Castoras su Polluxu aptaria riaušių priežastis ir nuspendžia, kad neramumai užprogramuoti pačiame visuomenės valdymo sistemos, vadinamos atstovaujamąja demokratija, mechanizme.
Jie siūlo atsisakyti ydingos centralizuotos valdžios praktikos ir pamažu pereiti prie tiesioginės demokratijos bei savivaldos. O pereinamuoju laikotarpiu naudoti visas įmanomas tiesioginio pasipriešinimo valdžiai priemones.
Castor: Brolau, Europoje vyksta masių sukilimas! Rugsėjį ir spalį gatvėse protestuojantys Italijos studentai šaukė: „Mes už jūsų krizę nemokėsime!”, gruodį sukilo kitokios demokratijos panorėję Periklio proanūkiai, dabar dūžta Rytų Europos langai. Dėl ko visa tai?
Pollux: Valdymo režimas, kuriame gyvename, vadinamas demokratija. Tačiau taip jį vadinant, nuolat užmirštama pridurti, kad gyvename ne demokratijos, o atstovaujamosios demokratijos sąlygomis. O atstovaujamoje demokratijoje valdo ne liaudis (visi žmonės), o jos atstovai (elitas). Taigi demokratija pas mus – tik graži teorija, o praktikoje įsigalėjusi elitokratija, plutokratija ir net autokratija. Kaip sakoma, teoriškai – ratas, praktiškai – nesisuka.
Visuomenei žaidžiant demokratiją pagal atstovaujamosios demokratijos taisykles, daugiapartinėje santvarkoje dažniausiai (esant mažam rinkėjų aktyvumui) susidaro kvaila situacija, kai valdžią, atrodo, visiškai legaliai uzurpuoja partija, už kurią balsavo vos 10-15 procentų žmonių. Dar vienas baisus dalykas, kad tokia aritmetiškai neligitimi žmonių grupė valdo gana ilgą laikotarpį – 4-5 metus. Taip ir išeina, kad valdžioje sėdi „liaudies atstovai“, kurių nerinko 9 iš 10, o tas 1, kuris rinko, jau seniai persigalvojo.
Atstovaujamoji demokratija virsta ne tik paprasčiausia apgaule, parodija ar farsu, bet ir atveria neperžengiamą prarają visuomenėje tarp „jų“ ir „mūsų“. Šiame vertikaliame visuomenės pjūvyje visiškai nesvarbu, kas valdžioje – ultrakairieji ar ekstradešinieji, svarbu, kad atotrūkis tarp valdžios ir liaudies toks milžiniškas, kad kalbėti apie demokratiją gali tik visiškai aklas ir kurčias neišmanėlis. Lietuvoje „jie“ – tai 141 budulis, apsukriai pasinaudojęs esamos sistemos netobulumu, o „mes“ – 3 milijonai lengvatikių iškruštais smegenimis, beatodairiškai ginančių „pamatines demokratijos vertybes“. Todėl Italijos studentai, protestuojantys prieš tokią apgavystę šūkiu „MES nemokėsime už JŪSŲ krizę“, yra 100 kartų teisūs. Kita vertus, reiktų protestuoti ne žodžiais, o pereiti prie konkrečių sistemos, dirbtinai atskiriančios „juos“ nuo „mūsų“, taisymo arba keitimo darbų.
Daugelis dabartinės iškrypėliškos valdymo tvarkos apologetų sutartinai atsišaudo velionio oligarcho W. Churchillio fraze „Demokratija yra siaubinga valdymo forma, bet kol kas nėra sugalvota nieko geresnio“. Yra, brangieji, dar ir kaip yra. Tai ta pati demokratija, tik tiesioginė. Tiesioginė demokratija užgimė Graikijos poliuose, o jos idėja buvo pernešta per keliolika tamsių šimtmečių ir dabar įkvepia naujuosius kovotojus už žmogaus teises bei laisves. Tiesioginės demokratijos idėja itin paprasta: šalies valdymo sprendimus priima ne saujelė „išrinktųjų”, o patys piliečiai, tiesiogiai dalyvaudami jų priėmimo procese – visuotiniuose ir vietiniuose referendumuose, plebiscituose bei apklausose. Kitaip tariant, suverenitetas tiesioginės demokratijos šalyje tiesiogiai priklauso liaudžiai.
