“Jei nesi idiotas, ir turi nors kiek nors proto, kasryt gali savo užpakalį valyt banknotais", – taip dainuoja Maskvos gruzinai. Išties, šiais laikais beveik kiekvienas, bent jau netingintis dieną atsikelti iš lovos, turi pinigų. Reketas, žmogėdros Mokesčių inspekcijoje, Rusijos krizė, apsigavimas dėl dolerio kurso, nekilnojamojo turto krizė – iš visko galima laimėti. Ačiū Europai.
Tačiau šiame Europos pasaulyje jau nebeužtenka ir būti vien turtingu. Tai, kas kadaise buvo sunkiai prieinama, šiandien tapo elementariu visuomeniniu gyvenimo būdu. Kompiuteriai, mobilieji telefonai, atostogos egzotiškose šalyse, dizainerių rūbai, prašmatnūs viešbučiai, nauji automobiliai, dideli namai, apatinis trikotažas, naminiai gyvūnėliai, muzika, gėrimai, kelionės, restoranai, knygos, bankai.
O kas gi daro žmogų išskirtiniu? Kaip parodyti save? Kuo, nenuskridus į Marsą, būti kitokiu?
Jau seniai pastebėta, kad net ir pinigai taip paprastai neišsprendžia su jais susijusios problemos – skonio. Išskirtinio, individualaus ir subtilaus skonio, kuris šiais laikais būtent ir yra nauja valiuta, skirianti asmenybę nuo masių. Kiekvienas iš mūsų turi išmanymo, kaip įsigyti patinkantį daiktą, tačiau toli gražu ne kiekvienas – kaip tai padaryti prasmingai.
Skoningumo problema jau seniai kamuoja žmoniją. Graikų filosofas Epikūras, prieš du tūkstančius metų sukūręs teoriją, kaip padaryti gyvenimą maloniu, skonio esmę matė „saikingoje prabangoje“. Čerčilis skonį matė “manierose". Ralphas Laurenas skonį mato „paprastume“.
Epikūras rašė: „žmogaus egzistencijos prasmė – turtas, skoningumas ir laimė“. Jo pasiūlyta formulė buvo paprasta – siekti patogumo. Ne vaikytis brangių ir madingų daiktų, bet žinoti, kas padarys Jus laimingais.
Turto mes turime. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kas gali būti paprasčiau – tereikia turėti nuosavą lėktuvą, didelį namą su sodu, automobilį, madingų rūbų. Deja, ne visada tai yra patogu, ir ne visada tai atneša laimę.
Tad kaip ištobulinti savo skonį? Kaip surasti bendrą vardiklį „saikingai prabangai“, „manierom“ ir „paprastumui“?
Jis, be abejo, yra. Jis kyla iš pasąmonės miglos, iš amžių glūdumos, iš apdulkėjusių rūsių ir nespalvotų kinofilmų. Mes minime jį vos ne kasdien, dažniausiai – su pašaipa, kurgi ne, šiandien ne XIX amžius. Tas vardiklis – „džentelmenas“.
Sutinku, tai dvelkia naftalinu ir kažkuo... pasenusiu? Tačiau būtent to ir ilgisi visos pasaulio moterys – tiesiog paprastų dalykų – manierų, supratingumo ir dosnumo – pagrindinių tikro vyro bruožų. Be to, ne vien moterys ilgisi džentelmenų. Vargu ar rasite bet kurioje civilizuotoje visuomenėje žmogų, kuris nejaustų nevalingos pagarbos vyriškiui, besielgiančiam kaip derėtų riterių ar muškietininkų palikuoniui.
Deja, tenka konstatuoti, kad šiais laikais džentelmenų išties nėra daug, ir tie tipažai, kuriuos įkūnija, pavyzdžiui, britų superagentas Džeimsas Bondas, kurį įprasta įvardinti „tipišku anglų džentelmenu“, už tai, kad anas gerai nusimano vyno rūšyse, puikiai slidinėja, dėvi nepriekaištingai pasiūtus kostiumus, tačiau, sprendžiant iš savanaudiškų bei trumpalaikių tikslų su moterimis, visai pagrįstai galima pavadinti eiliniu niekšu.
