- Močiutė pasakojo, kad dar būdamas 3-4 metų kilodavau visokius sunkius daiktus. Senelis buvo kalvis, turėjo daug didelių kūjų. Pakeldavau juos. O kai atėjau į mokyklą, išsiskyriau iš bendraamžių ūgiu ir jėga. Paskui pradėjau sportuoti. Atrodydavo, kad vieną dieną pakeldavau vienodai su bendraamžiais. Kitą dieną - jau daugiau. Trečią dieną - dar daugiau. Rezultatai kilo labai greitai.
- Gal tai lėmė genai?
- Aišku, jie atliko svarbų vaidmenį. Tačiau aš ir sportavau daugiau nei bendraamžiai. Jiems tai buvo pramoga. O aš esu toks žmogus, kad jei ką darau, darau iš viso širdies.
- Kada pajutote, kad neužtenka būti tiesiog stipriu žmogumi, kad norite būti galiūnu?
- Iš pradžių atėjau į salę šiaip pasportuoti. Neturėjau didelio supratimo apie profesionalųjį sportą. Galiūnų sportas kaip tik atėjo į Lietuvą. Tai buvo naujiena. Norėjosi būti ir galiūnu, ir kultūristu, ir užsiimti jėgos trikove. Pirmieji svarbūs laimėjimai buvo būtent jėgos trikovėje, gerinau rekordus, vežiau medalius iš Europos ir pasaulio čempionatų. Tik vėliau daugiau užsiėmiau galiūnų sportu. Tai atėjo palaipsniui.
- Dabar atrodote nenugalimas. Viskas taip ir ėjosi - kaip sviestu patepta?
- Kad tapčiau nenugalimas, reikėjo 18 metų dalyvauti varžybose. Pirmieji 10 metų buvo neblogi. Rezultatai ėjo vis geryn. Bet 2001-aisiais, kai atrodė, kad atėjo laikas laimėti pasaulio čempionatą, gavau traumą. Trūko abiejų kojų girnelių raiščiai. Metus visai negalėjau dalyvauti varžybose, o kad atgaučiau visą jėgą, prireikė trejų metų. Nuo 2004 m. pradėjau vėl dalyvauti visa jėga ir tada jau tapau nenugalimas. O 2002-2003 m. dažniausiai būdavau antras ar trečias. Buvo labai pikta, bet niekur nedingsi, traumas reikia gydytis ilgai.
- Kokie sėkmės recepto ingredientai yra jūsų atveju?
- Sakyčiau, 30 proc. - genai, 50 proc. - darbas ir 20 proc. - sėkmė. Visgi sporte sėkmė daug reiškia. Mano karjeroje buvo nemažai varžybų, kurias pralaimėjau puse taško ar tašku. Kartais keliant akmenis pradėdavo lyti lietus, o varžovams nelydavo. Iš tokių dalykų susideda sėkmė. Dar labai svarbu nenuleisti rankų. Mano karjeroje buvo momentų tais blogais metais, kai norėjosi pasitraukti iš sporto.
Džiaugsmas nedingo
- Pats pamenate, kada pastarąjį kartą pralaimėjote?
- 2005-2009 m. dalyvavau maždaug 80 varžybų. Daugiau kaip 70 iš jų laimėjau. Per tuos penkerius metus keletą kartų buvau antras ir vieną kartą - trečias. Čia jau ir sėkmė daug lėmė, nes sunku išlaikyti gerą formą visą laiką. Akcentai vis tiek dedami svarbiausioms varžyboms.
- Ar dėl tokių rezultatų kartais, mažesniuose turnyruose, nedingsta pergalės džiaugsmas?
- Aišku, mažesniuose turnyruose pergalės dabar nesuteikia tiek džiaugsmo kaip anksčiau, kai tų pergalių būdavo 1-2 per metus. Dabar jų yra dešimtys. Tačiau svarbiausiuose turnyruose pergalės pasiekiamos sunkiai. Nors kartais persvara būna nemaža, bet žinai, kiek įdėta jėgų treniruotėse. Ir pačiose varžybose tik iš šalies atrodo lengva. Man nebuvo taip, kad laimėčiau penktą ar šeštą kartą „Arnold’s Strongest Man” ir nesidžiaugčiau. Kaip tik kiekvieną kartą būna vis sunkiau. Visi nori mane nugalėti. Kai šiemet nedalyvavau „arnolde”, kitų rezultatai buvo prastesni. Tai rodo, kad varžydamiesi su manimi sportininkai turi daugiau motyvacijos, stengiasi iš paskutinių jėgų.
