etnologas

Rytoj – vasario 24-ąją bus minima Šv. Motiejaus ir Vieversio diena. Anksčiau lietuviai pagal šią dieną spręsdavo, kada gi ateis pavasaris. Naujienų portalui tv3.lt etnologas Libertas Klimka papasakojo, kaip vieversėlis nulemia pavasario ženklus. Pasak jo, jeigu vieversėlis parskrenda anksčiau nei vasario 24-oji, tai reiškia, kad pavasaris užsitęs ir dar teks palaukti didžiojo gamtos atgimimo, tačiau, jeigu į jam skirtą šventę pavėluoja – pavasaris jau skuba ateiti ir bus ankstyvas.

Pačioje rudens pabaigoje apie būsimą žiemą kalbintas etnologas, profesorius, gamtos mokslų daktaras Libertas Klimka, regis, teisingai perskaitė gamtos ženklus ir nuspėjo, jog šiųmetė žiema nebus labai šalta, o Kalėdas sutiksime su sniegu. Viskas buvo kaip iš rašto. Profesorius džiaugėsi, jog pagrindiniai bruožai vis dar pasitvirtina. Įpusėjus šaltajam sezonui, ir vėl smalsu, kokia bus kita pusė ir kaip jį pabaigsime.

Trys karaliai skelbia, kad jau atėjo kalėdinių švenčių maratono pabaiga. Pasak etnologo Liberto Klimkos, anksčiau žmonės sakydavo, kad nuo Kalėdų iki Trijų karalių šventės diena pailgėja per gaidžio žingsnį. Taip pat etnologas paaiškino, kodėl šią dieną lietuviai virš durų piešia kryželius. „Per Tris karalius baigiasi didžioji saulutės sugrįžimo šventė. Truko ji lygiai dvylika dienų, o šviesaus paros laiko prisidėjo 16 minučių. Kaime sakydavo dieną pailgėjus per gaidžio žingsnį.

Apie šv. Kūčių burtus ir magiją girdime nuo mažens, tačiau šiandien, gruodžio 13-oji diena yra ne ką mažiau magiška. Pagal tai, koks oras būdavo nuo šv. Liucijos dienos iki pat Kalėdų, anksčiau lietuviai spręsdavo, kokie orai jų lauks kitais metais. Pasakojama, kad šv. Liucija savo maldomis išgydė sergančią motiną. Motinai pasveikus, jos pardavė visą turtą ir išdalino vargšams. Dėl tokio poelgio supyko Liucijos sužadėtinis ir paskundė ją teismui, kuris nuteisė Liuciją sudeginti ant laužo. Šv.

Kokie bus žiemos orai, domina ne vieną žmogų, tad savo nuomonę apie juos pateikia Lietuvos edukologijos universiteto profesorius, lietuvių fizikas, gamtos mokslų daktaras, etnologas, mokslo istorikas Libertas Klimka. „Aš galiu tik pasiremti mūsų senolių išmintimi. O senolių išmintis yra sukaupta per šimtmečius ir iš tam tikrų dienų orų dažnai būdavo prognozuojama, kokie gi bus žiemos orai. Dažniausiai tie spėjimai vis tik pasitvirtindavo.

Kapinės ne vienam yra vieta, kuri reikalauja ypatingos pagarbos ir susikaupimo, o taip pat ir kelia baimę. Etnologas Libertas Klimka sako, kad jau nuo seno mirusiųjų pasaulis buvo atskiriamas nuo gyvųjų ir jame buvo vengiama daryti tam tikrus dalykus. Vienas iš labiausiai paplitusių prietarų – išėjus iš kapinių, būtinai uždaryti jų vartelius. Etnologas nurodo, kad tai žmonės darydavo jau nuo seno, mat tikėjo, kad šis veiksmas padeda apsisaugoti nuo dvasių.

Rugsėjo 29-tąją pagal senovės papročius ir tą rytą pučiantį vėją žmonės nuspėdavo, kokios galima laukti žiemos. Etnologas Libertas Klimka naujienų portalui tv3.lt sako, kad dabar ši diena labiau žinoma kaip Šv. Mykolo diena, tačiau verta nepamiršti ir senųjų tradicijų. Remdamasis jomis, etnologas nurodo, kad sprendžiant pagal šiandieninius orus, žiema turėtų būti gana šilta. „Ši diena praeina nepastebėta, bet iš tikrųjų kaimo žmonėms juk visada buvo labai svarbu, kokia bus žiema.

Iki Joninių likus visai nedaug laiko, senosios kultūros žinovai ragina šventimui pasiruošti anksčiau. Iš anksto reikia surinkti ir žoles būsimam Joninių vainikui, tada esą plukdomas jis ir neskęs, ir nupinti bus paprasčiau. Pasiruošti reikia ir būrimams, etnologai sako, kad Joninių naktis prilygsta Kūčių vakarui, kai pildosi visi burtai. Ypač, jeigu buriasi jaunimas, siekiantis susirasti sau porą.

