Yra šunų mylėtojai ir yra tie, kurie negali jų pakęsti... Nors šuo laikomas geriausiu žmogaus draugu, vis daugėja šių keturkojų gyvūnų priešininkų. Didėjantis draudimų šunų mylėtojams skaičius turi mažai naudos. Draudimai sukiršino visuomenę. Su siaubu akyse pasakojamos istorijos, kaip šunys užpuolė ar apkandžiojo nekaltus žmones, nebeakcentuojamos gerosios šuns savybės: draugiškumas, ištikimybė, sargavimas.
„Gyvenimas“ paklausė, ką apie tai mano tikros šunų mylėtojos: žurnalistė ir dainininkė Rūta Lukoševičiūtė, verslininkė Rasa Martens, šaulė Daina Gudzinevičiūtė ir dainininkė Nijolė Pareigytė.
Kas blogiau?
Rūta Lukoševičiūtė, auginanti 1 metų ir 3 mėnesių nekilmingą kalaitę Leirą, mano, kad bet koks šuo gali būti neprognozuojamas. „Net ir labai puikiai auklėtas ir prižiūrimas“, - „Gyvenimui“ sakė ji.
„Todėl vietose, kur yra žmonių, vis dėlto šunis reikėtų vedžioti bent pririšus pavadėliu. Tačiau neleisti šunų vedžioti parkuose man atrodo absurdiška. Kur tuomet su jais vaikščioti? Namie tarp keturių sienų?“
Rūta sutinka, kad šunų į kavines nederėtų vestis. „Nebent tai būtų itin maži, rankinėje telpantys šuneliai, kurie netrukdo nei šeimininkui, nei kavinių lankytojams“.
Išėjusi į lauką Rūta visuomet išgyvena ne dėl šuns elgesio, o dėl žmonių elgesio. „Kai kurie jų patys į šunis reaguoja neadekvačiai ir yra įsitikinę, kad keturkojis gyvūnas jokiu būdu ne žmogaus draugas, o priešas.
Kartą girdėjau vieną asocialų žmogų burbant, kad sulaužys mano šuniui visas kojas, kita praeivė yra išvadinusi mane necenzūriniais žodžiais vien dėl to, kad turiu šunį. Iš tikrųjų ne šunys yra didžiausia problema, o dvikojai padarai, kurie neretai elgiasi daug blogiau už keturkojus... Tad pradėkime nuo savęs, o paskui vertinkime mus supančią aplinką ir jos gyventojus...“
Šuo restorane?
Verslininkė Rasa Martens prisipažįsta esanti didelė šunų draugė. Moteris augina Jorkšyro terjerą Vipą ir Spyglį - nykštukinį pinčerį, maišytą su neveisliniu. R.Martens sako, kad šunų veislės specialiai nesirinko. „Jorkšyrai dabar labai madingi, tačiau Vipas prieš trejus su puse metų mano namuose atsirado visai neplanuotai“, - sakė Rasa.
„Abu šunys - skirtingų charakterių. Ir savo išvaizda įdomūs. Vipas - nelabai tipiškas jorkšyras, nes visada apkirptas ir sveria vos 1,1 kg. O Spyglys - tokio chrestomatinio šuns grožio“, - šypsodamasi gražių žodžių savo augintiniams negailėjo verslininkė.
Paklausta apie šuns mylėtojams galiojančius draudimus, moteris prisipažino, kad savo tinklaraštyje dalijosi emocijomis šia tema, tačiau reakcijos nesulaukė.
„Kol kas pas mus Lietuvoje į klientą, kuris atsiveda su savimi šunį į restoraną, žiūrima labai įtariai ir dažniausiai jo paprašoma išeiti iš maitinimo įstaigos. O kodėl? Juk jei šuo ramiai sėdi po stalu, neloja ir laukia savo šeimininko, jis niekam netrukdo. Tikrai labai dažnai šuo yra ramesnis už įkaušusius svečius, kurie garsiai šaukia ir trukdo kitiems lankytojams.
Dažniau keliaujantys turbūt daugelyje šalių yra pastebėję, kad ten restoranuose prie durų yra net indelis su vandeniu šuneliams. Ten, matyt, labiau norima įtikti klientams, norima, kad jie būtų atsipalaidavę, neskubėtų namo pas augintinį, o galėtų ramiai valgyti ar gurkšnoti kavą restorane, taip didindami apyvartą“, - savo tinklaraštyje kalba Rasa.
„Esu visu 100 procentų už tai, kad jei šuo didelis, jis turi būti su antsnukiu, - „Gyvenimui“ sakė verslininkė. - Tačiau kiti draudimai man nesuprantami. Aš su savo mažiuku skraidau. Vokietijos oro uoste prie kontrolės man apsaugos darbuotojas palaiko šunį, kol aš diržą išsiveriu. Gaila, kad Lietuvoje dar toli iki tokio požiūrio. Čia jautiesi net šiek tiek blogas, jei turi šunį“.
„Šuns meilė - besąlygiška“
„Žinoma, švara turi būti“, - atsakė Rasa, paklausta, ar surenka savo šunų paliekamas krūveles. „Juk šiais laikais yra specialių maišelių. Ar sunku įsimesti juos į rankinę? Savo šiukšlėms maišelius mes įpratę pirkti, nekalbame, kiek kainuoja, o čia darome problemą, kad nepatogu ar brangu“, - kalbėjo moteris.
