Nuo pat žmonijos atsiradimo moterys ypatingą reikšmę teikė grožiui. Gražinosi, mokėdamos už tai savo sveikata ir net gyvybe: balino veidus pudra iš švino, skaistino skruostus gyvsidabrio junginiais, plaukus šviesino azoto rūgštimi, o strazdanas šalindavo kalio cianidu.
Grožio pramonės lopšys
Kur ir kada moterys pradėjo naudoti kosmetiką, tiksliai nežinoma iki šiol. Tyrinėtojai kosmetikos ir parfumerijos lopšiu laiko senovės Egiptą. Čia faraonų laikais iš žolelių, šaknų ir gėlių būdavo išgaunamos įvairiausios kvapiosios ir dažomosios medžiagos. Daugelis senovės kosmetologų receptų neiššifruoti iki šiol, tačiau žinoma: surmos junginiai, sukeliantys įvairias odos ir akių ligas, buvo naudojami blakstienoms dažyti.
Senovės Graikijos moterys laikomos baliklių naudojimo pionierėmis. Šiose grožio priemonėse buvo apstu švino.
Iš Graikijos tradicija balinti veidus švino preparatais persikėlė į Romą. Tiesa, romėnės naudojo ir paprasčiausią kreidą, tačiau ji prarado populiarumą, nes prastai laikėsi ant odos. Didelio populiarumo ir tarp patricijų, ir tarp plebėjų moterų sulaukė ir kitos egzotiškos priemonės: antakiams dažyti naudoti skruzdžių kiaušiniai, plaukams nuo rankų ir kojų šalinti - šikšnosparnių smegenys ir kraujas bei ežių pelenai.
Romėnės buvo novatorės plaukų dažymo srityje - čia buvo naudojamos pačios įvairiausios spalvos, net ir žydra. Dažai būdavo gaminami iš augalų šaknų, o jos ne visada buvo nekenksmingos. Ir anaiptol ne visi plaukų dažnai neturėjo šalutinio poveikio.
Amžiai be pokyčių
Viduramžiais pavojingos kosmetikos naudojimo praktika nelabai keitėsi. Daugelyje šalių smarkiai įraudęs veidas buvo laikomas laisvo elgesio moters požymiu, todėl dauguma damų skaistalus naudojo saikingai, o švino balikliai buvo itin paklausūs tarp visų visuomenės sluoksnių moterų.
Renesanso laikotarpiu aukštosios visuomenės damoms buvo pasiūlyta pasakiškai brangi balinamoji veido pasta. Į jos sudėtį įėjo tie patys švino balikliai, tik sumaišyti su actu.
XVII a. į madą atėjo ryžių pudra. Deja, ryžių krakmolas ant odos laikėsi labai trumpai, todėl kosmetologai ėmė į ją berti vis tų pačių švino baliklių, bismuto druskų ir aršeniko mišinio. Nuodingų medžiagų kiekis šioje pudroje siekė iki 50 proc.
Žudantis karališkas grožis
Rusų mokslininkai chemikai ištyrinėjo rusų kunigaikštienių ir carienių, mirusių prieš keletą šimtmečių, palaikus ir nustatė, kad jie prisisunkę nuodingų junginių.
Ivano Rūsčiojo močiutės Sofijos palaikuose švinas viršijo normą daugiau kaip 30 kartų, cinkas - beveik dvigubai, o varis - keturis kartus. Absoliučia rekordininke pagal švino, susikaupusio kūne, kiekį tapo drauge su sūnumi 1569 m. mirtimi nubausta kunigaikštienė sąmokslininkė Jefrosinija Starickaja - švino norma viršyta net 124 kartus. Ji lyderiavo ir pagal aršeniko kiekį - 120 kartų daugiau nei leistina norma. O štai pagal gyvsidabrio kiekį ją aplenkė Michailo Romanovo žmona - carienė Jevdokija Lukjanova, kurios kauluose šio nuodingo metalo kiekis viršijo normą 3,6 karto.