Devintinės – krikščioniška šventė, kuri Lietuvos kaimuose ir miesteliuose sutraukdavo minias žmonių, tačiau dabar ši šventė, deja, nepelnytai pamiršta. Kas šią dieną buvo svarbiausia ir kuo ši šventė išsiskyrė iš kitų, naujienų portalui tv3.lt pasakoja etnologas Libertas Klimka. Devintinėmis baigiasi bažnytinis pavasario švenčių ciklas, kuriame kiekviena šventė buvo skaičiuojama nuo Šv. Velykų datos.

Birželio 1-oji – ne tik vaikų gynimo diena. Tai ir antroji diena, kadaise buvusios didelės, trijų dienų šventės – Sekminių. Tarpukario Lietuvoje šiai šventei buvo įteisintos dvi nedarbo dienos. Kas tai per šventė ir kodėl ji laikyta netgi stebuklinga? Apie tai TV3 studijoje kalbėjo žurnalistė Jolanta Svirnelytė ir gamtos mokslų daktaras, etnologas Libertas Klimka.

Sekminės – šventė, kurią minime praėjus septynioms savaitėms po Velykų. Nuo seno šią dieną žmonės ypatingai garbino gyvulius, augmeniją ir kartais švęsdavo net tris dienas. Kokios buvo svarbiausios tradicijos ir papročiai bei kodėl dabar Sekminės yra primirštos, tv3.lt naujienų portalui pasakojo etnologas Libertas Klimka. „Šita bažnytinė šventė yra labai svarbi metų cikle, tai yra trečioji iš privalomų švenčių, todėl Sekmines švęsdavo ne vieną dieną ir turėdavo daug žaismingų papročių.

Tradiciškai, prabėgus lygiai savaitei po Velykų, minime dar vieną progą – Atvelykį. Atvelykio savaitgalis dar vadinamas vaikų Velykomis ar Velykėlėmis, nes per jas daugiausiai dėmesio skiriama vaikams. Tačiau pasibaigus Velykoms, prasideda ir tikrasis pavasaris bei visi jo darbai. Apie šį laikotarpį ir jo ypatumus naujienų portalui tv3.lt pasakojo etnologas Libertas Klimka. Etnologas Libertas Klimka pasakoja, kad krikštatėviai per Atvelykį lankydavo savo krikštavaikius.

Velykos – sena ir gilius papročius turinti šventė. Gaila, bet, pasak etnologo Liberto Klimkos, daugumos iš jų jau nebeliko. Anksčiau Velykų šventės trukdavo 9 dienas, o jų metu burdavo, kad ateinantys metai būtų derlingi. Velykų šventės prasidėdavo Verbinėmis arba dabar vadinamu Verbų sekmadieniu. Didysis ketvirtadienis vadintas švariuoju arba žaliuoju. Ši diena buvo skirta susitvarkyti visus namų kampelius.

Margučiai ir Velykos yra neatsiejami mūsų papročiuose. Etnologas Libertas Klimka paaiškina, iš kur galėjo atsirasti įprotis marginti kiaušinius ir sako, kad šio papročio šaknys gali siekti net ledynmečio laikus. „Kiaušinio ir margučio simbolis tikriausiai būdingas visoms Europos valstybėms. Vienareikšmiško atsakymo, kodėl taip yra, negalima rasti.

Šalies savivaldybės neatsigina žmonių prašymų kapinėse išpjauti medžius. Žmonės skundžiasi, kad šakos, lapai ar spygliai teršia kapus, tad medžiais būtina atsikratyti. Ir nors tik nedidelė dalis prašymų patenkinama, etnologai piktinasi, kad Lietuvoje tuoj bus išnaikintas kultūrinis kraštovaizdis. Esą senovėje be medžių nebuvo nė vienų kapinių, o dabar jau apaugusias medžiais pamatyti retenybė.

Matyt, daugelis ruošiasi ilgajam savaitgaliui ir bene didžiausiai vasaros šventei – Joninėms. Tačiau kas iš tiesų mūsų protėviams buvo ši šventė ir nuo kada mes Jonines švenčiame – pokalbis su etnologu Jono Mardosa laidoje „Dienos komentaras“. Nemažai žmonių ruošiasi ilgajam savaitgaliui. Visi ruošiamės švęsti Jonines. Paprastai mes girdime, kad Joninės yra pagonių laikus menanti šventė. Kaip iš tiesų yra? Kilmė yra pakankamai sudėtinga. Šitos šventės kontekste galime išskirti dvi dalis.

Šiandien katalikiškas pasaulis švenčia Verbų sekmadienį. Ši diena simbolizuoja Jėzaus Kristaus įžengimą į Jeruzalę. Taip pat primena kiekvienam iš mūsų, kad iki Velykų liko savaitė. Profesorius etnologas Libertas Klimka sako, kad kiekviena tauta skirtingai interpretuoja šią šventę, todėl atsiranda vis įvairių papročių ir tradicijų.

