galaktika

Kaune gyvenantis programuotojas Artūras Medvedevas laisvalaikiu panyra į astrofotografiją –  iš namo kieme įsirengtos observatorijos stebi ir fotografuoja vyksmą danguje.

Astronomai aptiko labai neįprastą į širdies ritmą panašų radijo signalą, skleidžiamą tolimoje galaktikoje, kuris juos nustebino, nes buvo toks pastovus. Astronomai pirmą kartą aptiko ilgalaikius radijo signalus, primenančius „širdies plakimą“, kurie skleidžiami tolimoje galaktikoje. Jis klasifikuojamas kaip greitas radijo bangų protrūkis (RBT) – stiprus nežinomos astrofizinės kilmės radijo bangų protrūkis, paprastai trunkantis ne ilgiau kaip kelias milisekundes.

Jungtinių Valstijų mokslininkams pavyko nuotraukoje užfiksuoti pirmąją mūsų – „Paukščių tako“ – galaktikos širdyje esančią juodąją skylę. Iki šiol mokslininkai buvo nufotografavę tik juodąją skylę, esančią kitoje galaktikoje. Kaip atrodo net 4 milijonus kartų už Saulę masyvesnis objektas? Milžiniška juodoji skylė „Sagittarius A star“ slypi mūsų – „Paukščių tako“ – galaktikos širdyje ir yra pirmoji, kurią pavyko užfiksuoti nuotraukoje.

Buvęs Izraelio kosmoso saugumo programos vadovas Haimas Eshedas arba ką tik išdavė didžiausią paslaptį pasaulio istorijoje, arba labai kliedžia. H. Eshedas tvirtina, kad Galaktikos federacija palaiko ryšius su JAV ir Izraelio vyriausybėmis, tačiau prašė jos egzistavimą laikyti paslaptyje. H. Eshedas yra buvęs generolas, 29 metus vadovavęs Izraelio kosmoso saugumo programai, taip pat Izraelio technologijos instituto „Technion“ profesorius.

Dideliu mastu, daug didesniu nei galaktikos, visatos medžiaga yra išsidėsčiusi į gijas primenančias struktūras, kurias vadiname „kosminiu tinklu“. Tai milžiniškas susitelkusių galaktikų tinklas, kurį jungia tarpžvaigždinės dujos. Stebėti šias dujų gijas tikrai nėra lengva, o ir galimybė jas studijuoti atsirado tik visai neseniai. Dabar, pirmą kartą istorijoje, astronomai stebėjo kelias kosminio tinklo gijas vienu metu.

Norėtumėte pasigaminti naujųjų „Galaktikos“ margučių? Dreamalittlebigger.com aprašoma ši nauja technika. Šiam projektui jums reikės: Dažymui skirtų plastikinių kiaušinių; Akrilinių dažų (spalvos išvardintos toliau); Teptuko; Kempinėlių (paprastą virtuvinę kempinę galima sukarpyti smulkesniais gabalėliais); Tvirto šepetėlio (tiks ir dantų šepetėlis) Norint pasigaminti „Galaktikos“ margučių, visų pirma reikės kiaušinius nudažyti juodai. Jų galima įsigyti jau juodų, arba nudažyti savarankiškai.

 Paukščių Tako galaktikai būdingas halas yra sudarytas daugiausiai iš žvaigždžių, atkeliavusių prieš 10 mlrd. metų per susidūrimą su kita keturiskart mažesne galaktika, sakoma trečiadienį paskelbtame astronomų straipsnyje. Lėtai plėtojęsis susiliejimas su Gajos-Enkelado galaktika suteikė ne vien suteikė medžiagos mūsų galaktikos halui, prilygstančios 600 mln.

Tyrėjai netyčia užfiksavo keistą radijo signalą, kuris atkeliavo iš galaktikos, esančios už 100 milijonų šviesmečių. Tai buvo tarsi lengvi pulsavimai, trunkantys vos kelias milisekundes. Visgi, kad signalas girdėtųsi už tokio atstumą, jo stiprumas turėjo būti itin didelis – maždaug toks, kokį energijos pliūpsnį paleidžia saulė kas 80 metų. Tai nėra pirmas kartas, kai iš tos pačios galaktikos sklindantis signalas pasiekia Žemės mokslininkus.

