Žiovaujama pavargus, norint miego ar nuobodžiaujant. Bet šis nevalingas kvėpavimo refleksas yra ir naudingas žmogui. Giliai įkvėpus, į kraują patenka daugiau deguonies, suaktyvėja smegenų veikla, pailsi nuvargintos akys.
Kas sukelia žiovulį?
Kai grįžę po dienos darbo ir pavalgę minkštame fotelyje pradedame žiovauti, vargu ar pagalvojame, kad tokiu būdu mūsų organizmas stengiasi „ištrinti“ visus dienos metu patirtų gerų ir blogų emocijų pėdsakus ir taip pasiruošti miegui.
Jei paklausime žmonių, kodėl jie žiovauja, išgirsime įvairių atsakymų: vieni sakys, kad per dieną pavargo, antri – kad nori miego, treti minės, kad nuobodulį jiems kelia televizijos laida arba pašnekovai, dar kiti – kad kambaryje tvanku.
Kaip parodė tyrimai, žiovulys tikrai gali atsirasti dėl nuovargio, miego stokos, deguonies trūkumo patalpoje ir dėl nuobodulio, kai žmogaus galvos smegenys pradeda stabdyti bet kuriuos jaudulio procesus. Dėl to sulėtėja kai kurios organizmo funkcijos, net ir judesiai. Juk išties nesame matę žmogaus, kuris žiovautų intensyviai judėdamas.
Naudinga sveikatai
Etiška tai ar ne, tačiau pažiovauti žmogaus organizmui naudinga: lėto, gilaus įkvėpimo metu mūsų kraujas papildomas didesniu deguonies kiekiu. Šiame procese aktyviai dalyvaujantys burnos ertmės, veido, kaklo raumenys pagreitina kraujotaką galvos smegenyse, suaktyvina juose vykstančius procesus. Tą ir patys jaučiame, kai įsitempia raumenys, verčia rąžytis (jei leidžia aplinkybės, tą ir darome). Iš jų tam tikrus „įsakymus“ gauna visas kūnas: tempimą jaučiame rankose, kojose, ypač nugaroje. Tai aktyvina nervų šakneles, tarytum skatina jas atsikratyti slopinimo.
Mokslininkai yra pastebėję, kad esant didelei emocinei įtampai, žmogaus smegenys taip pat „įjungia“ šį mechanizmą – pavojaus momentu žmogus instinktyviai sulaiko kvėpavimą, todėl organizmas deguonies trūkumą stengiasi kompensuoti žiovaudamas ir taip tarsi ginasi nuo įtampos.
Manoma, kad žiovulys tikrai mažina streso pojūtį. Vieno tyrimo metu daugiau nei šimtui savanorių buvo pasiūlyta dirbtinai pažiovauti (beje, tai padaryti nesunku, ne veltui sakoma, jog žiovulys užkrečiamas). Paskui eksperimento dalyviai buvo paprašyti nusakyti žiovulio metu patirtą būseną. Žmonės sakė: „Tarytum paskendau tamsoje. Nieko negirdėjau.“
Taip yra todėl, kad žiovaudamas žmogus visuomet užmerkia arba primerkia akis. Tai puiki akių mankšta. Be to, žiovaujant į vidinę ausį priplūsta oro, ir mes blogiau girdime.
Beveik visi apklaustieji paminėjo, kad žiovulys jiems suteikė lengvumo, žiovaudami jie jautė atsipalaidavimą.
Galima prišaukti miegą
Kai kas žiovauti pradeda vos išgėręs alkoholio taurelę. Taip atsitinka todėl, kad alkoholis slopina smegenų ląstelių veiklą. Ypač tą jaučia asmenys, kurių kraujo apytaka sutrikusi.
Žmogus gali sukelti dirbtinį žiovulį ir taip prisišaukti miegą. Tereikia patogiai atsigulti, užmerkti akis ir plačiai atvėrus burną pradėti saldžiai žiovauti. Tikėtina, kad laukiamas miegas ateis. Tačiau jei žiovulys užpuolė darbo metu (dažniausiai jis apninka tuos, kurie dirba sėdėdami), išbaidyti jį padės judesys ar mankštos pratimai. Jei atsistoti negalima, padėkite rankas ant kelių, įtempkite raumenis, stipriai suspauskite kumščius ir giliai įkvėpkite. Pakartojus tai kelis kartus, dings sąstingis ir noras žiovauti.
Autorė Aira Remeikaitė
