Anglų kalbos žodžiai „a wandering scholar“ (klajojantis tyrinėtojas) ir „a gypsy scholar“ (akademinis klajūnas arba akademinis čigonas) gerai pažįstami tiems, kurie yra pabuvę darbo vietas dažnai keičiančių ir jų nuolat ieškančių kolegų draugijoje – dar geriau suvoki jų prasmę, jei pats esi pabuvojęs jų kailyje.
Iš tikrųjų terminai „klajojantis tyrinėtojas“ ir „nepriklausomas tyrinėtojas“ („an independent scholar“) viso labo tėra eufemizmai, gražiai maskuojantys liūdnoką reikalo esmę – kalba eina apie žmones, kurie anaiptol nešvenčia savo klajonių ir gyvenimo bei darbo vietos kaitaliojimo. Iš tikrųjų jie svajoja apie pastovią darbo vietą, bet negali jos gauti, todėl ir yra nuolat kelyje.
Jie negali prisirišti prie savo trumpo akademinio uosto, nes žino, kad netrukus vėl teks leistis kelionėn. Kuo labiau prisiriši prie naujosios vietos ar į kuo gilesnę draugystę su kažkuo leidiesi joje, tuo sunkiau skirtis, tuo ilgiau negali užmiršti jos, tuo labiau skauda. Ilgalaikiam įsipareigojimui ir savosios bendruomenės jausmui puoselėti šis gyvenimo būdas nepalieka jokių šansų.
Intelektualinė topografija ir savęs siejimas su vis nauja vieta ir besikeičiančiais kolegomis (dažniausiai glaudžiau bendraujama su kitais akademiniais klajūnais arba užsieniečiais, o ne su institucijos pastoviaisiais) tampa kone esminiu gyvenimo dalyku. Institucija tik trumpam įsileidžia tave į ritualą ir palieka nišą susitikti su kolegomis bei studentais, bet iškart nutolsta nuo tavęs vos pamėgini užmiršti esąs svečias ir epizodas jos trukmės ir kaitos sagoje.
Trukmės ir tradicijos logika bei nesikeičiančios ir save kartojančios rutinos džiaugsmai skirti saviems, pastoviesiems, o nuolatinė kaita ir naujos aplinkos bei žmonių atradimo džiaugsmas iškilmingai skelbiami didžiąja „nepriklausomųjų“, t.y. užsieniečių ir keliaujančiųjų tėvynainių, privilegija.
Kiti klajūnai arba užsieniečiai nuo tavęs nesaugo savo universiteto nepasiekiamumo ir galios bei politinių žaidimų (t.y. akademinės politikos) arenos it Cerberis Hesperidės obuolius nuo Heraklio. Jiems pastovumo vartai tai pat tvirtai užsklęsti, todėl su jais lengva megzti autentiškus ryšius. Pastovieji, t.y. į instituciją visam ar bent jau ilgam laikui patekusieji, siekia tave iškvosti, ar tik neketini čia ieškoti nuolatinės vietos. Jei ne, santykiai akyse šyla ir gerėja, bet jei taip, iškart dvelkteli mandagiu šaltuku ir ši tema aptarta visam laikui.
Zygmunto Baumano terminus pavartojant, akademiniai klajūnai yra likvidžios modernybės žmonės, tikintys (arba desperatiškai mėginantys įtikinti pačius save ir aplinką), kad trumpalaikiai santykiai ir profesinio gyvenimo projektai neleidžia sustabarėti, nuolat atveria naujas galimybes ir praturtina, lyginant su ilgalaikiais įsipareigojimais. Klajojantys tyrinėtojai ir nepriklausomi tyrinėtojai yra globalieji, širdyje trokštantys tapti lokaliaisiais, bet nebūtinai savo tiesioginėje aplinkoje.
Nepriklausomų tyrinėtojų eros pabaiga
Europos ir viso Vakarų pasaulio istorijos ironija yra ta, kad kažkada nepriklausomais tyrinėtojais būti atrodė didelė garbė ir privilegija. Užuot susieję savo likimus su universitetais, jie pasirinko keliones ir aristokratų bei monarchų mokytojų kelią. Tokie buvo kone visi didieji modernūs Europos mąstytojai – Descartes’as, Spinoza, Locke’as, Leibnitzas, Voltaire’as, Diderot.
