kosmologija

Priminsime, kad dabar po Didžiojo sprogimo praėjo jau 13,8 mlrd. metų. Harvardo universiteto astrofizikas Abrahamas Loebas pareiškė, kad gyvybė mūsų visatoje galėjo susiformuoti po Didžiojo sprogimo tepraėjus vos 15 mln. metų. Dabar visatai – 13,8 mlrd. metų. Išeitų, kad visatoje gyvos būtybės egzistuoja daugiau kaip 13,5 mlrd. metų. O štai Žemėje ji atsirado tik prieš 3,8 mlrd. metų. Nuo planetos susiformavimo tada buvo praėję 700 mln. metų. „Kai visatai buvo viso labo 15 mln.

Astronomai sekmadienį paskelbė pirmą kartą pamatę dujines gijas, kurios, teoriškai, „laiko“ Visatą sudarydamos tarsi „kosminį tinklą“. Astronomai pasinaudojo intensyvia spinduliuote, kurią skleidžia vienas kvazaras – supermasyvios juodosios skylės „šalutinis produktas“, kuris veikia kaip kokia kosminė blykstė, nušviečianti dalį to milžiniško gijų tinklo.

Pakankamai neįtikėtina jau tai, kad mūsų visatai – 13,8 mlrd. metų. Tačiau dėl jos amžiaus gali būti dar labiau neįtikėtinų dalykų. Mokslininkai iškėlė prielaidą, kad visata galbūt apskritai neturi pradžios ir yra begalinė. Tai reikštų, kad niekada nebuvo jokių singuliariųjų taškų ir jokių didžiųjų sprogimų. Ši prielaida – vadinamosios „vaivorykštinės gravitacijos“ teorijos postulatas. Nors ši teorija fizikų bendruomenėje nėra populiari, daugelis sutinka, kad tokia idėja yra pakankamai įdomi.

Pačios nesvetingiausios Žemės vietos idealiai tinka pirmųjų visatos egzistavimo momentų stebėjimui. Tai vienas didžiausių planetos teleskopų, tačiau jis atrodo visiškai mažas bekraštėse Antarktidos plynėse. Šiame akinančiai balto sniego pasaulyje, kur gruodžio saulė niekada nenusileidžia, atstumus įvertinti sunku. Tikrasis Pietų ašigalio teleskopo (PAT) 10 metrų skersmens antenos dydis pasidaro akivaizdus tik kai mūsų mažas sunkvežimiukas privažiuoja prie pastato, kuriame jis stovi.

Mokslininkai teigia, kad tyrinėjant Higgso bozono savybes, jiems galbūt pavyks nustatyti, koks likimas laukia kosmoso. Teorija, vadinama vakuuminiu nestabilumu, teigia, kad po milijardų metų dabartinėje visatoje gali gimti nauja ir ją pakeisti. Visa tai priklauso nuo kelių tikslių skaičių, susijusių su Higgso bozonu, kuriuos tyrėjai dabar bando rasti. Į „Higgsą panaši“ dalelė pirmą kartą Didžiajame hadronų greitintuve (LHC) stebėta praėjusiais metais.

Žinoma, „greitai“ – kosmine prasme, tad pernelyg nerimauti dėl to neverta. Tačiau pats faktas, kad Visata dabar išgyvena savotišką  „senatvės krizę“, tokią išvadą padariusiems astronomams buvo netikėtas. Tarptautinė mokslininkų grupė, sudaryta iš D. Britanijos, Portugalijos, Japonijos, Italijos ir Nyderlandų astronomų, pranešė užbaigusi 10 kartų išsamesnę galaktikų apžvalgą nei visos ankstesnės.

Mokslininkai mielai atsuktų Visatą atgal ir stebėtų, kas vyko nuo pat pradžių. Kadangi tai padaryti neįmanoma, tyrėjams tenka kompiuteriniuose kurti savas miniatiūrines visatas, joms pritaikyti fizikos dėsnius ir tyrinėti jų evoliuciją. Dabar tyrėjai planuoja atlikti detaliausią ir didžiausio masto tokio pobūdžio simuliaciją. Taip jie tikisi įminti vieną didžiausių mįslių – tamsiosios energijos, kuri verčia visatą vis sparčiau plėstis, kilmę, rašo SPACE.com.

„Žinote, kartais sutinki žmonių ir jie tokie malonūs, kad pasikvieti į namus ir kalbiesi, o jie pasakoja vis daugiau ir daugiau šaunių dalykų. Bet tada sakai, gal pratęskime pokalbį kitą dieną, bet jie neišeina ir vis kalba ir tos kalbos darosi vis labiau trikdančios ir sakai, jau tikrai gana, baikit? Panašiai vyksta su infliacija.“ Maxo Tegmarko balsas pagyvėja, kai jis kalba apie mūsų visatos kilmės istorijos pagrindinę idėją.

Būsime vieniši, kai kosmosas pasens. Jo žvilganti gausa palengva blės nesuskaičiuojamoms galaktikoms dingstant iš akiračio. Po dešimčių milijardų metų liks tik kaimyninių galaktikų pulkelis, žvelgiantis į tuščią erdvę. Ši niūri ateitis artinasi, nes erdvė plečiasi vis sparčiau, leisdama nutolusioms sritims pasitraukti už ribos, kur šviesa dar gali mus pasiekti. Tokio apgailėtino likimo kaltininką vadiname tamsiąja energija, bet prie jos tapatybės išsiaiškinimo nepriartėjome.