Itin masyvios juodosios skylės drasko ir ryja bejėges žvaigždes kelis šimtus kartų dažniau negu manyta lig šiol, nurodo mokslininkai. Anksčiau astrofizikai buvo apskaičiavę, kad toks kosminis kanibalizmas yra itin retas reiškinys, nutinkantys kartą per 10-100 tūkstančių metų vienai galaktikai. Vadinamieji „potvynio tipo ardomieji įvykiai“ lig šiol buvo įrodyti tik astronominėse nuotraukose, aprėpiančiose dešimtis tūkstančių galaktikų.

Spiralinė galaktika NGC 1055 nuo mūsų planetos nutolusi per 55 milijonus šviesmečių ir priklauso Banginio žvaigždynui. Itin galingas Čilėje, didžiausioje pasaulio observatorijoje esantis teleskopas šią didžiulę, gravitacijos susietą žvaigždžių, dujų ir tamsiosios medžiagos sistemą įamžino ypač ryškiai. Mokslininkai skelbia, kad šios galaktikos skersmuo yra maždaug penkiolika procentų didesnis nei Paukščių Takas.

Astronomai nustatė, kad mūsų galaktikos (Paukščių tako) laukia susidūrimas su masyviu dujų debesiu. Kas nutiks tada, kai jis trenksis į mūsų galaktiką maždaug po 30 milijonų metų atsako NASA, rašo „Business Insider“. 1963 astronomijos studentas Gailas Smithas, dirbęs observatorijoje Olandijoje, atrado kai ką keisto – dujų debesį, judantį link Paukščių tako galaktikos. Smitho debesyje, manoma, yra pakankamai dujų, kad iš jų galėtų susikurti 2 milijonai žvaigždžių, kurios dydžiu primintų Saulę.

Astronomija daugeliui žmonių gali skambėti lyg koks nesuprantamas mokslas, reikalaujantis daugybės žinių ar aukštojo mokslo diplomų. Tačiau iš tiesų, net ir apie pačius sudėtingiausius dalykus galima kalbėti labai paprastai ir visiems aiškiai suprantama kalba. Žemiau esančioje nuotraukų galerijoje pateikiame dešimt įdomių astronominių palyginimų apie mūsų Žemę, Saulę, kaimynines planetas, Paukščių tako galakatiką ir netgi – Visatą.

Astronomai atrado tolimiausią kada nors Visatoje stebėtą galaktiką, kuri atrodo kaip ryškiai mėlynas žvaigždžių telkinys, esantis už maždaug 13,1 mlrd. šviesmečių nuo Žemės. Galaktika EGS-zs8-1 yra „vienas ryškiausių ir masyviausių ankstyvosios Visatos objektų“, sakoma Yale'io (Jeilio) universiteto pranešime.

Pasiekę pirmąją šios vaizdo medžiagos minutę bejėgiškai pripažinsite, kad net neįsivaizduojate, kiek galaktikoje gali būti žvaigždžių. Antrą filmo minutę apims jausmas, jog geriau net nebandyti suvokti to žvaigdžių kiekio. Trečią minutę sąmonėn pasibeldžia mintys apie begalybę ir pastebėjimas, jog tai, ką čia rodo, tėra tas vienas nelaimingas galaktikos lopinėlis. Ne visa galaktika. O juk tų galaktikų Visatoje – milijardai. Primygtinai rekomenduotume šias 3,5 min.

 Pasisaugok, Gaia. Robotizuotas galaktikos žemėlapio sudarytojas tikriausiai padarė pirmąjį atradimą, išgyvendamas netikėtą kosmoso šiukšlių puolimą. Dirbdami su Europos kosmoso agentūros palydovu mokslininkai atrado, kad šis daug labiau „pagražintas“ kosmoso dulkių, mikrometeoroidų padarytais taškeliais nei buvo tikėtasi. „Tikėjomės tokių reiškinių nuo 1 iki 10 kartų per dieną“, sako Floor van Leeuwen iš Kembridžo universiteto. „Tačiau dabar stebime bent 500 per dieną.