Kovo 20-ąją yra fiksuojamas pavasario laikas, kai Saulė atsiduria dangaus pusiaujo ir ekliptikos susikirtimo taškuose. Tai mums praneša apie prasidėjusį pavasarį. Būtent šiomis dienomis mūsų visoje planetoje dienos ir nakties trukmė tampa vienoda. Nuo pavasario lygiadienio šiauriniame pusrutulyje naktis tampa trumpesnė už dieną, o pietiniame – diena trunka trumpiau už naktį. Kaip pasakoja etnologas Libertas Klimka, šiandien diena įgaus penkių minučių pranašumą prieš nakties laiką.

Sausio 6 – ąją tradiciškai yra minima Trijų karalių diena. Būtent šią dieną yra užbaigiamas visas žiemos šventinis maratonas. Ką turėtume padaryti šią dieną ir kaip elgtis, pataria etnologas Libertas Klimka. Trijų karalių legenda gimė, remiantis istorija apie tris karalius, kurie aplankė ką tik gimusį kūdikėlį Jėzų. Pranašystė skelbė, kad įsižiebusi ryškioji žvaigždė paskelbs apie naujojo Atpirkėjo gimimą. Tokiu būdu karaliai gavo žinią ir suskubo aplankyti Jėzaus.

Kokia mintis šauna į galvą pirmiausiai, kai išgirstate žodį etnologija, arba kai Jūsų vaikas, draugas ar pažįstamas pasiryžta šiai mokslo sričiai paskirti artimiausius ketverius metus? Nepatikliai nusišypsote, o gal tariatės netinkamai išgirdę pavadinimą ir viliatės, kad pastarasis sakė technologija ar ekologija? Visgi norėtųsi kuo greičiau sugriauti visuomenėje paplitusį mitą, kad etnologija – tai mokslas apie arklus ir vyžas, kitaip tariant, apie senovės kaimo kultūrą.

Senovėje Velykų simbolis kiaušinis buvo labai svarbus žmogaus gyvenime. Senoliai manė, kad iš jo užgimė žemė.Įvairiais raštais margindami kiaušinių lukštus senoliai esą perteikdavo savo archajišką pasaulio suvokimą. Profesorius Libertas Klimka margučius renka jau kelias dešimtis metų. Jo kolekcijoje vien tautodailininkų, kurie kiaušinius margina pagal senovines tradicijas, darbai. Esą senoliai pirmąjį margutį visada dažydavo ugnies ir kraujo spalva, kuri simbolizuodavo auką.

Sausio 25-oji – pusiaužiemis. Sakoma, kad šią dieną miške savo oloje nubunda barsukas, iškiša galvą apsidairyti ir išeina pasivaikščioti arba smunka atgal į olą bei gulasi ant to paties šono. Pagal tai sprendžiama, ar dar toli pavasaris. Etnologas Libertas Klimka teigia, kad šią dieną reiktų gamtoje pasidairyti pirmųjų pavasario ženklų, savo aplinkoje pažadinti gamtos gyvastį. Anot etnologo, tradiciniame kalendoriuje sausio 25-oji – reikšminga diena.

Prieš lapkričio pirmąją ar­ti­mie­ji skubėjo į ka­pi­nes, dar­bo pa­dau­gė­jo ir ka­pų tvar­ky­mo įmo­nėms. Ak­men­ka­liai pa­ste­bi, kad Lie­tu­vo­je žmo­nės dau­giau pi­ni­gų ski­ria mi­ru­sių­jų ka­pams ne­gu vai­kų moks­lams. Et­no­lo­go pro­fe­so­riaus Li­ber­to Klim­kos nuo­mo­ne, žmo­nių rū­pes­tis ka­pais yra per­dė­tas. Pa­mink­lai ma­žė­ja Ser­ge­jus Gu­ze­je­vas, ka­pų tvar­ky­mu už­sii­man­čios įmo­nės sa­vi­nin­kas, sa­ko, kad pi­ni­gų ka­pams žmo­nės iš­lei­džia vis dau­giau.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė užuojautą dėl žymaus lietuvių etninės kultūros puoselėtojo Jono Balio mirties. „Iškilaus Lietuvos tarpukario etnologo veikla skirta lietuvių tautosakos, etnologinės medžiagos rinkimui, Tautosakos archyvo steigimui Kaune buvo labai svarbi jaunai Lietuvos valstybei, vertinga išsaugant Lietuvos tautosaką.

Viena didžiausių metų švenčių Velykos simbolizuoja ne tik pavasario atėjimą bei gamtos atbudimą, bet ir minimos kaip Jėzaus Kristaus prisikėlimo iš mirusiųjų šventė. Į klausimą ar ši krikščioniška šventė turi sąsajų su pagonybės kultūra, etnologas Libertas Klimka atsakė: „Žinoma, tai visų senųjų kultūrų šventė – pavasario lygiadienis.