Kodėl tiesioginė demokratija dar neįsišaknijo? Kodėl ji plačiai naudojama tik atskirose šalyse ir regionuose (pvz., Šveicarijoje, Kalifornijos ir Oregono valstijose)? Ogi todėl, kad dabartiniai valdžios hierarchai žūtbūtinai tam priešinasi ir nuolat skalbia mums smegenis sakydami, jog tiesioginė demokratija yra per brangi, per lėta ir sunkiai įgyvendinama. Pirmuosius du „trūkumus” pašalina argumentas, kad greičiausia ir pigiausia sprendimų priėmimo sistema yra absoliutinė vieno žmogaus diktatūra. Na, o trečiąjį „trūkumą” natūraliai pašalina dabartinės technologijos – piliečiai gali lengvai „susirinkti į vieną vietą ir prabalsuoti“ internetu.
Neseniai apsilankiau Laisvojo universiteto (LUNI) užsiėmime apie omnikratiją, kurį vedė M. Riomerio universiteto socialinės informatikos fakulteto dekanas Saulius Norvaišas. Jo teigimu, šiuolaikinės technologijos visiškai įgalina naujos žmonių bendrabūvio sistemos – omnikratijos – atsiradimą. Omnikratijoje (tiesioginėje skaitmeninėje demokratijoje) nebus centralizuotos valdžios, parlamentas taps nereikalingas, nes partijų funkcijas elektroninėmis priemonėmis atliks patys piliečiai. S. Norvaišas prognozavo, kad tokia demokratijos forma įsigalės mūsuose per artimiausius penkerius metus.
Castor: Nori pasakyti, kad sausio 16-ąją neramumus sukėlę naujieji Lietuvos proletarai, valdžios pravardžiuojami „buduliais“, kovojo už tiesioginę demokratiją?
Pollux: Be jokios abejonės. Sociologinių tyrimų bendrovės „TNS Gallup“ neseniai atliktos apklausos duomenimis teiginiui, kad valdžioje šiuo metu yra „apsišaukėliai ir vagys“, pritaria beveik du trečdaliai Lietuvos gyventojų – 63 procentai. Tokia yra paprastų žmonių (arba – liaudies) nuomonė apie atstovaujamosios demokratijos viršūnes. O tie naujieji proletarai – irgi ta pati liaudis, tik išmesta už visuomenės ribų. Jie gi norėjo prabilti pasauliui, kuris juos užmiršo. Todėl balsavo kiek kitaip – sniego gniūžtėmis, kiaušiniais ir akmenimis. O toks balsavimas – ne kas kita, o tiesioginės demokratijos apraiška. Be to, jie tiesiog geriau už kitus išreiškė plačiųjų sluoksnių nuomonę ir vaizdžiai pademonstravo, kaip elgiamasi su vagimis ir apsišaukėliais.
Žmonės nepasitiki centralizuota, hierarchizuota ir, sakyčiau, nežmoniška atstovaujamosios demokratijos sistema. Visus reikalus žmonės nori spręsti patys, tačiau esama valdžia jiems to neleidžia. Todėl neramumai ir kyla. Ne tik Lietuvoje, bet ir Islandijoje, Italijoje, Graikijoje, Bulgarijoje, Latvijoje. Ypač geras pavyzdys – Islandija. Beveik visą praeitą savaitę islandų Altingas buvo apsuptas glaudžiu susirinkusių žmonių žiedu – dienomis bobutės barškino puodais ir šaukštais, o naktimis jaunimas kūreno laužus. Buvo ir atvirų susirėmimų su policija. Po to valdžia paskelbė naujų priešlaikinių rinkimų datą. Tai ir yra tiesioginė demokratija. Na, o mūsų valdžios „buduliai“ tas bobutes būtų apkaltinę banditizmu arba ilga Kremliaus ranka...
Dar prisiminkime, kad kruvinu susirėmimu virtęs protestas prie Seimo rūmų – nebe pirma žmonių valios išraiška. Gruodį prieš mokesčius protestavo muzikantai, dėstytojai, o kultūros mylėtojai atėjo net su knygų karstu. Bet valdžia liko abejinga jų nuomonei. Esu įsitikinęs, kad vienos mažos riaušės geriau parodo žmonių valią negu šimtas didelių, taikių ir beveidžių mitingų.O kaip tu manai – ar po riaušių pasikeitė kas nors valdžios ir visų mūsų galvose?