 Paukščių Taku vadinama galaktika yra lengvesnė negu lig šiol manyta, apie tai rašoma trečiadienį paskelbtame britų moksliniame straipsnyje. Tyrimu, kurį atliko Edinburgo universitetas, mokslininkams pirmą kartą pavyko tiksliai išmatuoti šios galaktikos, kurioje yra ir mūsiškė Saulės sistema, masę. Nustatyta, kad Paukščių Tako masė prilygsta tik pusei kaimynės Andromedos, kuri kaip ir mūsiškė taip pat yra spiralinės struktūros.

JAV nacionalinė radioastronominė observatorija pranešė apie patikslintą Žemės buvimo vietą Paukščių Tako galaktikoje. Naujo tyrimo autoriai nustatė atstumą nuo Žemės iki visos eilės kosminių ūkų ir išsiaiškino tikrąjį tos mūsų galaktikos vijos, kurioje yra Saulės sistema, dydį, sakoma pranešime. Pasak observatorijos atstovų, paaiškėjo, kad iki šiol „mūsų“ Paukščių Tako gijos ilgis buvo laikomas gerokai sumažintu. Susipažinti su naujojo tyrimo išvadomis galima arXiv.org svetainėje.

Čilės observatorijoje astronomai išmatavo nuotolį iki mūsų kaimyno – Didžiojo Magelano Debesies. Nuotolis mums kol kas tikrai astronominis – 163 šviesmečiai. Grupė astronomų iš „Universidad de Concepcion“ universiteto lygindami vis tolesnių nuo mūsų planetos objektų paralaksą (skirtumą tarp objekto vaizdo iš dviejų skirtingų taškų) nustatė, kad iki trečios artimiausios mums galaktikos, Didžiojo Magelano Debesies (DMD), yra apytikriai 163 tūkstančiai šviesmečių.

Interneto vartotojai, norintys virtualiai pakeliauti po mūsų galaktiką, gali tai padaryti apžiūrinėdami Europos astronomų internete paskelbtą didžiausios raiškos Paukščių Tako nuotrauką. Nuo 2010 m. Europos Pietinės observatorijos Paranale (Čilė) astronomai vykdo „Via Lactea“ pavadintą Paukščių Tako apžvalgos VISTA infraraudonųjų spindulių teleskopu projektą.

JAV aeronautikos ir kosmoso agentūros (NASA) kosmoso teleskopas „Wise“ aptiko milijonus juodųjų skylių ir iki šiol neatrastas labai karštas galaktikas, informuoja BBC. Anksčiau šios juodosios skylės ir galaktikos nebuvo pastebėtos, nes jas užstoja kosmoso dulkių debesys. Teleskopas „Wise“ fiksuoja tokio ilgio šviesos bangas, kurios žmogui yra nematomos ir mokslininkams suteikė informacijos, kurios negalima gauti iš žmogui matomų šviesos bangų.

Visata, regis, turi tą pačią problemą, kaip ir aš. Dulkės, visur. Spausdindamas šiuos žodžius, dairausi aplink ir mąstau, iš kur po galais, jos randasi? Kaip jos nekviestos susikaupia ant kiekvieno paviršiaus, visuose kampuose ir užkaboriuose? Kuo toliau, tuo dažniau kažką panašaus murmant girdime ir astronomus. Ne taip, kaip erzinančios, bet nereikšmingos krūvelės, kosminės dulkės yra labai svarbios.

Paslaptinga Paukščių Take aptikta banga leidžia manyti, kad mūsų galaktika vis dar gaudžia tarsi varpas po galaktinio susidūrimo, greičiausiai įvykusio bent prieš 100 mln. metų, teigia mokslininkai. Astronomai aptiko, kad žvaigždės galaktikos vidurio plokštumos šiaurėje ir pietuose pasiskirstę nevienodai, o tai leidžia manyti, kad koks nors nesenas įvykis jas sujudino.

Paukščių Takas ir jo kaimynystėje, už 2,6 milijonų šviesmečių, įsikūrusi Andromedos galaktika yra nelyginant brolis ir sesuo – dvi didingos spiralinės galaktikos, dominuojančios vietiniame galaktikų spiečiuje. Tačiau tai ir yra praktiškai visi šių galaktikų panašumai.

