikyti bei agituoti „mases“ bei kišti joms į rankas ideologinę vėliavą. Bet ši sąvoka apibrėžia galimybę naudotis įvairiomis anarchistinėmis teorijomis ir praktikomis. Uždaresnės ir tvirtesnes ideologijas turinčios anarchizmo srovės, tokios kaip anarchosindikalistai, anarchokomunistai ir anarchistinė platforma, laikydamos postanarchistus „benamiais“, neatkreipia dėmesio į mūsų išmoktas pamokas. Postanarchizmas šiandien gyvuoja ne tik abstrakčioje radikalioje teorijoje, bet taip pat tokių grupių kaip No Border judėjimas, People‘s Global Action, zapatistai, autonomistai, praktikoje – jų orientacija yra aiškiai nukreipta prieš valdžią, jie ideologiškai nesitapatina su anarchistais, bet turi unikalius savo kontekstus, kuriuos vienaip ar kitaip įtakojo šiuolaikiniai ir klasikiniai radikalūs mąstytojai.
Visa tai 1987–ųjų esė „Postanarchistinė anarchija“ aprašė Hakimas Bey‘us. Jis teigė, kad anarchizmą nepatraukliu daro ir iš visuomenės stumia jo griežtėjančios ideologinės pakraipos, įpainiojusios anarchiją į įvairias doktrinas ir „tradicijas“. Užuot buvę įkalintas tragiškoje praeityje ir laukęs neįmanomos ateities, anarchizmas turi būti priimtas kaip gyvenimo teorija, padedanti atsikratyti postindustrinės visuomenės kontrolės ir pereiti prie realios dabarties politikos – apie tai 68-ųjų gegužę yra užsiminęs Raoulis Vaneigemas. Bey‘us išryškina nepakankamą ideologinių anarchizmo srovių dėmesį realiems troškimams ir poreikiams, smerkia jų santūrumą naujųjų radikalių teorijų, iš pirmo žvilgsnio nepatogių ir verčiančių rizikuoti, atžvilgiu. Taip anarchizmui patogiausia, kaip ir šiuolaikiniam darbininkui, kuris pavargęs po darbo dienos griūna į lovą. Jei mes galėtume tam atsispirti ir atvertume anarchizmą naujoms teorijoms, „mes galėtume tęsti kovą, pradėtą 68-ųjų situacionistų ir aštuntojo dešimtmečio Autonomijos ir pradėti naują stadiją, pralenkdami radikalius praeities aktyvistus, anarchistus, egzistencialistus, įvairių krypčių marksistus ir poststruktūralistus.
Bey‘us mano, kad postanarchistinė politika taps įmanoma tik tuo atveju, jei anarchistams užteks valios pamiršti daugelį fetišų, iki šiol laikiusių anarchizmą mažyčiame sau pačiam primestų ideologijų tinkle – ideologinį purizmą, aiškios ir siaubingos valdžios įvaizdį, nusiteikimą prieš kultūrines pasipriešinimo formas, sekuliarų scientizmo kultą, antierotines dogmas, varžančias seksualumą, formalių organizacijų garbinimą, atmetant spontaniškus veiksmus ir teritorines tradicijas, susiejančias erdvę ir politiką, ir taip ignoruojant nomadinę praktiką.
Po keturiolikos metų, per kuriuos postanarchizmo teorinę bazę plėtė radikalūs teoretikai, tokie kaip Andrew Kochas ar Toddas May‘us, ši teorija įgavo šviežesnių koncepcijų, kurias savo knygoje „Nuo Bakunino iki Lacano: Antiautoritarizmas ir galios dislokacija“ iškėlė australų politinis teoretikas Saulas Newmanas.
Čia atliekamas teorinis judesys nuo klasikinio anarchizmo į hibridinę teoriją, sintetinančią tam tikras poststruktūralistinės teorijos sąvokas ir idėjas (tokias, kaip posthumanizmas ar antiesencializmas); Newmanas mano, kad „naudojant poststruktūralistinę kritiką, galima teoriškai apibrėžti politinio pasipriešinimo galimybę: postanarchistinė politika, kurioje įkūnijami tiek anarchizmo moraliniai principai, tiek poststruktūralistinė esencializmo kritika, gali virsti etišku, politiškai įgaliu ir nepriekaištingai demokratišku pasipriešinimu dominavimui. Foucault, atmesdamas „esminę“ skirtį tarp proto ir beprotybės, Deleuze ir Guattari, kritikuodami edipišką reprezentaciją ir valstybinę mintį, ir Derrida, kvestionuodamas filosofinius įsitikinimus, kad kalba svarbesnė už raštą, padėjo šios kritikos pamatus.
