„Dabar didžiausia mano svajonė yra dalintis muzika su žmonėmis didžiosiose scenose, kurti dainas, kurios skambėtų visoje Lietuvoje ar net pasaulyje. Noriu keliauti... Keliauti ir koncertuoti“, - savo svajonėmis dalinasi šešiolikmetė Lukrecija Kliučinskaitė.
Vakaris šypsosi – svajonės juk panašios.
„Noriu pasiekti viso populiarumo ir pripažinimo kartu su savo geriausiais draugais, tais, su kuriais užaugau, - teigia jis. - Norėčiau juos matyt šalia man pasirodant scenoje, norėčiau, kad jie būtų mano komanda, kuri keliautų, gyventų, palaikytų mane ir dirbtų kartu su manim, užsidirbtų iš to paties „šaltinio“. Nes artimiausi žmonės savo buvimu darbą paverstų hobiu. Žinau, su šiais žmonėmis šalia darbas niekada netaptų nuobodus“.
„Dėdės gitara“
Sulaukęs klausimo apie pirmuosius savo muzikinius eksperimentus septyniolikmetis Vakaris Žiūkas nusišypso. „Man buvo trys metai. Grojant muzikai pasiėmiau indelį, skirtą košei valgyti, ėmiau mušti ritmą ir dainuoti, - prisiminė vaikinas. – Dainavau įvairias lietuviškas dainas, mėgstamiausia buvo Virgio Stakėno „Kelelis tolimas“.
Vakaris neslepia - vaikystėje buvo pašėlęs.
„Tikrai ne visada klausiau tėvų, buvau beprotiškai netvarkingas ir visuomet ieškojau naujos, vis įdomesnės veiklos, - nusijuokė alytiškis ir suskubo perspėti, jog ne „gatvinėmis“ išdaigomis buvo pagarsėjęs – Šokdavau, dainavau, mokiausi groti saksofonu ir pianinu“.
Gitarą vaikinas į rankas nustvėrė visai neseniai – prieš du metus, besimokydamas devintoje klasėje.
„Kodėl? Anksčiau gitara man neatrodė dėmesio vertas instrumentas, - nukerta Vakaris. – Tačiau įdomu pasidarė, kai čiupau į rankas mokykloje esančią gitarą. O namuose visada buvo elektrinė gitara, kuria kadaise grojo mano dėdė... Netrukus pradėjau mokytis groti akordus, solo melodijas“.
„Šokiai, krepšinis ir tinklinis“
Lukrecija lenkė pirštus ir skaičiavo, kol Vakaris pasakojo apie save.
„Mano pažintis su muzika įvyko anksčiau. Man buvo vos du metukai“, - perspėjo ji.
Dainuoti mažoji Lukrecija pradėjo darželyje. Netrukus jos muzikalumą ir drąsą pastebėjo darželyje dirbusi muzikos mokytoja Egidija, kuris nusprendė mergaitę paruošti „Dainų dainelės“ konkursui. Lukrecija tapo šio konkurso laureate.
Būdama aštuonerių Lukrecija pradėjo lankyti Alytaus muzikos mokyklą. „Manau, jog muzikos mokykla išugdė neapsakomai jautrų pojūtį ne tik garsams, bet ir jausmams, žmonėms, jų psichologijai, - tikina Lukrecija. – Muzika? Ji mane lydi nuolatos, kai būnu su draugais, kai tvarkausi, pasileidžiu ją visu garsu ir šoku. Kai liūdžiu? Ji mane ramina“.
Lukrecija vaikystėje nebuvo namisėda. „Žinokite, tai nepasikeitė iki šiol, - nusijuokia ji. – Negaliu nieko neveikti ir tiesiog sėdėti namuose. Labai džiaugiuosi, kad artimieji nesistengia manęs pakeisti. Tėvai ir seneliai yra labai supratingi, jie padeda man pildyti norus. Esu jiems dėkinga, kad vežioja mane į repeticijas, palaiko emociškai, kai dalyvauju konkursuose. Be jų vargiai ką suspėčiau. Esu mylima ir lepinama“.
Mergina primena, kad šalia jos visą gyvenimą buvo ne tik muzika, bet ir sportas – su šokiais Lukrecija „susipažino“ vos ketverių.
„Mama atvedė į pramoginius šokius, vėliau apie metus šokau gatvės šokius pas Saulių Skambiną „Žvaigždžių mokykloje“, - pasakojo mergina. - Kai buvau keturiolikos, mama pasiūlė kartu lankyti Alytuje labai populiarų „ŠaulėGYM“ sporto ir sveikatingumo klubą. Nuostabios trenerės Loretos Spitrytės dėka ir klubo prezidentės Gitanos Vitkauskienės palaikymu ir motyvacija tapau Alytaus „Dzūkijos“ krepšinio komandos palaikymo šokėja. Šokau tris metus, bet dabar teko tai apleisti, nes turiu išties mažai laiko“.
Pasak L. Kliučinskaitės, šokiai suteikia adrenalino, o muzika padeda nusiraminti, atsipalaiduoti. „Tiesa, laisvalaikiu, nors jo turiu mažai, žaidžiu tinklinį“, - priminė dainininkė.