Atrodytų, ko jau čia nežinoti apie Paukščių Taką? Tai blyški, skliautą į dvi dalis dalijanti miglų juosta naktiniame danguje. Be to, galaktika, kurioje yra mūsų Saulės sistema. Ir viena iš milijardų galaktikų, kurios centre turėtų tūnoti supermasyvi juodoji skylė. Ką čia naujo sužinosi? O sužinoti dar tikrai yra ką. Pavyzdžiui, apie tolimųjų galaktikų formas mes žinome daugiau nei apie gimtojo Paukščių Tako. Lygiai taip pat kadaise nežinojome ir kokios formos yra motulė Žemė.

Beprecedentis trigubas žvaigždės „V838 Monocerotis“ žybsnis. Reti kamuoliniai žydrųjų žvaigždžių spiečiai, kurie, kaip manoma, yra atgimę. Neregėtas Paukščių Tako centre tūnančio monstro – supermasyvios juodosios skylės Šaulio A* apetito kuklumas. Monstro panosėje sugebėjusi gimti žvaigždė – sprinterė S2. Ir mįslingoji viešnia iš praeities – vien tik iš vandenilio ir helio sudaryta žvaigždė, kokių būdavo tik Visatos kūdikystėje, tuoj po Didžiojo sprogimo.

Jei kada pasitaikytų galimybė pakelti akis į naktinį dangų kur nors toli nuo miesto šviesų, skliaute pamatytumėte ūkanotą žvaigždžių juostą, besidriekiančią per visą dangų. Tai – Paukščių Takas, mūsų sala Visatos tyruose. Paradoksalu, tačiau nors mes jį galime matyti kiekvieną giedrą naktį, astronomams Paukščių Tako forma tebėra mįslė. Mat jis į mus atsigręžęs disko briauna. Kaip Paukščių Takas atrodytų žvelgiant iš šalies? Deja, kol kas tikslaus atsakymo nėra.

Milijardus metų Žemė tęsia savo pavojingą kelionę per kosmosą. Kaip mūsų planeta sukasi apie Saulę, taip visa Saulės sistema atlieka daug didingesnę kelionę, apskriedama mūsų Visatos salą per 200 milijonų metų. Nardydami per Paukščių Tako diską, skriejome per spindinčias spiralės šakas, brovėmės per tankių ūkų Stikso tamsą, ir buvome įspūdingų žvaigždžių mirčių liudininkai. Keliaudama aplink Paukščių taką, Saulės sistema patyrė daug pavojų.

Gali būti, kad po Paukščių Tako galaktiką klajoja šimtai juodųjų skylių atsiskyrėlių, kurių kiekviena sveria keletą tūkstančių kartų daugiau nei Saulė. „Tokias juodąsias skyles atsiskyrėles būtų labai sunku pastebėti“, – teigia astronomė Kelly Holley-Bockelmann iš Vanderbilto universiteto Tenesyje. „Išskyrus, kai ji praryja daug dujų, vienintelis būdas aptikti besiartinančių tokią juodąją skylę – stebėti, kaip jos ypač stiprus gravitacinis laukas išlenkia šviesą, kuri keliauja pro šalį.

Amerikiečių astronomai nustatė, kokios tiksliai spalvos yra mūsų gimtoji Paukščių Tako galaktika, praneša BBC. Nors iš Žemės ji atrodo balta, iš tiesų tai šviesos sukuriama apgaulė. Tad mokslininkai nusprendė nustatyti, kaip ji atrodo žvelgiant iš išorės. Palyginus žvaigždžių tipus kitose galaktikose, gautas tikriausiai nestebinantis rezultatas: mūsų galaktika yra balta. Tačiau ne bet kokia balta, o primenanti pavasarinį sniegą praėjus valandai po saulėtekio arba valanda prieš saulėlydį.

Europos Pietinės observatorijos mosklininkai siūlo pažvelgti iš arti į centrinę Paukščių Tako dalį. Šios kelionės pabaigoje pamatysite judantį dujų debesį, kurį sparčiai į save traukia mūsų galaktikos centre pasislėpusi juodoji skylė.

