Išskirtinis interviu su Rihardsu apie planus gyventi Lietuvoje, muziką ir iš lietuvių kalbos verčiamus komentarus.
- Kodėl nusprendei dalyvauti lietuviškame „X Faktoriuje“?
- Latvijoje mes turime muzikinių projektų: „X Faktorius“, „Latvijos balsas“, tačiau jie nėra tokios aukštos kokybės. Galiu atvirai pasakyti, kad jų reputacija tikrai prasta, tad dalyvavimas gali pakenkti tolimesnei karjerai. Čia situacija yra visiškai kitokia – šį projektą gerbia, o kūrybinė komanda yra labai palaikanti.
Taip pat bandžiau savo sėkmę „Eurovizijos“ konkurse, patekau į finalą ir užėmiau apie penktą vietą. Negaliu pasakyti, kad esu labai žinomas, tačiau daugėja mane atpažįstančių žmonių. Vis dėlto atvykti į Lietuvą paskatino ir noras sužinoti, kaip į mane reaguos čia gyvenantys.
- Atrankoje atlikai savo kūrybos dainą. Ar turi daugiau dainų?
- Taip. Pats kuriu muziką ir žodžius, o po lietuviško „X Faktoriaus“ planuoju paskelbti visai naują dainą. Taip pat neatmetu galimybės ateityje išleisti albumą.
Mano muzika yra, manau, kitokia, netrūksta klubinių elementų. Stengiuosi vengti meilės temos, tad rašau apie skirtingus savo gyvenimo momentus. Paskutinioji daina, kuri dar neišleista, yra apie nuostabų gyvenimą. Aš važiuoju automobiliu, pučia vėjas, šviečia saulė.
Turiu dainą ir apie seksą – „Bounce“. Kai kurie žmonės šį žodį supranta kaip „atšokimą“, tačiau galima interpretuoti ir kaip pasiūlymą pasilinksminti.
- Kokią muziką mėgsti?
- Labiausiai mėgstu tikrąją Amerikos kantri muziką. Todėl mąstau, kad, būdamas kokių keturiasdešimties, pereisiu prie tokio stiliaus muzikos.
- Kuri apie savo gyvenimą. Kokią vaikystę turėjai?
- Mano vaikystė buvo labai spalvinga. Tėvai mane labai palaiko, remia, tačiau dėl muzikinės karjeros teko sunkiai dirbti. Jie turėjo savo nuomonę, požiūrį, todėl buvo sunku. Aš ramiai reaguoju į komisijos kritiką, tačiau kai ją išreiškia tėvai – tikrai sunku.
Aš labai stengiausi. Būdavo, kad persistengdavau, tad teko nudegti. Mokausi iš savo klaidų. Niekas man neparodė, kaip kurti, ką daryti, todėl mokausi pats – yra dalykų, kurių mokytojai tavęs negali išmokyti. Groju būgnais, klarnetu, taip pat bandžiau mokytis groti gitara.
- Tu vis dar mokaisi?
- Dabar universitete studijuoju medijų vadybą. Supratau, kad turėdamas muzikinį išsilavinimą galėsiu būti tik muzikos mokytojas, o neįsivaizduoju, kad tai galėčiau daryti visą gyvenimą.
Jei man dėl kažkokių priežasčių nepasiseks būti dainininku, aš vis tiek liksiu toje pačioje industrijoje, dirsiu su renginiais. Man nepatinka rutina, todėl neįsivaizduoju savęs jokioje kitoje veikloje.
Muzikinis projektas man netrukdo mokytis, nes ne taip dažnai reikia atvykti į Lietuvą. Kitokia situacija gali būti, kai prasidės tiesioginės laidos. Vis dėlto, tikiuosi, pavyks suderinti.
- Kaip sekasi susikalbėti su kitais dalyviais?
- Nejaučiu jokių problemų, nes mūsų kalbos labai panašios. Kai kuriuos žodžius suprantu, tad įsivaizduoju apie ką jie šneka. Taip pat labai smagu, kad visi puikiai kalba angliškai, tad nesijaučiu atstumtas.
- Estijoje netrūksta gabių muzikantų. Kodėl nebandei laimės ten?
- Tai lėmė kalbų skirtumas. Kita mano sprendimą nulėmusi priežastis – čia turiu draugų, kurie mane priima čia atvykstant. Nežinau, kodėl Lietuva, tačiau čia esu lankęsis daug dažniau.
- Geresnis atsakymas būtų, kad lietuvės labai gražios...
- Tiesą sakant – taip, spėjau tai pastebėti. Lietuvaitės tikrai labai gražios.
- Ar pats turi merginą?
- Maždaug. Šiuo metu viskas labai sudėtinga.
- Ko tikiesi ateityje?
- Kaip jau minėjau, tikiuosi išleisti kelias dainas. Tolimesnėje ateityje? Tikrai labai norėčiau išleisti albumą, tačiau mano didžiausia svajonė yra sukurti dainą, kuri būtų populiari visame pasaulyje.
Viską vertinu labai kritiškai, tad dabar noriu semtis kiek įmanoma daugiau patirties, įvertinti kitų skirtingų šalių muzikines industrijas. - Savo ateities neįsivaizduoji Latvijoje?
- Dar nežinau. Stengiuosi labai neplanuoti, kad netektų nusivilti. Bandau gyventi šia akimirka, tačiau, jei nutiks kažkas svarbaus, kad man reikės mesti universitetą, tikrai mesiu. Neplanuoju ateities, tačiau žinau, kad man nėra svarbūs pinigai. Noriu jaustis saugus, pripažintas dėl savo muzikos, požiūrio.
Dabar Lietuva man yra visiškai naujas pasaulis, tačiau neatmetu galimybės, kad ateityje tęsiu pasaulio pažinimą.
- Žinau, kad nemėgsti galvoti apie ateitį, bet ką darysi, jeigu laimėsi?
- Tai tik idėja, tačiau mąstau, kad kitą vasarą keliems mėnesiams atsikraustysiu į Lietuvą. Pabandysiu mokėtis lietuvių kalbą, pažiūrėsiu, kaip man sektųsi čia gyventi. Man lengviau, nes čia turiu tikrai nemažai draugų.
- Ir nemažai drąsos...
- Aš nemąstau, ką kiti žmonės apie mane galvoja. Noriu būti savimi, tad man tai yra svarbiausia. Taip pat nebijau sakyti tokių dalykų, kuriuos kiti bijotų ištarti. Aš visiškai nebijau sakyti kritikos ar komplimentų – svarbiausia sakyti tai, ką galvoji.
- Tai neatbaidė tavo draugų?
- Turiu kelis draugus, bet jie mane labai gerai supranta. Manau, kad turėti kelis gerus, artimus draugus yra daug svarbiau, nei turėti šimtus tau visai nepažįstamų.
- Studijuoji su žiniasklaida susijusius dalykus, tad žinai, kad netrūks straipsnių, komentarų. Nebijai viso dėmesio?
- Aš dažnai apie tai galvoju, nors kiti man tai daryti draudžia. Tie žmonės, kurie sako, kad jiems nerūpi, meluoja, nes blogi komentarai tikrai veikia, palieka įspaudą. Vis dėlto tai manęs negąsdina, nes aš darysiu tai, ką noriu.
- Bandei skaityti komentarus lietuviškai?
- Taip, buvo labai įdomu. Man įdomu, ką apie mane galvoja, ieškau bandymų tobulėti. Džiugu, nes kol kas komentarai labai teigiami, tikėkimės, kad jie tokie liks ir ateityje.