Įdomūs rezultatai gauti ištyrinėjus Ivano Rūsčiojo motinos ir žmonos palaikus. Motinos plaukuose ir ant tų drabužių dalių, prie kurių jie liesdavosi, buvo aptikta nemažai gyvsidabrio junginių. Taip pat daug šio populiaraus tarp nuodytojų metalo druskų rasta ir Ivano Rūsčiojo pirmosios žmonos Anatasijos plaukuose bei drabužiuose. Ji mirė 1560 m. Šių didikių gyvenimo ir mirties aplinkybės leido mokslininkams padaryti išvadas, kad abi valdovės buvo nunuodytos. Tačiau negalima drąsiai to teigti, mat, kaip matome, to laikotarpio kosmetikos priemonės taip pat galėjo būti mirtinos. Galą gražuolės pasidarydavo savomis rankomis.
Nuodijosi savomis rankomis
Esama įrodymų, kad vieną iš gyvsidabrio druskų moterys naudojo kaip skaistalus, nes ji buvo raudonos spalvos. Sulemą - vieną iš veiksmingiausių nuodų, irgi gyvsidabrio junginį - gamintojai naudojo skysčiui, minkštinančiam odą, gaminti. Aršeniko būdavo geriama mažomis dozėmis tam, kad organizmas prie jo priprastų ir išvengtų staigaus apnuodijimo, o aršeniko anhidridas naudotas odos spalvai pagyvinti - kūnas turėjo atrodyti trykšte trykštantis sveikata. Cinko galėjo patekti į organizmą iš baliklių. Juk prieš tepant gyvsidabrio raudonus skaistalus veidas būdavo nubalinamas cinko balikliais, o kartais - net dar nuodingesniais švino balikliais. Pavyzdžiui, caro Ivano Rūsčiojo močiutė Sofija, jaunystėje laikyta patrauklia, naudojosi kosmetika pagal etiketo siūlomas normas, o J.Starickaja, neišsiskyrusi ypatingu grožiu, balikliais tiesiog piktnaudžiaudavo. Taigi nė kiek nekeista, kad ir tapo švino pasisavinimo rekordininke.
Dėl nenormuotų švino junginių naudojimo kosmetikoje damos kentėdavo itin smarkiai; joms skaudėdavo pilvą, jos vemdavo, pakildavo aukšta temperatūra. Kosmetikos neįtardavo niekas - visi kaltindavo maistą. Nuolatinis nuodijimasis grožio preparatais sukeldavo kepenų, širdies ligas, silpnindavo imuninę sistemą. Taigi atkaklų savęs nuodijimą buvo galima laikyti priešų darbeliais.
Šilkinės garbanos
Plaukų spalvos keitimas, kaip ir kova su žile, buvo lygiai tokie pat pavojingi gyvybei kaip odos priežiūra. 1870 m. buvo ištirtas Paryžiuje gamintas “Daktaro Sakso vanduo”, skirtas galvos odos apsaugai. Pasirodė, šis preparatas - tai spiritinis pikrotoksino ir ricinos tirpalas. Pikrotoksinas - vienas stipriausių nuodų, galinčių sukelti pavojingą odos bėrimą ir akių uždegimą.
Daugelio plaukų dažų instrukcijose buvo parašyta, kad jų pagrindą sudaro riešutų ekstraktas. Tačiau iš tikrųjų šio ekstrakto vaidmenį atliko nuodingos švino druskos, o kad galvos oda nebūtų stipriai pažeista, siūlytas tepalas iš lydytų kiaulių taukų ir tų pačių švino druskų.
Švino būta ir dažuose, suteikdavusiuose plaukams pelenų spalvą. Medikai laikė šį dažymo būdą ypač pavojingu, mat norinčios tapti pelenų spalvos plaukų gražuolėmis moterys turėjo kurį laiką sėdėti su džiūvančia švino košele ant galvos. Nuodai tuo metu būtinai patekdavo į plaučius.Juodai plaukų spalvai išgauti buvo naudojami pavojingi sveikatai azoto junginiai. Tačiau didžiausių kančių tekdavo patirti moterims, nusprendusioms tapti blondinėmis. Plaukų šviesinimo siekta rizikuojant nudeginti galvos odą kalio permanganato tirpalu, stipriu kamparo spiritu ar azoto rūgštimi.
Vyrams siūlomi ūsų ir barzdos dažai savo kenksmingumu nesiskyrė nuo moteriškų plaukų dažų. Garsiojoje jiems siūlomoje Kalomerino pomadoje, be kitų komponentų, būdavo ir švino baliklių, ir kantaridino - vieno iš stipriausių nuodų.
Parengė Raimonda Baublytė
