Mes jas keikiame, tačiau be jų gyventi negalime. Jas mylime, bet ne visas vienodai. Ar tikrai mums taip toli iki ekrane spindinčių žvaigždžių? - tai gvildenama naujausiame „Balsas.lt savaitės“ numeryje.
Suvaidintos ašaros
− Kaip vertintumėte Lietuvos pramogų pasaulio elitą? − „Balsas.lt savaitė“ paklausė laidos „Paparacai“ specialiosios korespondentės Noros Lapinskienės, dėl darbo specifikos būnančios arti tų, kuriuos dažniausiai matome tik per televizorių.
− Sunku pasakyti. Pas mus labai mažai žinomų žmonių, apie kuriuos verta rašyti. Dėl to žurnalistams gana sunku šioje srityje dirbti.
Manau, yra dvi žvaigždžių grupės. Tikrosios ir tos, kurios labai nori tokios būti, reikalaujančios reklamos ir dėl šlovės darančios bet ką. Su tokiomis žvaigždėmis dirbti daug lengviau. Jei pasakysi jai paverkti, ji ir verks, raudos taip, kad visi patikės, jog tos ašaros tikros. Aš tokių suvaidintų reportažų vengiu, nes manau, kad tai yra nesąžininga žiūrovų atžvilgiu.
Lietuva – maža šalis. Tarkime, Amerikoje paparacų darbo specifika visai kitokia. Jie gali daugiau ir aštriau rašyti. Pas mus taip išdirbsi pusę metų ir nebeturėsi su kuo šnekėti. Tiksliau, su tavimi niekas nenorės šnekėti.
− Kodėl mums trūksta to aštrumo?
− Todėl, kad vieni kitus pažįstame ir verdame tose pačiose sultyse. Tikriausiai žiūrovams laimingi žmonės neįdomūs. Visiems rūpi, kas išsiskyrė, kas susipyko, kas susimušė.
- Pavyzdžiui, laida „Stilius“ rodo laimingą Lietuvos elito gyvenimą?
− Taip, tačiau koks tos laidos reitingas?
Spindesio pabaiga
− Ar dažnai susidūriate su nemaloniomis žvaigždėmis?
− Tiesą sakant, neteko. Niekas nėra atsisakęs duoti interviu. Galbūt vienintelis nemalonus pokalbis buvo su Kristupu Krivicku. Jis labai nemaloniai kalbėjo, nors darželyje kartu renginius vesdavome.
− Kaip galėtumėte paaiškinti žmogaus norą būti žvaigžde?
− Manau, kad tai yra tokia pat liga kaip darbas televizijoje. Padirbus eteryje vėliau jo žiauriai trūksta. Galbūt tai aplinkos sudaryta tam tikra iliuzija apie nerūpestingą žvaigždžių gyvenimą.
Dauguma jų dirba paprastus darbus. Matyt, daugelis mano, kad tapus žvaigžde užteks nosytę pasipudruoti ir gaus už tai pinigų. Mažai Lietuvos laidų vedėjų gyvena iš to, ką uždirba televizijoje.
− Ar dažnai tenka susidurti su netikrais skandalais?
− Vos ne kasdien. Sulaukiame žinučių ir skambučių su siūlymais padaryti bet ką − nusirengti, eiti į vienuolyną. Kad tik parodytume per televiziją. Įdomiausia, kad taip elgiasi ne tik kylančios žvaigždutės, bet ir pramogų pasaulio elitas. Vieną dieną nebebus iš ko kurti skandalų, ir žvaigždė nustos spindėti.
− Kaip paaiškintumėte tokį susidomėjimą žvaigždžių gyvenimu?
− Manau, kad žmonės yra pavargę nuo rutinos ir buities, todėl žiūrėdami televizorių nori pailsėti ir nieko negalvoti. Juk populiariausių laidų dešimtukuose aukščiausias pozicijas užima humoristinės laidos.
−Dalyvaujate įvairiuose priėmimuose. Ar nepabosta?
− Ne. Tiesą pasakius, tokiuose vakarėliuose dalyvauti tenka retai − keletą kartų per metus. Tačiau tada žurnalistai nufotografuoja, parašo, o skaitytojams atrodo, kad tik linksminuosi.
Atėjusi į tokį vakarėlį iškart atsirenku, kurie yra tikri žmonės, o kurie vaidina. Manau, kad ir tokiuose renginiuose kiekvienas gali rasti savo kampą, kuriame jausis gerai su sava kompanija ir smagiai leis laiką.
Komandos talismanas
− Papasakokite apie save. Esate futbolo klubo „Prelegentai“ sirgalių prezidentė...
− Tiesą pasakius, kad esu „Prelegentų“ sirgalių klubo prezidentė, sužinojau iš spaudos. Mano vyras yra vienas iš „Prelegentų“. Kadaise, kai jis dar tik buvo pradėjęs žaisti toje komandoje, labai pykomės. Jo namie nebūdavo tris vakarus per savaitę, dažniausiai ir savaitgaliais.
Kartą vyras pasiūlė važiuoti kartu. Man patiko, todėl pradėjau važinėti į varžybas. Iki tol nelabai supratau, kas yra futbolas ir ką gali aikštelėje 22 vyrai veikti su vienu kamuoliu.
Taip jau išėjo, kad man būnant tarp sirgalių „Prelegentai“ dažniausiai laimėdavo. Tuomet jie pradėjo mane vadinti savo talismanu ir kažkur parašė kad esu aistruolių klubo prezidentė, tik pamiršo paminėti, jog esu vienintelė to klubo narė. Tai pasigavo žurnalistai... Viskas labai paprasta.
− „Penktajame kanale“ vedėte autorinę laidą. Dabar esate tik specialioji korespondentė. Ar tai nėra žingsnis atgal?
− Paskutinėje laidoje, kurią vedžiau, buvau tik vedėja ir dirbau pusę valandos per savaitę. Būdavo labai nyku ir neįdomu. Dirbti žurnaliste man daug įdomiau. Aišku, kai tame kanale vedžiau laidą apie grožį „Tu gali“, buvo puikus laikas, nes viskas priklausė nuo manęs. Ateidavo redaktorė ir sakydavo: „Nora, daryk ką nors!“ Ir pridarydavome visokiausių nesąmonių.
Senam darbui jaučiu sentimentų, bet dabar bendrauju su tokiais žmonėmis, su kuriais kiti tik svajoja bendrauti, o sužinojusi niekam nežinomų įžymybių gyvenimo faktų jaučiuosi lyg Ameriką atradusi.
− Ar tai buvo jūsų siekiamybė?
− Niekada nieko nesiekiau. Dar prieš metus sėdėjau namie ir auginau gėles. Spjoviau į televiziją ir maniau, kad į ją negrįšiu. Rengėmės namą, jaučiausi tikra namų šeimininkė. Tačiau grįžau.
Matyt, todėl, kad galiu susikalbėti su tais žmonėmis, su kuriais daug kas nesusikalba. Dėl to mėgstu savo darbą.