- Turite pedagoginį išsilavinimą ir kurį laiką dirbote sporto mokykloje treneriu. Patiko tas darbas?
- Tai buvo geriausias darbas, kokiu gali užsiimti profesionaliai sportuodamas. Ryte pasportuoji, vakare treniruoji kitus. Man tas darbas patiko. Netgi esu atlikęs praktiką mokykloje. Kaip bus ateityje, pažiūrėsiu, kai baigsiu karjerą. Pačiam būnant sportininku, labai sunku treniruoti kitus profesionalus. Dabar galvoje sukasi mano treniruočių programos, o turi suktis kitų. Būtų chaosas. Be to, pastaraisiais metais tik ryte galvoje gimsta vaizdas, kokia šiandien bus treniruotė. Ji kiekvieną kartą būna skirtinga ir nepakartojama. Jei tapsiu treneriu, bus įdomu, kaip mano metodika veiks kitus žmones. Jei ir nedirbsiu treneriu visą laiką, savo žinias vis tiek stengsiuosi kam nors perteikti.
Istorija įkvepia
- Pernai buvote kandidatas į Seimą, o šiemet po pergalės pasaulio čempionate Maltoje padėkojote, kad jūsų neišrinko. Tai reiškia, kad daugiau nebandysite tapti seimūnu?
- Aš vienu metu užsiimu daugeliu dalykų, bet kuris nors iš jų būna pagrindinis. Arba būčiau blogas Seimo narys, arba nebūčiau laimėjęs varžybų Maltoje. Matysime, kaip bus ateityje. Buvau pavargęs nuo sporto. Rinkimai padėjo atitrūkti ir aš vėl pasiilgau sporto. Kada nors vėl pavargsiu. Gal vėl pabandysiu, bet šiandien turiu sporto klubą, jis turi geras perspektyvas plėstis. Galbūt šioje srityje būsiu naudingesnis, gal daugiau žmonių pradės praktikuoti sveiką gyvenimo būdą. Aišku, Seime galima inicijuoti įstatymus, kurie leistų žmonėms labiau priartėti prie sporto. Nes dabar vaikas, kuris neturi pinigų, praktiškai negali sportuoti. Tai nėra normalu.
- Šiais laikais Seimas yra turbūt tiesiausias kelias susigadinti reputaciją?
- Aš manau, kad ne Seimas sugadina žmonių reputaciją, bet tie žmonės gadina Seimo reputaciją. Kol kas ne tie asmenys patenka į parlamentą. Buvo skaudu, kai pats nepatekau, nes norėjau gero. Bet žmonės pasirinko tuos, kurie nori gero sau.
- Domitės istorija. Gal tai susiję su jūsų gimimo data, liepos 15-ąja, Žalgirio mūšio diena?
- Džiaugiuosi, kad gimiau tokią įsimintiną Lietuvos istorijos datą. Gyvenime nebūna atsitiktinumų. Nešu Lietuvos Trispalvę per pasaulį. Manau, likimas ir pakoregavo, kad gimčiau tokią svarbią dieną.
- Turite mėgstamą istorijos laikotarpį ar personažą?
- Man labai patinka, kad Lietuva kažkada buvo didelė, galinga valstybė. Norisi plačiau viską sužinoti. Jei nebūčiau galiūnas, gal būčiau istorikas. O didžių asmenybių Lietuvoje buvo daug. Manau, kad didinga šalies istorija turėtų žmones labiau įkvėpti. Jie turėtų labiau pasitikėti savimi, savo valstybe. Jei kažkada valstybė buvo galinga, vadinasi, ji gali būti tokia ir dabar. Žinoma, ne sienų platumu, nereikia užkariauti aplinkinių tautų. Bet mes galime būti stiprūs kitu atžvilgiu.
Ramūs žmonės
- Šalia jūsų klubo yra teniso kortai. Gal ir pats pažaidžiate?
- Žaidimų nežaidžiu, nes yra didelė tikimybė gauti traumą. Bet šiaip žaidimai man patinka. Manau, kai baigsiu karjerą, ir tenisą pažaisiu, ir daugiau sporto šakų išbandysiu.
