kooperatyvas

 Albinas Čaplikas Nors po sovietų imperijos griuvimo praėjo jau ketvirtis amžiaus, tačiau iš socializmo išsivadavusių šalių gyventojai vis dar susiraukia išgirdę apie kolektyvinį gyvenimo būdą, apie kolektyvinę, taigi lyg ir visų, bet tuo pat metu ir niekieno, nuosavybę. Gal todėl Lietuvoje taip sunkiai kuriami kooperatyvai: juose žmonės užuodžia liūdnai pagarsėjusių kolūkių arba komunų kvapą.

 Diržų veržimo politika pagarsėjusios valdžios 2008-ųjų pabaigoje priimtos įstatymų pataisos iš peties smogė javų augintojų kooperatyvui „Joniškio aruodas“. Pernai paaiškėjo, kad kooperatyvas už ketverius metus turi sumokėti apie milijoną litų nekilnojamojo turto mokesčio. Jei javų augintojai nebūtų susikooperavę, tokio mokesčio būtų išvengę.

Dėl pastarosios krizės visuomenė kaltina neatsakingus korporacijų ir bankų vadovus ir ieško atsakingesnio ekonomikos modelio. Dalis atsakymą randa senamadiškuose kooperatyvuose. Tačiau ar tikrai kooperatinis verslas yra pasaulio ateitis? Pernai prasidėjęs judėjimas „Okupuokime Volstritą“ kovoja su korporacijų kapitalizmu, kuriame valdžia (o su ja ir turtas) sutelkiama į mažas rankas. „Okupantai“ trokšta verslo, kuris būtų demokratiškesnis ir socialiai teisingesnis.

Ant molinių kojų besilaikančio šiltnamių verslo bandymas susitelkti prekybininkams padvelkė monopolijos grėsme. Praėjusių metų pabaigoje „Agrolit“ kooperatyvą įsteigę šiltnaminių daržovių augintojai teigia, kad kooperacija – viena iš galimybių gelbėti byrantį šiltnamių sektorių. Augančios energetinių išteklių kainos iš rinkos išstūmė jau ne vieną šiltnamį.

Panevėžio miesto valdžia džiaugiasi sulaukusi pirmųjų investuotojų pramonės parke. Vienas jų – Liežio kooperatinė bendrovė, skelbianti, kad statys pieno perdirbimo ir rinkodaros cechą. Toks projektas turėtų džiuginti ir pieno gamintojus, tačiau šiems kyla daugiau klausimų nei džiugesio. Apie kooperatyvą – jokių žinių „Pirmą kartą girdžiu tokios bendrovės pavadinimą ir apie tokius planus“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė Lietuvos pieno gamintojų asociacijos vadovas Jonas Vilionis.

Pieno gamintojai apmaudauja, kad 2011-uosius paskelbus pieno kokybės metais ir sugriežtinus pieno supirkimo tvarką bei kokybės kontrolę buvo žlugdomi kooperatyvai. Pasak žemdirbių, pieno perdirbėjų stovykloje bręsta naujos idėjos, dėl kurių kryžiuotos ietys neseniai vykusiame Pieno tarybos posėdyje.

Praėjusią savaitę gimtinės žemėje amžinam poilsiui atgulusį Bronislovą Lubį galima drąsiai vadinti lietuviško verslo krikštatėviu. Jo išėjimas padėjo simbolinį tašką nepriklausomybės pradžioje susiformavusiai verslo epochai. „Manau, kad B. Lubys buvo solidžiausia XX amžiaus Lietuvos verslo asmenybė. Jis buvo visai kito kalibro figūra“, – šais žodžiais bene taikliausiai B. Lubio fenomeną apibūdino vienas iš „VP Grupės“ akcininkų Ignas Staškevičius. Juoda ir balta.

Jeigu Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje pavyks pastatyti planuojamą kooperatinę pieno perdirbimo gamyklą, galėsime sakyti, kad ją iš tikrųjų pastatė du dešimtmečius trukę nesutarimai tarp pieno gamintojų ir pieno supirkėjų. Kauno LEZ siūlo du sklypus Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje (LEZ) kooperatyvui „Pienas LT“ pasiūlytos pasirinkti dvi vietos statyti pieno perdirbimo įmonę. „Iš pradžių numatyta skirti 3 ha su plėtra ateityje.

Pieno gamintojų kooperatyvas „Pienas LT“ svarsto alternatyvias vietas būsimai pieno perdirbimo įmonei. Jos numatytos Kaune, Kėdainiuose arba Panevėžyje. Kėdainių rajono savivaldybės merė Nijolė Naujokienė lankėsi Lietuvos žemės ūkio rūmuose Kaune ir neeiliniame Žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos posėdyje pristatė  galimybes mūsų rajone įkurtame Pramonės parke steigti kooperatinę pieno perdirbimo įmonę.