Lordą Shaftesbury’į filosofijos mokęs (ir ne be reikalo – pastarasis tapo svarbiu ir įdomiu mąstytoju) Locke’as, Prūsijos imperatoriaus Friedricho II, arba Didžiojo, filosofijos tutoriumi dirbęs Voltaire’as (ir pastarojo kilmingasis mokinys parašė visai rimtų filosofijos darbų), ir Švedijos karalienę Kristiną filosofinės minties labirintais vedžiojęs Descartes’as simbolizuoja tikruosius neakademinius ir nepriklausomus filosofus.
Bene geriausiai jų laisvę įkūnijo Spinoza, po savo Teologinio-politinio traktato pasirodymo gavęs filosofijos katedrą ir profesūrą Heidelbergo universitete, bet atmetęs garsiojo universiteto pasiūlymą ir likęs savo optikos prietaisų dirbtuvėje Olandijoje šlifuoti stiklų.
Vėlyvosios (t.y. antrosios, kaip pasakytų Ulrichas Beckas, arba likvidžios, Zygmunto Baumano žodžiais) modernybės eroje viskas neatpažįstamai pasikeitė. Akademiniai klajūnai tapo gyvosiomis nuorodomis į naują sociokultūrinę logiką, kuria yra visiškai persiėmęs mūsų laikotarpis.
Kadangi žodžius „bedarbis tyrinėtojas“ arba „pastovios darbo vietos neturintis tyrinėtojas“ „jautriose“ Vakarų visuomenėse vartoti politiškai nekorektiška, klajojantis ir nepriklausomas tyrinėtojas eufemistiškai vadinamas ne tik „a wandering scholar“ ar „a gypsy scholar“, bet ir „an unaffiliated scholar“ (su niekuo nesusijusiu, t.y. su jokia akademine institucija nesusisaisčiusiu ir oficialios akademinės afiliacijos neturinčiu tyrinėtoju).
Akivaizdu, kad mūsų akyse įvyko milžiniški Vakarų pasaulio ir visos vakarietiškos sąmonės pokyčiai. Iš esmės šiandien yra atmestas ankstyvosios modernybės projektas (įskaitant ir Renesanso vertybes, tarp kurių visų pirma paminėčiau studia humanitatis – moderniųjų humanitarinių mokslų ir tarpdisciplininių studijų – gimimą bei neuniversitetinių tyrinėtojų grupių susiformavimą) ir grįžta prie Viduramžių logikos, kuriai svarbiausia ne individas, o korporacija ir institucija.
Ne tauta, o galios segmentas, apimantis lygiuosius tau svetur (tarptautinė klasė – nuo pirklių gildijų iki nūdienos transnacionalinių korporacijų ir globalinės biurokratijos), ne valstybė, o miestas ir regionas, ne individas, o jį apglobianti institucija – juk visa tai yra Viduramžiais gimę socialinės egzistencijos metmenys. Jie atgijo nūdienos pasaulyje.
Tavo profesinis gyvenimas ir net visa egzistencija laikomi autentiškais tik tol, kol už tavęs stovi institucija. Jos netekęs prarandi tapatumo ženklus ir tampi niekuo. Nuo vienos sutarties iki kitos šmėsčiojantys kolegijų ir universitetų pavadinimai bei vis naujų miestų ir šalių vardai išnyra kaip išdraikyto ir fragmentuoto gyvenimo gabalai, leidžiantys galios centrams ar įtakingoms grupėms tave identifikuoti kaip šiokį tokį (situacinį) saviškį. Tu esi viso labo tik CV ir skaičiai.
Kas dabartiniame pasaulyje būtų Descartes’as, Spinoza, Pascalis, Leibnitzas ar Locke’as? Greičiausiai šarlatanai, pamišėliai arba tiesiog niekas. Jie buvo ankstyvosios (arba pirmosios ir tvirtosios, save palaikančios ir dar nenaikinančios) modernybės žmonės, tiesiogiai išaugę iš Renesanso. Šiandien mes apie juos veikiausiai net nieko nesužinotume, nes jie nepriklausytų garsiai akademinei institucijai.
Tyrinėtojų ir mąstytojų lokalizavimas bei „uždarymas“ akademinėse institucijose iš esmės įvyko XIX amžiuje. Įdomu, kad akademinių filosofų nekentęs ir juos niekinęs Oswaldas Spengleris savo Vakarų saulėlydį recenzuoti atidavė ne universiteto profesoriams, o intelektualiam politikui –1922 metų Vokietijos užsienio reikalų ministrui Waltheriui Rathenau. (Įdomu, kad Maxas Weberis viename laiške savo žmonai apie O. Spenglerį su panieka rašė kaip apie antiakademinį šarlataną.)
