Populiaraus dainininko Žilvino Žvagulio ir žinomo prodiuserio Gyčio Daugėlos kartu su savo atžalomis Vilniuje atidaryti šampano bei austrių namai sulaukė visuomenės dėmesio.
Kitados Gytis ir Žilvinas drauge valdė naktinį klubą, kuriame vyko pašėlę muzikiniai vakarai. Dabar jie užsidegę kuria, kaip jie patys juokauja, savo antruosius namus, kuriuose yra ir baras, ir restoranas, ir naktinis lounge.
„Šampanas niekada neišeis iš mados. Tai – sofistikuotas gėrimas, kuris turi savo istoriją. Lietuviai dar tik pradeda jį atrasti, bet kai galiausiai su juo susipažins – niekada nebepaleis. Tai – brangus gėrimas, bet kai žinai, kiek darbo, laiko ir meilės į jį įdėta, supranti tokią kainą“, – sako Gyčio Daugėlos dukra Gabija.
Tai, kad ji vadovauja šiam verslui, nebuvo tėčio užgaida. Gabiją dirbti kartu pasikvietė Žilvinas Žvagulis. Nors Gytis ir Žilvinas draugauja seniai, Gabija pastarąjį kartą garsųjį dainininką buvo mačiusi prieš 10 metų.
Tuomet dar 16-metė mergina dirbo tėvo įmonėje, kai šis rengė miuziklą „Meilė ir mirtis Veronoje“ ar organizavo „Bravo“ muzikos apdovanojimus. „Kai tėčiui kyla idėja, jis toks užsivedęs... Man patiko matyti jo renginių organizavimo procesą, tiesiogiai jame dalyvauti. Bet manęs niekada nedomino pramogų pasaulis. Tėtis gal ir norėjo, kad aš būčiau arčiau jo, tačiau visą gyvenimą siekiau ką nors sukurti pati. Šou vakarėliai manęs nedomino“, – teigia G. Daugėlaitė.
Visai jaunutė ji išvyko į Jungtinę Karalystę, Notingemo universitete studijavo tarptautinių santykių ir medijos subtilybes. Mokslus pabaigusi lietuvė nutarė išbandyti save Londone. „Įsidarbinau drabužių parduotuvėje, kad turėčiau reguliarų uždarbį ir lygiagrečiai ieškojau darbo, kuris sutaptų su mano ateities vizija“, – sako Gabija.
Netrukus tokį susirado Lietuvos ambasadoje, – tapo komercijos atašė asistente. „Šis darbas padėjo gilinti žinias naujo verslo kurime. Dirbome su lietuvių verslininkais, padėdavome jiems plėsti jų verslą iš Lietuvos į Didžiają Britaniją, talkinome ieškant kontaktų. Pamaniau, kad tą galėčiau daryti ir viena“, – pasakoja Gabija.
Jos verslu tapo tautiečių baldų dizainerių ir gamintojų produkcijos platinimas. Gabija tai pristatė Jungtinės Karalystės rinkoje. „Turėjome klientų iš įvairių pasaulio šalių, ne tik britų. Visi gyrė lietuvių kokybės ir kainos santykį, susidomėjimas buvo didelis, klientai reklamavo lietuvių baldus vieni kitiems“, – tikina Gabija.
Bėgant metams šis darbas jai nebeteikė džiaugsmo, nes jos verslo vizija pradėjo nebesutapti su tuometiniu verslo partneriu. „Pardaviau jam savo verslo dalį, nes jau kuris laikas kirbėjo mintis grįžti į Lietuvą ir išbandyti jėgas ten“, – sako G. Daugėlaitė.
Vilniuje jos laukė geros pareigos viename prekybos tinklų, porą metų šis darbas buvo didžioji Gabijos aistra. Tačiau likimas viską sudėliojo savaip: per senelio laidotuves Gabija susitiko su seniai bematytu Žilvinu Žvaguliu, kuris papasakojo savo sūnaus Ąžuolo idėją – šampano ir austrių namus. Netrukus šią temą jie pratęsė, jau kalbėdamiesi kaip verslo partneriai.