Castor: Po riaušių prasidėjo iki koktumo juokingi tarpusavio kaltinimai: „Tu suorganizavai riaušes, tu kaltas!” – „Ne, tu!”. Buvo pradėta minią skirstyti į „geriečius” (kurie nieko nedaužė) ir „blogiečius” (kurie daužė). Tokiu moraliniu „rūšiavimo“ virusu užsikrėtė ne tik pati valdžia ir oficialūs mitingo organizatoriai, bet ir nemenka paprastų „tvarkingų“ Lietuvos piliečių dalis. Tokie lietuviški tvarkinguoliai man itin primena XX a. 4-ojo dešimtmečio vokiečių biurgerius, slapta arba atvirai pritarusius fašistų organizuotam tautos „valymui“ nuo „šiukšlių“ – žydų, gėjų ir neįgaliųjų, kurie buvo kriminalizuojami lygiai taip pat, kaip ir XXI a. Lietuvoje.
Pollux: „Jedinstvo-2”, chuliganai, padugnės? O gal laisvi žmonės, kurių sąmonė išsivadavo nuo Oidipo komplekso, įsikūnijusio politikoje ir ekonomikoje, valdžioje ir policijoje? Ar negalima riaušėse įžvelgti gilesnių prasmių? Nors tai galbūt ir pavojinga – štai neseniai vienas psichoanalitikas privalėjo viešai atsiprašyti ministro pirmininko ir dėl to turbūt įgijo viešo kalbėjimo traumą.
Castor: O taip, brolau, po visiems žinomų Paryžiaus neramumų, kurie kilo prieš keturiasdešimt metų, atsirado nauja filosofų ir intelektualų karta, kurios žymiausi atstovai buvo Michelis Foucault, Gillesas Deleuze ir Felixas Guattari. Pirmasis savo knygose kalbėjo apie valdžią, kuri kadaise mėgo mus disciplinuoti, žiūrėdama iš savo sosto arba pro kalėjimo langelį, o dabar kontroliuoja, taikydama policines priemones, atskirdama „normaliuosius” individus nuo „nenormalių”, įstatymais numatydama ne tik mūsų santykius su valdžia, bet ir mūsų kasdieninį elgesį ir taip mus visus pavergdama. Tokia visuomenė, valdoma valdžios, kuri pasikliauna robotų – policininkų prievarta, egzistuoja daugelyje šiuolaikinių demokratinių valstybių. Ar prisimeni, ką kalbėjo Seimo nariai ir jų šalininkai po riaušių? „Seimo pareigūnai neapgynė”. Kaip tai suprasti? Gal reikėjo mus visus iššaudyti ir palikti ant sniego kraujo klanus? Turbūt dabar dešinieji galės apsitverti spygliuotomis vielomis ir į darbą eiti kaip į konclagerį. Arbeit macht frei.
Kiti du minėti filosofai kalbėjo apie patį žmogų, kuris turi kai ką įveikti savo viduje. Tai – ta pati valdžia, tas pats pasmirdęs kontrolės mechanizmas, įkalinantis mus ir visą visuomenę kontroliuojančios, valdžiai tarnaujančios moralės spąstuose. Jei Freudas civilizuotą, kultūringą elgesį tapatino su žmogaus sąmone ir laikė „nekultūringus” žmones ligoniais, tai Deleuze su Guattari sąmonę prilygino tironui, kuris sėdi žmogaus smegenyse ir bando diriguoti jo elgesį, tai yra, represuoja pasąmonės instinktus ir geismus. Tas tironas – tai kiekviename iš mūsų įkūnyti draudimai: tėvų moralai, gero elgesio taisyklės mokykloje, universiteto nuostatai, darbdavio sąlygos, valdžios įstatymai. Šiuose draudimuose, o greičiau – mūsų negebėjime jiems pasipriešinti, ir slypi pati didžiausia velniava – Oidipo kompleksas. Šiuos draudimus gali įveikti tik subtili ironija ir nuolatinis vertybių perkainojimas. Galime pasirinkti – ar „gydyti” savo iškrypusią, visko geidžiančią dvasią, kol galų gale ji bus visiškai užgniaužta, ar be baimės mesti akmenį į galios stabus ir savyje įveikti moralizuojantį tironą.