Tad tenka sutikti su Ričardo Gavelio mintimi, kad nepriklausomas intelektualas Vakaruose yra nykstantis žvėris (mat ten, anot jo, intelektualas yra visų pirma akademinio rato žmogus – kaip tik tai leido R. Gaveliui optimistiškai spėti, kad Lietuvoje, kurioje įtakingas akademinis pasaulis neegzistuoja, dar įmanoma išlaikyti laisvą ir nepriklausomą intelektualą).
Doktorato neapgynęs ir akademiniame pasaulyje nepritapęs Ludwigas Wittgensteinas turbūt buvo paskutinis didis neakademinis ar pusiau akademinis filosofas Vakarų pasaulyje. Bet garsiu jis tapo savo Kembridžo laikotarpio – ypač mokinių ir pasekėjų – dėka.
Iš akademinio pasaulio (vadinasi, ir iš visos egzistencijos lauko) jaunystėje vos neišnyko Michelis Foucault, Upsalos universitete (kuriame jis dėstė) atmetus jo doktoratą iš idėjų istorijos kaip nedisertabilų. Gal dabar tai skamba kaip švedų akademikams nejaukus kuriozas, bet tai yra nūdienos akademinio pasaulio būklės simptomas – kelias nuo didybės iki neegzistavimo (arba atvirkščiai) yra trumpas ir nenuspėjamas.
Kitaip ir negali būti pasaulyje, atpažįstančiame metodą, grupę ir instituciją, o ne kuriantį individą.
Kovos už išlikimą
Z. Baumano pastebėjimu, akademinis pasirengimas ar juolab ruošimasis tapti tyrinėtoju trunka gerokai ilgiau nei išsilaiko atpažįstamos ir bent minimalų tęstinumą siūlančios darbo vietos – nuolatos ir stulbinančiais tempais kinta ne tik jos, bet ir tarptautinė akademinė rinka bei visa poreikių struktūra.
Teniūriniai kontraktai (anglų k. „tenure“ – iki gyvos galvos gaunamas dėstymo kontraktas) tampa vis retesni. Iš esmės jie pasiekiami tik tiems, kurie ilgus metus atitarnavo institucijai ar net visai sistemai. Arba juos gauna tie, kurie politiškai reikalingi sistemai. Didžiausia palaima tampa vadinamieji ikiteniūriniai (anglų k. „tenure-track“) kontraktai, kurie tęsiasi trejus metus ir palieka šansą pratęsti darbo sutartį arba kada nors gauti išsvajotąją teniūrą.
O į „tenure-track“ pozicijas JAV universitetuose kandidatuoja gyva galybė paraiškovų ne tik iš pačios Amerikos, bet ir iš Kanados bei kitų šalių. 150 ar 200 kandidatų į vieną vietą jau atrodo nelabai įtemptas ir prestižinis konkursas – filosofų ir apskritai humanitarų tarpe įprasta tapo patirti konkursus, kuriuose dėl ikiteniūrinės pozicijos kokiame nors antrojo ar net trečiojo ešelono JAV universitete varžosi 300-400 kandidatų.
Apie ką byloja tokie skaičiai? Apie daug ką. Visų pirma jie įspėja apie doktoratą turinčių humanitarų perteklių Vakaruose. Prasimušti šioje masėje ir patekti į globaliniu mastu matomųjų tarpą be galo sunku – tai pasiekiama tik patiems talentingiausiems, ir tai su sąlyga, kad jų kelyje pasitaikys kilniadvasiškų ir už juos pakovoti norinčių bei gebančių kolegų.
Antra, tiesiog techniškai neįmanoma būti nešališkam ir vienodai garbingai peržiūrėti visų kandidatų dosjė bei pasiekimus, kai turi 300 ar daugiau beveik lygiaverčių paraiškų. Vadinasi, viską lemia išankstiniai įtakingų profesorių sprendimai ir palaikymas. Iš esmės tai yra kova tarp metodo ir žargono grupių (kitaip tariant, administracinės ir politinės įtakos grupių). Pastarąsias C. Wrightas Millsas yra pakrikštijęs „akademinių klikų“ terminu, o Thomas J. Scheffas pavadinęs dar skambiau – „akademinėmis gaujomis“.