„Dabar su Ąžuolu abu esame Épernay vadovai, tačiau visiškai natūraliai pasiskirstėme savo sritis, už kurias esame atsakingi. Jei reikia sudėlioti kainodarą ir suskaičiuoti maržas, bendrauti su tiekėjais, bei prižiūrėti Épernay namų restorano dalį – tas dieninis darbas – čia mano sritis. O klausimai dėl baro reikalų, kur reikia ilgų metų patirties šioje srityje – asortimento parinkimas, barmenų paieška, Épernay Lounge baro dalies veikla – tai jau Ąžuolo temos. Labai gražiai bendraujame. Man patinka jo darbo etika ir mūsų biolaukai sutampa, – sako Gabija. – Barų verslas visuomet rizikingas, bet man net nekyla minčių, kad dviejų šeimų bendras verslas gali „nesuveikti“. Tiesiog reikia labai gerai žinoti savo auditoriją ir kaip jai dirbti. Beto, niekada nesiimu neapskaičiuotos rizikos – viską planuoju matydama siekiamą rezultatą ateityje. Vilniuje yra, kur nueiti pavalgyti ar pasilinksminti, bet reta tokių vietų, kur galėtum atsipalaiduoti su savo kompanija, praleisti vakarą su draugais taip, kad muzika neužgožtų pokalbio, išgerti taurę, parūkyti cigarų.“
Netikėta tai, kad ji pati mėgsta cigarus. „Lietuvoje daugelis vis dar nustemba, kai moteris prisidega cigarą. Tačiau po įtemptos darbo dienos, atėjus į Épernay cigarų lounge išvystumėte ne vieną moterį. Beto esu iš tų moterų, kuriai patinka leisti laisvalaikį su vyrais – pokalbiai įdomesni (juokiasi) Užaugau su vaikinais, dabar kai kurie iš tų vyrų – geriausi mano draugai. Laisvalaikį drauge leidžiame nuotykių parkuose, spontaniškai nuvažiuojame į Nidą, einame į įvairius koncertus, pavakarieniauti ar tiesiog susėdame, užsidegame cigarus, kalbames įvairiomis temomis... Man tai – gera pertrauka, poilsis“, – pasakoja G. Daugėlaitė.
Naujoji darbo vieta Vilniaus senamiesčio lounge, kuriam suteiktas Šampanės regiono miestelio vardas – „Épernay“, jai teikia ne tik džiaugsmą ar pasididžiavimą, bet ir rūpesčius, ypač biurokratinius.
„Aš įsivaizduoju, kad situacija jau gerėja, tačiau vis dar reikia gauti labai daug įvairiausių leidimų, popierių, kol vienas nepasirašė – kitas nepasirašys. Norėtųsi privataus verslo sistemoje daugiau postūmio, paskatinimo naujam verslui įkurti, o kol kas yra daugybė kliūčių, – sako Gabija. – Kitas dalykas, kuris nepaliauja stebinti yra tas, jog yra daug besiskundžiančių, jog Lietuvoje nėra darbo, tačiau kartais atrodo, kad tie žmonės patys nenori dirbti: Anglijoje parašęs elektroninį laišką sulauksi atsakymo tą pačią dieną, o Lietuvoje paskambinsi po savaitės ir tau atsakys, kad greitai parašys, tačiau vis tiek neatrašo. Dauguma bendrauja telefonu ir vėliau laisvai interpretuoja susitarimus, nes jie nėra išsaugoti laiškų forma.“
Tačiau nepaisant tokių niuansų, Gabija Daugėlaitė jaučia suradusi naujus ir labai mylimus namus. „Ir aš, ir tėtis, ir Ąžuolas, ir Žilvinas turime tą pačią viziją, – tai yra mūsų namai. Aš juose atsirandu anksti ryte, o išeinu vėlai vakare. Net galvoju, kodėl išsinuomojau butą, kuriame niekuomet nebūnu? – juokiasi Gabija. – Net nėra tokio jausmo, kad einu į priverstinį darbą. Einu į antrus namus. Smagu dirbti mylimą darbą ir planuoti į priekį. O planų turime labai ambicingų. Niekada negyvenu tik šia diena...