Žinomas mokslininkas teigė aptikęs įrodymų, kad Visata egzistavo ir prieš Didįjį sprogimą. Profesorius Rogeris Penrose'as iš Oksfordo universiteto teigia, kad koncentriniai ratai, rasti visatos foninėse elektromagnetinėse bangose, pateikia įrodymų apie įvykius, kurie nutiko dar prieš gimstant visatai. Kosminė elektromagnetinė foninė spinduliuotė leidžia mokslininkams pažvelgti į visatą praėjus 300 tūkst. metų po Didžiojo sprogimo.

Mūsų Visata gali egzistuoti juodosios skylės viduje. Tai gali skambėti keistai, bet ji iš tikrųjų tokia teorija gali pateikti paaiškinimus, kaip prasidėjo Visata, ir kodėl ji yra būtent tokia, kokią mes ją matome. Didžiojo sprogimo teorija teigia, kad Visata prasidėjo iš be galo mažo, tačiau begalinio tankio ir temperatūros taško, dar vadinamo singuliarumu, kuris plėsdamasis ir suformavo mūsų Visatą.

Milijardus metų Žemė tęsia savo pavojingą kelionę per kosmosą. Kaip mūsų planeta sukasi apie Saulę, taip visa Saulės sistema atlieka daug didingesnę kelionę, apskriedama mūsų Visatos salą per 200 milijonų metų. Nardydami per Paukščių Tako diską, skriejome per spindinčias spiralės šakas, brovėmės per tankių ūkų Stikso tamsą, ir buvome įspūdingų žvaigždžių mirčių liudininkai. Keliaudama aplink Paukščių taką, Saulės sistema patyrė daug pavojų.

Ar žvalgomės po kosmosą, ar tiriame subatomines erdves, sėkmingiausios mūsų teorijos pateikia neišvengiamą išvadą – mūsų Visata tėra lašelis visatų vandenyne. Dar visai neseniai daugelis fizikų vengė pripažinti vadinamosios multivisatos idėją. Tačiau šiuolaikinės kosmologijos, stygų teorijos ir kvantų mechanikos pasiekimai keičia tokią nuomonę.

Astronomai aptiko du dujų debesis, kurie susiformavo praėjus vos kelioms akimirkoms po Didžiojo sprogimo, per kurį gimė mūsų Visata. Tai pirmas kartas, kai šie dujų debesys pastebėti. Be to, šis atradimas dar labiau sutvirtina ir taip plačiai paplitusią teoriją, aiškinančią, kaip atsirado visata, teigia mokslininkai. Nustatyta, kad šiuose pirmykščiuose dujų debesyse yra tik lengviausi elementai – vandenilis ir helis.

Vienas netikėčiausių XXI amžiaus kosmologijos atradimų – tai, jog Visata geometriškai plokščia. Tokia žinia – verčianti stebėtis, mat reikia turėti galvoje, kad prieš kelias savaites fizikos Nobelio premija atiteko trims astronomams, nustačiusiems, jog Visata plečiasi spartėjančiai. Nors visai įmanoma, kad plokštumas tėra spartėjančio plėtimosi pasekmė, vis dėlto (bent jau kol kas) 100 procentų to teigti negalima. Kaip visada, mums teks sugrįžti prie Einšteino.

Greitėjantis Visatos plėtimasis tėra tik iliuzija, panaši į miražą dykumoje. Netikras įspūdis susidaro dėl būdo, kuriuo mūsų konkretus kosmoso regionas lėtai slenka per likusį kosmosą, teigia kosmologas Christosas Tsagasas. 1929 metais kosmologai nustatė, kad Visata plečiasi: kosmoso struktūra – laiko ir erdvės kontinuumas – tempiasi.

Be Higgso bozono Visata būtų visiškai kitokia. Ši jau legendomis apipinta dalelė vaidina svarbų vaidmenį kosmologijoje ir atskleidžia, jog gali egzistuoti itin artima jos giminaitė. Higgso bozoną bandoma identifikuoti CERN laboratorijos Didžiajame hadronų priešpriešinių srautų greitintuve. Šios dalelės aptikimas leistų fizikams paaiškinti, kodėl didžioji dalis elementariųjų dalelių turi masę.

Idėjai, kad kitos visatos, taip pat ir mūsiškė, egzistuoja laiko ir erdvės „burbuluose“, mokslininkai suteikia vis daugiau pagrindo. Žemos temperatūros spinduliuotės, likusios po Didžiojo sprogimo, tyrimai leidžia manyti, kad keletas šių „burbulinių visatų“ paliko savo pėdsakus, praneša BBC. Ši „multivisatos“ idėja yra populiari šiuolaikinėje fizikoje, tačiau sunku rasti būdų, kaip ją patikrinti eksperimentiškai.

Pirmieji naujausias technologijas naudojusio astronominio tyrimo rezultatai, atrodo, patvirtino, kad paslaptingoji tamsioji energija egzistuoja. Tamsioji energija, kaip manoma, sudaro apie 74 proc. Visatos, o jos egzistavimas paaiškintų, kodėl Visata vis greičiau plečiasi, praneša BBC. Naujieji rezultatai gauti ištyrus daugiau kaip 200 tūkst. galaktikų. Mokslininkai naudojo du skirtingų rūšių stebėjimus, kad nepriklausomai patikrintų ankstesnius tamsiosios energijos tyrimų duomenis.

Pasaulinio garso astrofizikas ir kosmologas Stephenas Hawkingas interviu britų dienraščiui „Guardian" pareiškė, kad tikėjimas rojumi ar pomirtiniu gyvenimu tėra tik pasakaitė mirties bijantiems žmonėms paguosti. Pasak leidinio, žymiausiu mūsų laikų britų mokslininku laikomam 69 metų S. Hawkingui buvo diagnozuota  nepagydoma nervų sistemos regeneracinė liga jam vos sulaukus 21-erių. Iš pradžių medikai manė, kad jis mirs po kelerių metų, nes simptomai tolydžio stiprėjo.