Aš dar nepridūriau, kad iš tų 300 „laimingųjų“ į antrą turą (arba trumpąjį sąrašą) patenka koks trečdalis, kurių laukia susitikimai su universitetų atstovais ir pokalbiai – dažniausiai profesinių asociacijų rengiamose kasmetinėse konferencijose, jau seniai funkcionuojančiose kaip akademinės rinkos dalis. O galutinė grupė yra 5-6 „išskirtiniai“, kurie kviečiami į universitetą atviro pokalbio ir kai kada dar skaito viešą paskaitą.
Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Kanadoje ir visame likusiame anglakalbiame pasaulyje konkursai nepasiekia JAV mastų, bet taip pat yra ganėtinai žiaurūs. Kad ir kaip būtų, anglakalbės šalys šiuo požiūriu yra gerokai liberalesnės už kontinentinę Europą – jose vis dėlto galima gauti trumpalaikius kontraktus ar bent jau būtų pakviestam finalinės pakopos pokalbio, o tai, deja, humanitarui ar socialinių mokslų atstovui yra neįmanoma visoje likusioje Europoje. Ten, jei nesi sistemos dalis ir jei dėl tavęs nesusitarė įtakingos jėgos (mokslo biurokratija ir didžiausią įtaką turintys tavo srities profesoriai), paprasčiausiai neegzistuoji. Žinoma, gali nusišypsoti Fortūna arba suveikti didžiai individualūs tavo kūrybos ir asmenybės vertės atpažinimo bei pripažinimo mechanizmai, bet tai jau išimtys, o ne taisyklė.
Tad visas mūsų profesinis gyvenimas šiandien vis labiau susiveda į trumpalaikių ir vienas kitą sekančių projektų realizavimą, lydimą pastovios vietos neturėjimo ir iš čia kylančio itin stipraus nesaugumo bei netikrumo jausmo. Kovos vyksta ne dėl prestižo ar pinigų (nei vieno, nei kito mūsų profesija nūdienos pasaulyje nebeatneša), o dėl teisės į minimalų pastovumą, emocinį saugumą ir ateities nuspėjamumą – trumpai tariant, dėl trukmės ir tęstinumo, o ne dėl nuolatinės kaitos.
Kada pradedama rožinėmis spalvomis vaizduoti tariamą gyvenimo nuo vieno projekto iki kito žavesį, manęs niekaip neapleidžia jausmas, kad tai ne postmodernistinė ekstravagancija, o paprasčiausia saviapgaulė, už kurios slypi nerealizuojama ir vis toliau nuo mūsų besitraukianti svajonė turėti savo pastovią vietą, būti reikalingam ir realizuoti savo žmogiškąjį potencialą sau svarbioje ir palankioje vietoje – laimingiausiu atveju savo šalyje.
Patirtis byloja, kad dažniausiai akademiniai klajūnai, kažkada neatpažinti savo aplinkoje ir bėgę nuo vietinių intrigų ir galios bei įtakos kovų banalybės, grįžta į ją, kai savoji aplinka darosi kažkiek panaši į jau patirtąją svetimą, bent iš dalies persiima jos taisyklėmis ir kriterijais, bet dar neturi pakankamai resursų ir drąsos įsileisti tikrus svetimuosius.
Ar akademiniai klajūnai naudingi Lietuvai? Be abejo, jie labai naudingi – ir, beje, noriu pabrėžti, anaiptol ne vien lietuviai. Nuolatinės ir neapibrėžtos kaitos šaliai kaip deguonies reikia tų, kurie čia norėtų kurti tokį pat profesinį gyvenimą, kokį jie jau gyveno Vakaruose.
Šitie žmonės ne tik pakeistų mūsų aukštųjų mokyklų intelektualinę atmosferą, bet ir padėtų jaunimui liautis mitologizavus vietas, kuriose nėra mūsų. Jų dėka gal pagaliau taptų įmanoma mūsų akademinio gyvenimo sinchronizacija ir kažkoks realus suartėjimas bent su vidutiniškais Anglijos universitetais, užuot siekus vietinių politikų ir sistemos dovanojamo išskirtinumo ir privilegijų.
O ir kai kuriems akademiniams klajūnams tai būtų prasminga jų kelionių istorijos atomazga. Juk daug prasmingiau naudoti savo baigtines ir brangias jėgas kūrybai, o ne šūsnims kasmetinių paraiškų ir nuolatinėms alinančioms darbo paieškoms.