Po akcijų žmonės buvo be saiko gėdinami ir verčiami apsispręsti – už ką jie: ar už taikų ir nuolankų profsąjungų dialogą su valdžia, kuriame žmonės vis tiek pralaimės, ar už brutalią jėgą, kai, pasak Nietzschės, kiekvienas potraukis siekia viešpatauti ir pats bando filosofuoti. Taip, filosofuoja mūsų potraukiai, instinktai, geismai, kūnai. Filosofuoja ir išeina iš moralės katakombų į gatvės šviesą. Tad tegul jie ir išeina, o susitaikėlišką moralę palikime silpniesiems moralistams ir išglebėliams.
Pollux: Ar nemanai, kad žmonėms atėjo laikas veikti patiems? Nebūtina daužyti langų, nebūtina bėgti į mitingus po kiekvieno profsąjungų švilpuko. Profsąjungos – tokia pati valdžia, nieko neverta biurokratinė skylė. Gal greičiau reikėtų skelbti nesankcionuotus streikus, įveikti Oidipą darbovietėse, profsąjungose, nusikratyti visų galios elementų vienu metu?
Castor: Sutinku, mano mielas, kad dalyvavimas tokiose riaušėse iš dalies prilygsta savižudybėms už vairo ar lėtai savinaikai įklimpus pamirštuose miesto getuose. O ką daryti? Streikuoti? Bet streiko organizavimas – ilgas ir nuobodus darbas, popierių krūvos. O kodėl gi mums niekam nieko nepranešant neatėjus į darbą? Dieną, savaitę, mėnesį? O jei į darbą neateitų pusė mūsų kolektyvo? Gal tada mūsų bosas prisimintų, kad jau keletą metų nepakelia mums atlyginimo? Kreipsis į profsąjungą? O kuo ji čia dėta? Jei profsąjunga mus išduos ir ims derėtis su bosu – užgrobsime jos būstinę. Prisiminkime – profsąjunga, kaip koks apsileidėlis, retai, oi retai, išsineria iš savo šlepečių ir išeina iš privilegijomis šildomo savo buto, kad mus atstovautų.
Nesankcionuotus veiksmus, vadinamus „laukinių kačių“ (angl. – wildcat) streikais jau kelis dešimtmečius organizuoja nuo profsąjungų valdžios nepriklausomi dirbantieji. Taip apeinami prieš profsąjungas nukreipti įstatymai: nenusavinami jokie profsąjungų fondai, nėra įsipareigojimų pateikti bosams įspėjimus – suteikti jiems galimybę pasitelkti streiklaužius.
Tiesioginis veiksmas – tai taktika, kurios dirbantieji gali imtis patys, be valdžios, profsąjungų biurokratų ar brangiai apmokamų teisininkų pagalbos. Kreipimasis pagalbos į teismus kai kada gali būti naudingas, bet tai nėra tiesioginio veiksmo forma. Teismuose taip pat laimi boso interesai, be to, visa tai kainuoja daug laiko ir pinigų.
Tokių nenuspėjamų streikų iš anksto nepastebės nei valdžia, nei bosas. Manau, kad tokiais streikais galime ne tik išsaugoti savo karingumą, nepažeistą jėgos struktūrų, bet ir suduoti smūgį visiems tikriems ir netikriems mūsų struktūriniams tėveliams ir mamytėms. O dar smagiau bus be paliovos stebinti tuos, kurie dar mano, jog gali mus turėti ir valdyti.
Pollux: Na, tu karingesnis nei maniau. Spontaniški streikai – puiku, nes su valdžia suderintas streikas man primena sankcionuotas riaušes. Bet ką daryti žmonėms, kurie nenori atviros konfrontacijos su valdžia ir jos jėgos struktūromis? To nenoriu ir aš – senas pacifistas.
Todėl mums atviras kitas kelias – kurti tiesioginę demokratiją. Neskubant, pamažėle patiems kurti alternatyvias savivaldos struktūras – savišalpos kasas, gyventojų bendrijas, turgaus kooperatyvus, savišvietos būrelius ir pan. Tokioms savanoriškoms, iš apačios besikuriančioms struktūroms sustiprėjus, valdžia vieną gražią dieną pabus ir pamatys, kad ji niekam nebereikalinga – visuomenė kuo puikiausiai egzistuoja ir be jos.