„Direktoriaus kabinetas“
Vakaris ir Lukrecija susipažino mokykloje. „Ne vieną kartą girdėjome vienas kitą pasirodančius mokyklos renginiuose, - sakė Vakaris. – Tačiau idėja pasirodyti kartu gimė tik praėjus dar daug laiko. Pati Lukrecija iš pradžių man pasirodė gana rami, simpatiška mergina. Man patiko, kaip ji dainuoja, ir maniau, jog ji tai daro profesionaliai. Mano nuomonė apie ją nepasikeitė, tik ji tapo man artimesniu žmogumi“.
Artimiau jie susipažino sudalyvavę jaunimo radijo laidos „Mes kitokie“ muzikiniame konkurse.
„Pakviečiau Vakarį dainuoti kartu. Jis sutiko. Konkurse laimėjome trečiąją vietą ir tapome labai gerais draugais. Ši draugystė tęsiasi ir, tikiuosi, ateityje irgi nenutrūks, - prisipažino Lukrecija. - Vakaris yra labai muzikalus, talentingas ir gabus: groja gitara, pianinu, saksofonu. Žinoma, jis išvaizdus vaikinas, turintis gerą humoro jausmą. Nepasakyčiau, kad jis labai atviras ir mėgstantis daug kalbėti, bet jam galima išsipasakoti, nes jis moka klausytis ir suprasti. Džiaugiuosi mūsų draugyste!“
Ir tik išgirdus šiuos žodžius Vakarį aplankė atvirumo mūza: „Žinoma, aš nesu toks „šventas“, koks galiu pasirodyti!”
„Aš nuolat vėluoju, daugelį mokytojų dėl to varau iš proto, tačiau vėluoti man neatrodo blogai, nes be proto branginu savo asmeninį laiką ir negaliu jo prarasti nė minutės, - pečiais truktelėjo Vakaris. - Mokykloje taip pat esu daug kartų prisidirbęs, ne tik sumušęs vienuoliktoką, ne vienam mokiniui praskėlęs galvą, bet ir pas direktorių sėdėjęs dėl to, kad mokytoją pasiunčiau gyvenimo laimės ieškoti“.
Pasak V. Žiūko, yra be galo daug dalykų, dėl kurių jis gailisi, dėl kurių ilgą laiką teko graužtis. „Vienas siaubingiausių dalykų, kurį esu padaręs – patyčios, - prisipažino Vakaris. - Tyčiojausi iš savo bendraklasio, kuris dėl to tapo atstumtas, prarado daug draugų ir išgyveno didelį skausmą. Nepaisant visko, dabar jis yra geriausias mano draugas, be kurio tiesiog neįsivaizduoju savo gyvenimo, jis yra tikras draugas, kuriuo aš galiu pasitikėti ir žaviuosi jo sugebėjimu atleisti“.
„Trūksta nutrūktgalvių“
„Kartais mes pasipykstame, bet mūsų pykčiai dažniausiai kyla dėl atliekamų dainų, dėl privačių repeticijų ir visa tai tik dėl projekto, - dar vieną atvirumo blyksnį pričiupęs išsidavė Vakaris. - Tačiau scenoje mes jaučiame vienas kitą, susidainuoti nėra sunku, o dainuodamas su Lukrecija scenoje jaučiuosi saugiai ir užtikrintai. Negaliu tiksliai pasakyti, ką žmonės mano apie Vakarį, kuris pasirodo scenoje, tačiau gyvenime aš esu labai paprastas, daug dėmesio ar pagyrų nereikalaujantis vaikinas, turintis savo mėgstamų popamokinių veiklų ir daug laiko praleidžiantis su savo geriausiais draugais“.
Lukrecija tuoj perspėja: „Scenoje stengiamės vienas kitam padėti ir jei pamatome, kad kuris nors jaučiasi ne taip, kaip turėtų, žvilgsniu ir rankų prisilietimu bandome vienas kitą palaikyti“.
„Turbūt ne vienas žiūrovas mane apibūdintų kaip kuklią, trapią ir mielą merginą, - spėjo Lukrecija. - Iš tiesų, tokia ir esu. Tačiau turiu ir užsispyrusios kovotojos pusę, kurią parodau tuomet, kai siekiu man svarbių tikslų - būnu užsispyrusi, daug iš savęs reikalauju ir nepasiduodu. To neatskleidžia mano išvaizda, tačiau procese, veiksme tai galima pamatyti. Jeigu Lukrecija ką nors sugalvoja - tai ir pasiekia. Manau, kad jeigu labai nori, viskas yra įmanoma“.
Vakaris kiek sutriko, sulaukęs klausimo apie emocijas scenoje. „Galėčiau ir norėčiau padaryti daug dalykų, tačiau, žinoma, yra ir tokių gestų, kurių demonstruoti aš neišdrįsčiau ir galbūt vienas didžiausių jų yra – apsinuoginimas scenoje, - prisipažino vaikinas. - Man būtų įdomu tai pamėginti, tačiau nemanau, kad užtektų drąsos. Manau, kad šiuolaikinė scena reikalauja išvaizdžių, savimi pasitikinčių, tačiau ne arogantiškų vaikinų, kurie mokėtų dainuoti, ar turėtų dar kokių kitų talentų. Manau, jog scenoje trūksta patrakėlių, nutrūktgalvių, skandalus keliančių vaikinų, kuriems nerūpėtų taisyklės, bet ir jų atliekama veikla būtų tinkama žiūrėti visai šeimai“.