Mokslininkai pastebėjo, kad milžiniškas dujų debesis artinasi prie mūsų galaktikos centre esančios juodosios skylės, informuoja BBC. Nors jau žinoma, kad juodosios skylės į save siurbia viską, kas atsiduria netoliese, tai bus pirma galimybė tai stebėti.

Nauji mažų galaktikų tyrimų duomenys prieštarauja mokslininkų sukurtam geriausiai tamsiąją medžiagą paaiškinančiam modeliui. Tai dar labiau komplikuoja ir taip paslaptingą medžiagos, sudarančios 98 proc. visatos, paveikslą, praneša SPACE.com Tamsioji medžiaga, nors nematoma, tačiau paplitusi visatoje, gali būti aptinkama tik netiesiogiai dėl gravitacinės traukos, kuria veikia įprastą medžiagą, sudarančią žvaigždes ir planetas.

Šiaurės pusrutulio gyventojai yra labai nuskriausti. Mūsiškiame nakties danguje vienintelė Andromeda yra tikrai įdomus objektas, nors ir vos matomas plika akimi. Visos kitos įdomybės yra arba pernelyg blausios, arba jų įdomumas matomas ne optiniame bangų diapazone. O štai pietuose – visai kas kita. Magelano debesys – mūsų Paukščių Tako palydovai, šokantys kosminį valsą (nors ir nežmogiškai lėtu tempu), – yra neapsakomai gražus vaizdas.

Naujausi tyrimai parodo, kad keletas senų žvaigždžių, kurios žinomos kaip baltosios nykštukės, nuo sprogimo susilaiko tik dėl greito sukimosi, ir kai sukimasis sulėtės, jos sprogs kaip Ia tipo supernovos. Tūkstančiai šių „laikrodinių bombų“ gali būti išsimėtę visoje mūsų galaktikoje. „Mes dar neradome nei vienos iš šių „laikrodinių bombų“ Paukščių Take, bet šis tyrimas parodo, kad mes ieškojome ne tų ženklų.

Astronomai paskelbė nuotrauką, kurioje, anot jų, užfiksuotas geriausias Paukščių Tako dvyne vadinamos spiralinės galaktikos NGC 6744 atvaizdas. Atvaizdą padarė Europos Pietų observatorijos (ESO) MPG/ESO 2,2 metrų teleskopas, esantis Čilėje, praneša BBC. Ši galaktika yra už 30 mln. šviesmečių, Povo žvaigždyne. Nors ji beveik dvigubai didesnė už Paukščių Taką, galaktika turi tokias pačias aiškiai apibrėžtas spiralines atšakas ir ištęstą centrinę sritį.

Pasitelkę devynis Pietų pusrutulyje veikiančius radioteleskopus, mokslininkai padarė pačią ryškiausią iš juodosios skylės išmetamos medžiagos srovės nuotrauką. Šioje nuotraukoje matyti dalis Paukščių Tako kaimynystėje esančios aktyviosios galaktikos Kentauro A, kurios centre slepiasi 55 milijonus kartų už Saulę masyvesnė juodoji skylė. Į ją krenta Kentauro A suformavusių dviejų susidūrusių galaktikų liekanos.

Mūsų galaktika atsidūrė vidutinio amžiaus krizės viduryje, kai intensyviausias naujų žvaigždžių formavimasis – jau praeityje, teigiama naujame tyrime. Artėjantis susiliejimas su kita galaktika numatomoje nuobodžioje ateityje sukels tik trumpą bruzdesį, rašo NewScientist.com. Daugumą galaktikų galima priskirti vienai iš dviejų kategorijų.

Miestuose gyvenantys žmonės dėl šviesos taršos niekada naktį nepamatys tikro dangaus skliauto grožio. Laimė,  metus trukusio „Photopic Sky Survey" projekto kūrėjų dėka po Paukščių Taką galime dairytis internetu. Tai 5000 megapikselių dydžio mūsų galaktikos atvaizdas, sulipdytas iš 37 440 fotonuotraukų.