- Individualios sporto šakos jums patinka labiau nei komandinės?
- Ir galiūnų sporte yra komandinės varžybos. Labai džiugu jose dalyvauti, kai komanda darniai dirba. Bet jei vienas žmogus tą dieną kiek patingi, nukenčia bendras rezultatas. Įdėjęs tiek darbo, lieki už nugalėtojų pakylos. Yra didžių sportininkų, kurie su savo komandomis negali nieko laimėti, nes partneriai silpnoki. Asmeniniame sporte esi pats už save atsakingas, laimi verčiausieji. Komandiniame sporte gali ir ant suoliuko pasėdėjęs medalį užsikabinti.
- Ar daug yra galiūnų, kuriuos galite pavadinti savo draugais?
- Mes bendraujame per varžybas, bet kai jos baigiasi, grįžtame pas artimiausius draugus. Palyginti su kitų sporto šakų atstovais, galiūnai tikrai draugiški. Jėgos trikovėje niekas nepaskolintų diržo ar batų, o tarp galiūnų tai įprasta.
- Manoma, kad dideli ir stiprūs žmonės yra ramaus būdo.
- Galiūnai skiriasi savo nacionalinėmis ypatybėmis, bet daugelis jų iš tiesų ramūs. Stiprus žmogus neturi polinkio ką nors įrodinėti.
Netolimas klausimas
- Sportininkai priversti laikytis režimo. Kas jūsų atveju yra svarbiau - nepriaugti svorio ar jo nenumesti?
- Iš pradžių man reikėjo priaugti svorio, nes tada auga ir jėga. Bet pastaruosius trejus metus stengiuosi prieš varžybas sverti mažiau, kad būčiau greitesnis ir ištvermingesnis. Didžiausias svoris buvo 180 kg. Dabar - 170 kg. Išlaikiau jėgą, bet tapau greitesnis. Mano tikslas - išlaikyti šį svorį.
- Gal greičiu visus nustebins Vidas Blekaitis, kai sugrįš iš šokių projekto?
- Jam nebus lengva. Jis šiaip labai greitas, bet kai uždedi ant pečių svorį, nėra lengva greitai bėgti. Dabar jam reikės reabilitacijos.
- Kur yra žmogaus fizinių galių riba? Gal po 20 metų atsiras ir daug stipresnių už jus žmonių?
- Manau, kad ribų nėra. Tai įrodinėju ir aš, ir bėgikas Juseinas Boltas. Kompiuteriai apskaičiavo ribas, bet jos buvo pralaužtos. Viskas yra žmogaus galvoje, jis pats nusibrėžia ribas. Man irgi atrodė, kad pritūpti su 300 kg yra neįmanoma. Bet tai padariau, paskui buvo 400 kg. Kartais ribos pernelyg sureikšminamos.
- Kai pasiteiravau kolegių, ko jos norėtų jūsų paklausti, buvo tik vienas klausimas. Spėkite, koks?
- Oi, labai sunku. Nesu orakulas.
- Klausimas buvo toks - kaip reikalai dėl vestuvių?
- Mat kaip... Aš visada galvoju toliau ir sudėtingiau. O čia buvo visai arti - tas klausimas. (Juokiasi.) Reikalai puikūs, bet jau nieko nesakysiu. Kad paskui nereikėtų vėl sakyti iš naujo. Vestuvės bus neslaptos, Lietuvoje. Dabar jas galima ir namie kelti. Viskas labai supaprastėjo.
DOSJĖ
Gimė Biržuose 1975 m. liepos 15 d.
Ūgis - 191 cm
Svoris - 170 kg
Krūtinės apimtis - 150 cm
Šeimos padėtis - vis dar nevedęs, gyvena su drauge Jurgita
Išsilavinimas - 1997 m. baigė Lietuvos kūno kultūros institutą, įgijo sporto bakalauro laipsnį ir mokytojo profesinę kvalifikaciją
Svarbiausi laimėjimai: 3 kartus galiūnų asmeninio pasaulio čempionato nugalėtojas (2005, 2006, 2009 m.), 3 kartus galiūnų komandinio pasaulio čempionato nugalėtojas (2005, 2007, 2008 m.), 6 kartus „Arnold’s Strongest Man” turnyro nugalėtojas (2003-2008 m.). Pripažintas stipriausiu visų laikų pasaulio žmogumi.