Antiautoritarizmas, kurį Newmanas įžvelgia poststruktūralistinėje teorijoje, gimė septintojo dešimtmečio pabaigos socialiniuose judėjimuose; tuo tarpu radikali anarchistinė pasipriešinimo valdžiai dvasia, vienas svarbiausių to judėjimo elementų, susiskaidė į tūkstančius mažų virusų, užkrėsdamas šias kritines teorijas. Kritikuodamas kanoninius anarchistus – esencialistus Bakuniną ir Kropotkiną, Newmanas neatmeta senosios anarchistinės minties: jis perima Stirnerio egoizmo koncepciją. Taip pat, kaip postmarksistai Ernesto Laclau ir Chantal Mouffe, Newmanas tik peržengia Apšvietos minties nubrėžtas ribas, kartu perimdamas sąmoningumo revoliucijos koncepciją, po kurios ne kas kitas, bet jie patys, galės save valdyti ir kontroliuoti – tai ir poststruktūralistų idėja.
Kai pasirodė Newmano knyga, pasipylė raginimai radikalizuoti poststruktūralistinę mintį, sugrąžinti ją iš akademijos auditorijų į platesnę, įvairesnę ir labiau įkaitusią erdvę. Nuo tada, paskatinta socialinių judėjimų aktyvizmo, pradėjo plėtotis vis dinamiškesnė diskusija, perėmusi tokių teoretikų, kaip Giorgio Agambeno, Michaelio Hardto, Antonio Negri, Jacqueso Derrida, idėjas, kvestionavusi Bakunino ir Kropotkino žmogiškojo subjekto koncepcijas, kėlusi klausimus, kokios tendencijos šiuolaikiniame anarchizme (sukilimo idėjos, socialinė ekologija ar anarchofeminizmas) yra parankiausios gyvenant dabartinėje pasaulio tvarkoje.
Dabar netgi kalbama apie postanarchizmo antologiją, kurioje galėtų būti sutelkti internete cirkuliuojantys tekstai. Joje atsidurtų įdomios Juodųjų Panterų dalyvio Ashanti Alston įžvalgos apie vadinamąjį afrikietiškąjį poststruktūralistinį anarchizmą. Leidinyje būtų pristatomos tiek Wole
Soyinka, Samo Mbaho, Toddo May‘aus ir Saulo Newmano, tiek Jesse Cohn ir Shawno Wilburo pateikiama Newmano postanarchizmo koncepcijos kritika, kur jie teigia, kad Bakuninas ir Kropotkinas buvo ne tokie dideli esencialistai ir kritikavo scientizmą. Šiuolaikiniai anarchistai, spręsdami įvairius strateginius ir taktinius uždavinius, į pagalbą kviečiasi ne tik poststruktūralistinę teoriją. Jie nepamiršta fenomenologijos, kritinės teorijos, situacionistų, pokolonijinių teorijų, autonomizmo, postmodernizmo, egzistencializmo, postfeminizmo ir zapatistų. Andrew Kochas mano, kad postfeministės, pvz., Helene Cixous, Luce Irigaray ir Julia Kristeva turi ką šiuolaikiniams anarchistams papasakoti apie autoritarinius patriarchato elementus; Ricardo Dominguezas įžvelgia poetinį ryšį tarp zapatistų decentralizuotų karų internete strategijų ir Deleuze bei Guattari rizomatinių pasipriešinimo valstybei formų, kurios yra akivaizdžiai efektyvios.
Yra ir grįžtamasis ryšys. Jei postanarchistai dažnai „nurašydavo“ ankstesnes anarchistines tendencijas, tokias, kaip anarchosindikalizmą, tai tokie autoriai, kaip Paulas Virilio, Michaelis Hardtas ir Antonio Negri, flirtuodavo su tokiomis sąvokomis, kaip „visuotinis streikas“, „anarchosindikalizmas“ ir „viena didelė profsąjunga.
Vadinasi, radikali teorija, kaip ir pats pasaulis, išgyvena amžiną tėkmę, jos klajonės niekad nesibaigia, ji niekad nesustingsta, „praeitis“ naujais ir netikėtais keliais grįžta į dabartį. Daug poststruktūralistų intelektualų, apkaltintų apolitiškumu arba obskurantizmu, pagyvino savo kalbą ir savo teorijas įjungė į socialinių judėjimų praktiką.
Ši tendencija, matoma Paulo Virilio, Giorgio Agambeno, Jacqueso Derrida, Michaelio Hardto and Antonio Negri darbuose, gali būti įvertinta kaip grįžimas prie 68-ųjų gegužės šaknų, kai intelektualai maištavo prieš jiems primestus kibernetinės visuomenės organizatorių vaidmenis, ir kartu su milijonais darbininkų, imigrantų, moterų bei kitų aktyvistų keletui palaimos akimirkų apvertė pasaulį aukštyn kojom. To paties siekia ir postanarchizmas – „jokių klasikinio anarchizmo dogmų, jokio poststruktūralizmo apolitiškumo!“
