Kuskusas - šis pavadinimas mūsų platumose dar palyginti naujas. Beje, prancūziškai jis rašomas couscous. Kelionių mėgėjai šį žodį, be abejo, girdėjo ir Prancūzijoje, ir Vokietijoje, ir, žinoma, produkto kilmės kraštuose - Šiaurės Afrikos valstybėse bei arabų kraštuose, jei pasitaikė ten nukakti.
Neseniai taip egzotiškai pavadintų kruopų pakeliai pasirodė ir “Iki” parduotuvių lentynose. Tiesa, pas mus, kuskuso kaina bent trigubai didesnė nei Prancūzijoje ar Italijoje, ką jau kalbėti apie Artimuosius Rytus. Brangoka, ypač jei turėsime omenyje, kad tai tiesiog stambūs manai. Tačiau, jei esate smalsūs, siūlyčiau paragauti. Ypač kad “pramoninio” kuskuso paruošimas darbo praktiškai nereikalauja. Galbūt tunisietės, alžyrietės ar marokietės iki šiol pusę dienos gniaužo ir garina šitą košę, kad kruopos išbrinktų ir nesušoktų, bet Vakarų šeimininkės gali nesirūpinti.
Paruošimo instrukciją rasite ant pakelio: imame vienodą kiekį kruopų ir vandens, vandenį užviriname, įbėrę druskos ir kliustelėję aliejaus, nukeliame puodą nuo ugnies, lėtai, pamaišydami mediniu šaukštu, suberiame kruopas, leidžiame joms kokią minutę pabrinkti ir vėl pakaitiname ant mažos ugnies porą minučių maišydami, kad nesušoktų gumulai. Išjungę ugnį paliekame kuskusą dar porą minučių pabręsti. Tradiciškai kuskusas valgomas kaip koks plovas su daržovėmis, žuvimi arba mėsa, kurie ruošiami atskirai, o patiekiant tiesiog uždedami ant kuskuso kalnelio viršaus.
Būtinas priedas - mažųjų karčiųjų paprikų ir česnako pasta, arabiškai vadinama harissa. Tai tikrai skanus patiekalas, kuris gali būti valgomas ir šaltas. Tačiau mūsų platumoms bei sezonui labiau tiks kitas kuskuso variantas, kurį teko išbandyti Prancūzijoje žvarbią ir darganotą rudens dieną. Tas kuskusas tąsyk iš tiesų praskaidrino gyvenimą!
Dabartinis oras Lietuvoje kaip tik tinkamas išmėginti šį receptą. Kaip paruošti kruopas, jau turbūt aišku. Tik tą reikia daryti prieš pat valgant, nes jos stebėtinai greitai ataušta. Na, o siūlomas priedas būtų rupi vištienos sriuba su daug dideliais gabalais supjaustytų morkų. Jei kas mėgsta, tinka ir mažosios cukinijos, kurių irgi yra didžiosiose mūsų parduotuvėse. Jas užteks apvirti porą minučių, tad reiktų dėti į puodą pačioje pabaigoje, prieš tai supjausčius didokomis riekėmis ar ripkomis. Sriubą geriau virti iš visos vištos, nes ji turi būti kvapni ir poriebė.
Į šaltą vandenį įdėję vištą ramiai palikime ją ant ugnies geram pusvalandžiui. Svarbu “pagauti momentą”, kai reikia sumažinti ugnį. Per tą laiką galima nuskusti morkas. Jas užteks perpjauti per pusę (skersai!) ir sudėti į jau verdantį buljoną. Kai mėsa ir morkos suminkštės, įberkite druskos, prieskonių pagal skonį (tiks ir pipirai, ir džiovinti salierai bei petražolės). Porą minučių prieš užgesindami ugnį sudėkite cukinijas. Baigę virti sriubą, galite ramiai pagaminti kuskusą. Patiekiama labai paprastai: į sriubos lėkštę įdedame kuskuso, užpilame sriubos su mėsos ir daržovių gabalais, ant lėkštės krašto išspaudžiame iš tūtelės juostelę harissos (kiekis priklauso nuo valgytojo skonio).
Nelabai elegantiška, nes daug vištos kaulų, bet skanu, sveika, sotu, o svarbiausia - šildo. Nors patiekalas atkeliavęs iš musulmoniškų kraštų, bet jį suvalgius labai tinka išgerti pusę taurės raudono vyno.
Tikiuosi, kad patiks!