Istorija kartojasi spirale, ir tokie jau atėjo tie ciniški laikai, kai kieno nors džentelmeniškas elgesys tapo išties originaliu ir keliančiu nuostabą. Jūs galite juo tapti, jeigu tik panorėsite, nors būti šiuolaikiniu džentlemenu yra ir paprasta, ir tuo pačiu labai sunku – lygiai kaip ir laikytis visų Dešimties Dievo įsakymų. Bet Jūs galite tai padaryti, ir šiame „naujųjų“ pasaulyje tapti „naujuoju džentelmenu“ – patobulinti savo manieras, išmokti, kaip rengtis, kaip perkąsti tas prakeiktas restoranų paslaptis, ir, svarbiausia, kaip suvilioti Jums patinkančią moterį.
Ir nesvarbu, ar Jūs esate storas ir plinkantis. Neturite draugų? Gal netgi esate įsitikinęs, jog nepatinkate moterims? Vykite šalin savo abejones. Jums priklauso tiek pasaulio, kiek Jūs jo norite turėti. Net ir šioje lieknų figūrų kulto ir nekilnojamojo turto psichozės eroje ne tanki šukuosena ir ne prabangus būstas Jus daro tikru vyru.
Kas yra džentelmenas?
Istorinė žodžio „džentelmenas“ kilmė glūdi viduramžių Anglijoje. Taip buvo vadinami vyrai, gimę kilmingose šeimose, gavę atitinkamą išsilavinimą ir užimantys tam tikrą padėtį visuomenėje (tiesiogine prasme – „tikrojo gimimo“ – angl. „of a gentle birth“). Iš esmės tai reiškė, kad toks vyras turėjo teisę nešioti ginklą, o taikos metu tai buvo leidžiamas tik išsilavinusiems bei išauklėtiems asmenims, kurių kilmė neleistų jo panaudoti blogiems tikslams. Laikui bėgant, „džentelmeno“ pavadinimą pradėjo savintis Vakarų Europos rūmų aristokratai, ir pamažu šis žodis tapo parazituojančio menkystos sinonimu. Prieš tris šimtus metų džentelmenais buvo vadinami tie beprasmiškai išsipustę, kvailas šukuosenas bepuoselėjantys, moteriškomis kojinėmis apsitempę, išsipudravę debilai, pamėkliškai stripinėjantys menuetą ar pabrėžtinai galantiškai atidarinėjantys moterims duris. Po Napoleono karų taikos išsiilgusioje Europoje žodis „džentelmenas“ tapo mandagumo ir manieringumo simboliu, tačiau galutinai įsitvirtino kaip aukštuomenės vyro požymis, varguoliui praktiškai nepasiekiamas. Terminas „džentelmenas“ kaip klasinis skirsnis išnyko tik XX amžiaus viduryje, per kartų konfliktus ir jaunuomenės maištus prieš nusistovėjusią sistemą. Tačiau tuo pačiu išnyko ir daugelis Naujųjų laikų vertybių, pasikeitė moterų statusas, ir pavadinimas „džentelmenas“ tapo sinonimas kažko pasenusio, archaiško, dvelkiančio naftalinu, bet... taip trūkstamo.
„Džentelmenais“ mėgo save vadinti įvairiausio plauko gangsteriai, kurie nešiojo nepriekaištingai pasiūtus kostiumus ir pertraukose tarp nesibaigiančių žudymų, kankinimų, plėšimų ar kitokių nusikaltimų, išsamiai parodytuose TV serialuose bei kinofilmuose, lankė savo nukaršusias motinas per Kalėdas ir leisdavo savo aukoms prieš mirtį pasimelsti. Tai, jų manymu, pabrėždavo geras manieras, kurių taip trūkdavo tų ir šių laikų „jaunimui“.