Verslininkės manymu, viskas priklauso nuo pačių žmonių požiūrio į gyvybę apskritai. „Aš esu mačiusi begalę žmonių, kurie yra daug murzinesni ir darantys daugiau nesąmonių nei šunys“, - sakė Rasa.
R.Martens norėtų, kad šunys būtų labiau vertinami mūsų šalyje. „Žmonės svetimėja. O šuo yra tas gyvūnas, kuris duoda šilumos ir myli besąlygiškai. Vyresniam žmogui šuo yra paskata išeiti į lauką, šiek tiek pajudėti, iš šuns žmogus sulaukia supratimo“, - sakė Rasa.
Verslininkė neaugina vaikų, tačiau ji pastebi, kad draugų vaikai, augantys kartu su šunimis, anksčiau subręsta, įgyja visai kitokį pasaulio supratimą. „Vaikas įpranta rūpintis kitu, supranta, kad nėra viskas gyvenime taip lengva“.
„Viskam - protingos ribos“
Olimpinė čempionė šaulė Daina Gudzinevičiūtė - taip pat ištikima šunų draugė. Šiuo metu sportininkė augina du nekilmingus į sodybą priklydusius šunis. „Priglaudžiu juos, todėl augintiniai vis keičiasi“, - šypsodamasi sakė D.Gudzinevičiūtė.
Su draudimais Dainai netenka susidurti, nes aplink jos sodybą per kilometrą nėra kaimynų, tad nors ir turėtų laikyti šunis pririštus, ne visada taip išeina, prisipažįsta Daina.
Jai tenka prisiminti ir vieną nemalonų įvykį, kai jos buvęs augintinis apkandžiojo žmogų. „Tai ilga istorija. Man tikrai nemalonu, kad mano šuo kažkam įkando. Visi baisiai rėkė. Taip, teoriškai aš buvau kalta, tačiau niekas nenorėjo girdėti kitos pusės: kad svetimas žmogus buvo mūsų vienkiemyje vidury nakties, plaikstėsi po kiemą girtas ir agresyvus!“ - pasakojo D.Gudzinevičiūtė.
Jos manymu, tam tikri reglamentai šunų mylėtojams turi būti, nes jei visiškai bus nereaguojama, bus bėda. „Juk yra žmonių, kurie patologiškai bijo šunų. Tad draudimai turi egzistuoti, tačiau turi būti ir protingos ribos. Pamenu istoriją, kai Vingio parke nušovė retriverį, esą jis puolė žmogų. Nežinau, kaip viskas baigėsi, tačiau manau, kad toks sprendimas - visiška nesąmonė“, - sakė šaulė.
Daina pasakoja, kad nuėjusi į mišką su palaidais šunimis ir pamačiusi žmogų visada įspėja apie šunis ir paklausia, gal reikia pririšti prie pavadžio. „Ir niekada nebuvo jokių problemų“, - patikina D.Gudzinevičiūtė.
Draudimų nesilaiko
Grupės „69 danguje“ narės Nijolės Pareigytės, auginančios šarpėjų veislės kalytę Zarą, nuomone, kiekvieno šuns - kitoks charakteris, tad visiems pritaikyti vienodus draudimus nėra teisinga.
„Aišku, turi būti taisyklės, nes jei, sakykim, aš bijočiau šuns, neturėčiau šuns, jeigu būčiau nukentėjusi nuo šuns, jei nemylėčiau ar šiaip nemėgčiau, tai, aišku, nenorėčiau, kad šalia manęs lakstytų palaidas keturkojis. Kadangi laikau šunį ir visą laiką augau su šuniuku, visa tai man svetima“, - sakė N.Pareigytė.
„Šarpėjai - taikūs. Jie labai myli vaikus. Nesu girdėjusi, kad šarpėjų veislės šuniukas ką sukandžiotų ar užpultų. Zara turi tik vieną blogą įprotį - ji būtinai turi visus pauostyti. Jei kas ateina į svečius, ji negali praeiti šiaip sau, nekreipdama dėmesio, privalo žmogų pauostyti. Vieną kartą net buvau labai susipykusi su viena moterimi. Siūlėsi ji man policiją iškviesti“, - su šypsena šiandien tąkart taikiai pasibaigusį incidentą prisimena Nijolė.
Ar esi garantuota, kad tavo šuo neužpuls žmogaus, paklausiu. „Taip, esu. Tačiau negaliu garantuoti už kitus, gal kiti padarys kažkokį gestą ar išgąsdins ją“, - kalbėjo Nijolė.
Dainininkė prisipažįsta, kad griežtų draudimų nesilaiko, nes gyvena šalia didelio miško. Tad nors ir turi specialius maišelius šuns išmatoms, jų nenaudoja.
„Seniau, kai gyvenau kitoje vietoje, kur mažame parke šunis vedžiojo visi kaimynai ir nebūdavo kur net kojos padėti, būdavo nejauku“, - pasakojo Nijolė. Dabar problemų dėl gamtinių reikalų nebeiškyla, nes jos augintinė Zara gali džiaugtis laisve dideliame miške.
Nijolei ši savaitė - išbandymų metas. Trečiadienio popietę dalyvaudama renginyje „Suverk rudens vėrinį“ dainininkė laimėjo pagrindinį prizą - burunduką. Kaip kalytė Zara reagavo į naują namų gyventoją? „Labai keistai. Dar atsargiai eina prie narvelio, - kalbėjo Nijolė. - Tikiuosi, jie greitai susidraugaus“.
Gintarė Šatkauskaitė
