gražina tumosienė

Statistikos departamento duomenimis, kasmet mūsų šalyje miršta per 40 tūkstančių žmonių. Artimo netektis – ne vien liūdnos atsisveikinimo minutės, bet ir rūpesčiai: kur bus supiltas naujasis žemės kauburėlis, kaip jį lankysime ir prižiūrėsime. Bepigu buvo seniau, kai daugelis mūsų gyvenome čia pat: kartą ar du per metus vistiek nuvažiuodavome, kad ir į kitą Lietuvos pakraštį – pavasarį gėlių pasodinti, o vėlyvą rudenį ir žvakutę uždegti.

Kai kurie šalies miesteliai jau liko be šarvojimo salių, nes beveik trečdalis ritualines paslaugas teikusių įmonių uždarytos dėl liepą įsigaliojusių griežtų suvaržymų. Miestelių žmonės skundžiasi savo artimųjų laidotuvėms turintys skirti daugiau lėšų nei iki šiol. Politikai aiškina, kad taip einama į Europą. Daugeliui mūsų nesunku apsispręsti, kur šarvoti mirusį artimą žmogų. Tačiau Žmonių palaikų laidojimo įstatymo naujosios nuostatos, įsigaliojusios dar liepą, šį pasirinkimą itin komplikavo.

Spalio pradžioje sostinėje kilęs skandalas dėl mirusiųjų palaikų išvežimo ir laikymo atskleidė susidariusią kritišką padėtį. Didžiosios minėtas paslaugas teikiančios bendrovės ragina įkurti teritorinę lavoninę. Tuo metu mažosios jų konkurentės ir teismo medicinos ekspertai tam prieštarauja, rašo „Lietuvos žinios“. Teismo medicinos ekspertai teigia, kad Vilniaus miestui užteks Teismo medicinos instituto (TMI) turimų 40 šaldytuvų, kurie atsirado TMI šią savaitę persikėlus į naujas patalpas.

Ritualinių paslaugų rinkoje verda ne mažiau arši kova nei kitose verslo srityse. Kova, kuri kartais peržengia visas žmoniškumo ribas. Tačiau labiausiai kenčia ne paslaugų teikėjai, o klientai. Žmonės, išgyvenantys artimųjų netektį ir patekę į dažnai nelabai suprantamų taisyklių ir susitarimų verpetą, rašo „Respublika“. Ne pagarba, o pinigai Būtent taip pasijuto vilniečių šeima, prieš kelias dienas netekusi motinos.