Tačiau šiais laikais būti tikru džentelmenu nereiškia atrodyti silpnu, itin mandagiu ar grėsmingu. Tiesą sakant, nėra tikslu vadinti džentelmenu „garsų“ ar „žinomą“ žmogų, nes būti „tikru“ džentelmenu reiškia būti beveik nematomu. Tikras džentelmenas niekada neatkreips į save bereikalingo dėmesio, niekada nepasižymės vakarėliuose vulgariu elgesiu, skirtu labiau pelnyti reputaciją, nei priversti aplinkinius pasijusti geriau. Kitais žodžiais, žmogus, kuris sakosi esąs džentelmenas, iš tikrųjų tokiu nėra. Pavadinti jį džentelmenu yra kitų žmonių privilegija.
Būti džentelmenu yra labai labai seksualu. Rengtis kaip džentelmenui reiškia atrodyti civilizuotai šiame iškrypėliškame ir vulgariame pasaulyje. Šiais laikais, kai kostiumas bei kaklaraištis daugumai vaikinų kelia alergiją, moterims jie vis dar patinka. Kai kurie praeito amžiaus rašytojai teigė, kad “džentelmeną galima pažinti jau vien iš jo batų". Be abejo, džentelmeno drabužiai būna nepriekaištingai suderinti, pabrėžiantys kokybę, subtilumą ir individualumą – marškiniuose nėra kišenių, kojinės visada siekia kelius, laikrodis su rudu dirželiu yra paliekamas tik savaitgaliams, – tačiau jo aprangos detalės yra niekai prieš tai, kaip džentelmenas vertina savo merginos aprėdus. Norint bent jau laikinai pabūti džentelmenu reiškia nebijoti pasakyti nuostabiai merginai, kad ji atrodo nuostabiai. Kada tai darėte paskutinį kartą?
Pasaulyje įvairiomis kalbomis yra išleista daugybė etiketo knygų su konkrečiais patarimais džentelmenams (keista, kad vyrai tų manierų niekaip neišmoksta kartą ir visiems laikams) – „šnirpšdamas nosį į nosinę, nenusuk galvos į šoną“, „nekalbėk garsiai“, „nerakinėk dantų neprisidengęs burnos delnu“, „tarpe tarp teatro eilių visada eik pirmas, idant padarytum savo damai kelią ir užtikrintum vietas“.
Tačiau jeigu manote, kad visi šie patarimai skamba pernelyg senamadiškai, ar kad nūdienos damos su pradurtomis lūpomis, dredais bei tatuiruotais užpakaliais teikia pirmenybę pavojingai atrodantiems, nemandagiems išsitatuitravusiems ar alų plempiantiems savanaudžiams, iškeičiantiems jas į futbolą, dar kartą gerai pagalvokite ir pasirinkite, su kuo Jūs?
Būti šiuolaikiniu džentlemenu, būti mandagiu, supratingu, sąmojingu, demonstruoti geras manieras, kai aplinkui dauguma vyrų šniaukščia kokainą, geria, vemia, keikiasi, augina pilvus ir viešai įžeidinėja savo merginas, yra vienintelė tikra socialinio maištavimo forma. Būkite vienu žingsniu priekyje masių. Tegu masinis vartotojas mokosi iš Jūsų – turinčio skonį bei taktą.
Da Vinčis sakė: „Dievas egzistuoja smulkmenose“. Pažinkite ir įvertinkite, iš ko sudarytas Jūsų pasaulis. Išmokite skaityti jo simbolius. Išmokite pažinti savo bei aplinkinių aprangą, elgesį, aksesuarus. Žinokite, kaip džentelmenas valgo, mylisi, rengiasi, plinka, segi laikrodžius, mūvi žiedus, rūko, linksminasi vestuvėse, bučiuojasi ir t.t.
Nes, kaip rašė Marksas: „pasaulio pažinimas yra pirmas žingsnis į jo pakeitimą“.
Autorius Giedrius Drukteinis
